Ginklavimosi varžybos ar bepročių atgrasymas nuo karo?

Į pasaulio saugumo darbotvarkę sugrįžo branduolinio ginklo tema.

Pranešta, kad JAV ruošiasi pasitraukti iš 1987 metais pasirašytos JAV – SSRS Vidutinio nuotolio branduolinių pajėgų sutarties (Intermediate-Range Nuclear Forces Treaty, INF). Ją pasirašė tuometinis JAV prezidentas Ronaldas Reiganas ir SSRS vadovas Michailas Gorbačiovas.

Daug nesvarstantys antraščių kūrėjai spaudoje nuėjo lengviausiu keliu – pranešė, kad sugrįžta ginklavimosi varžybos. Tie, kurie pamena sovietinius laikus ir žinias tuomet, pasijuto sugrįžę mažiausiai trisdešimt metų atgal. Tokios antraštės lydėjo visą mūsų jaunystę.

Kai pavadinimą apie ginklavimosi varžybas skaitai prie žinutės apie JAV iniciatyvą nutraukti sutartį dėl raketų, tai mintis kai kam gali būti suprasta paprastai – amerikonai su savo prezidentu Donaldu Trumpu stumia pasaulį į naujas ginklavimosi varžybas. O dar kai pakeliui pasisako D. Trumpą absoliučiai dėl visko kritikuojantys ekspertai iš už Atlanto, tai skaitantiems abejonių nelieka.

Ar tikrai žinia apie galimą sutarties nutraukimą reiškia tik ginklavimosi varžybas, kurios daugumai žmonių atrodo kaip beprasmis pavojingas žaidimas?

Pabandysiu paaiškinti, kad esmė yra kiek kitokia.

Sugrįžęs klausimas dėl branduolinio ginklo yra tikrųjų saugumo skaudulių atvėrimas. Diskusija yra apie tai, kaip atgrasyti ir suvaldyti pranašumą taktinio branduolinio ginklo srityje Europoje per pastarąjį dešimtmetį įgijusią Rusiją ir sparčiai raketas vystančią Kiniją. Jeigu ir toliau Vakarai svaigs Nuclear Zero, Global Zero ar kitomis teorijomis, patys toliau rodys apnuogintas savo teritorijas, o Rusija toliau gamins modernias vidutinio nuotolio nešėjas ir spartins taktinio branduolinio ginklo plėtrą Europos žemyne, tai baisaus karo galimybė arba atskirų teritorijų atplėšimas, šantažuojant branduoliniu ginklu, taps realybe.

Suprantu tuos, kurie jaučia nerimą dėl besiklostančios situacijos.

Aš taip pat esu tarp besijaudinančių. Tačiau ne dėl galimo JAV pasitraukimo, o dėl to, kad jau seniai esame atsidūrę labai sudėtingoje situacijoje.

Tai, kad Rusija įgijo taktinio branduolinio ginklo pranašumą, neatsitiko pernakt. Branduolinių ginklų modernizavimas ir dislokavimas strateginiuose taškuose, įskaitant Karaliaučiaus kraštą, buvo pastarojo dešimtmečio Kremliaus prioritetas. Valdžią savo rankose sutelkęs V. Putinas, tai yra KGB, spjovė į visas sutartis, jas laužė ir laužo.

Verta priminti, kodėl ir kaip tai atsitiko.

Per pirmuosius dešimtmečius Reigano – Gorbačiovo sutartis davė savo vaisių. Abi šalys sunaikino tūkstančius branduolinių galvučių. Tačiau valdžią Rusijoje perėmus KGB struktūroms, viskas pamažu ėmė keistis.

Deja, Vakarai ilgai to nesuprato ir nepastebėjo.

Atvirkščiai, iškilo naujos iniciatyvos, kurios 2008 metais virto garsiąja Global Zero iniciatyva. Jos esmė – iki 2030 metų visiškai atsisakyti branduolinių ginklų visame pasaulyje. Tuo metu kaip tik JAV prezidentu buvo išrinktas Barackas Obama. Jis tapo Global Zero lyderiu, ėmėsi šios idėjos įgyvendinimo. Jeigu dar pamenate, būtent dėl Global Zero 2009 metais, vos pradėjęs eiti Prezidento pareigas, B. Obama gavo Nobelio Taikos premiją.

Tokiame emociniame fone B. Obama ir tuometinis Rusijos Federacijos prezidentas Dmitrijus Medvedevas 2010 metais pasirašė naują START sutartį dėl strateginių branduolinių ginklų. Aš tik su liūdesiu galiu priminti, kokia euforija lydėjo Vakarus, kad neva įvyko demokratiškas valdžios pasikeitimas Rusijoje ir kad dabar nusiginklavimo klausimai tik paspartės.

Tuomet Vakarai buvo pilni vilčių, kad Rusija tapo kitokia. Sutartį pasirašiusiajam JAV prezidentui tikrai į galvą neatėjo mintis, kad Kremliui nusispjauti į visas sutartis. Kas įvyko? JAV savo branduolinį ginklą naikino, sustabdė jo modernizavimą, tuo tarpu de facto Rusiją ir toliau valdęs bei į prezidentus netrukus sugrįžęs V. Putinas ėmėsi intensyvaus taktinių branduolinių ginklų modernizavimo.

Branduolinis ginklas tapo pagrindine režimo galios demonstravimo ir šantažo priemone.

Šiandien galiu lengviau atsikvėpti. Pagaliau pradedama žiūrėti realybei į akis. Čia panašiai, kaip su ligos diagnozavimu. Jeigu laiku nepamatai, bėda neišvengiama. Pagaliau garsiai pasakyta, kad branduolinis vėžys į Europą ateina iš Kremliaus. Jo stabdymui reikalingos rimtos priemonės. Būtina pridengti nuogą Europos kūną. Kito kelio nėra. Ar labai vėluoja JAV ir NATO? Nežinau. Bet geriau vėliau negu niekada.

Paskutiniajame Gynybos ministrų susitikime branduolinis ginklas po labai ilgos pertraukos buvo įtrauktas į darbotvarkę.

Prezidento D. Trumpo svarstymai pasitraukti iš sutarties parodo, kad JAV yra teisinė valstybė. Akivaizdu, kad neišvengiamai reikia grįžti prie balansavimo. Rusijos pranašumas yra didžiulė grėsmė. Mums – tiesiogiai. „Iskanderai“, kurie neša ir branduolines galvutes, jau dislokuoti Karaliaučiaus krašte. Ten modernizuojama bazė ir branduolinio ginklo laikymui.

Aš labai norėčiau, kad pasaulis būtų be branduolinio ginklo ir be masinio naikinimo ginklų apskritai. Tačiau kur veda naivumas politikoje, parodė skaudžios B. Obamos klaidos.

Jas reikia taisyti. Prezidentas D. Trumpas tikrai negaus Nobelio Taikos premijos. Ir nereikia. Svarbu, kad sustabdytų Kremlių.

Bus nelengva net ir NATO viduje. Antibranduoliniai judėjimai buvo aktyvūs Šaltojo karo metu. Dažnai jie būdavo kuriami SSRS finansuojamų komunistų, kraštutinių kairiųjų ir antiglobalistų rankomis. Vakarų Europos visuomenėse kairiųjų, žaliųjų partijose tai tebėra labai gyva. Jiems bus kalta Amerika, ne Putinas, taip būdavo ir tada. Protestai vykdavo prie JAV bazių ir ambasadų, ne prie SSRS.

Kremlius jau dabar garsiai šaukia, kad JAV, atsisakydama sutarties, yra kalta dėl branduolinių grėsmių. Tegu šaukia, o mums reikia ryžtingų sprendimų.

Tik branduolinio ginklo balansas yra rimčiausia prielaida taikai ir agresyvaus Kremliaus stabdymui.

Nesuklyskime vertindami.