Kartą prieš keletą metų, po nepasisekusio Lukiškių aikštės sutvarkymo ir monumento sukūrimo konkurso, prasitariau, kad geriausias paminklas toje aikštėje būtų paliktas postamentas su nutrauktomis V. I. Lenino kojomis. Tai būtų buvęs iškalbingas simbolis, primenantis mums, kad sovietizmas neatsitraukė, kad jis lengvai vienu ypu neišraunamas, o tarpsta mūsų sąmonėje, vis dar formuoja elgsenas ir įpročius. „Koroče“, tai net ne rudimentai, o liga, vis rodanti naujus simptomus bei metastazes. Einu sau Pilies gatve, pro šalį traukia būrelis abiturientų, matyt, po egzamino, gal net iš prestižiškiausios Vilniaus gimnazijos. Eina ir keikiasi rusiškai. Keistas dalykas – rusiškai jie nei supranta, nei moka skaityti, nei kalbėti, bet keiksmai į jų sąmonę kažkodėl įtrupėjo ir įsišaknijo kaip raiška, norint pasirodyti „kietu“. Nors, kai pagalvoji, nieko labai keisto šis fenomenas gal ir neturi.
Naktimis, visados prie pagalvės pasidedu radijuką, įsijungęs „Svobodos“ radiją. Nors ir nelabai domiuosi, kas ten vyksta Kuzbase ar Archangelske, bet laidos geros, puikiai sukalti intriguojantys siužetai, vykusiai pasirinkti žodžio kišenėje neieškantys prelegentai, gyvas ryšys su klausytojais. Mūsų klausytojai mažiau sofistikuoti – vos ne kiekvieną gali atpažinti iš pirmo sakinio, prie kokios partijos ar pasaulėžiūros jis save grandinėmis prisikaustęs ar kokiu nors kompromatu prikaustytas. Nesvarbu, ką jie bešnekėtų, svarbiau, kad yra sukuriama iliuzija, neva gyvename demokratinėje visuomenėje, kur kiekvienas pilietis gali viešai pareikšti savo nuomonę.
Užvakar Maskvoje, Peterburge ir dar kažkur buvo surengti keli opozicinių valdžiai partijų ir nevyriausybinių organizacijų mitingai, reikalaujantys mitingų, susirinkimų ir raškos laisvės. Vien Maskvoje milicija ir OMON-o vaikinai išvaikė tūkstantinį mitingą, pasismagino, apdaužė ir „susėmė“ 170 opozicionierių. Jau penktą valandą ryto per žinias girdžiu, kad, surašę viešosios tvarkos pažeidimų protokolus, ėmė juos būreliais paleidinėti į laisvę. Faktas gal ir nevertas būtų aprašymo, jei ne įkyrus prisiminimas, kad M. Gorbačiovo „glasnostj“ laikais toks elgesys su piliečiais būtų sukėlęs rimtą audrą. Lenda ir kita įkyri mintis, kad mes, nors ir giriamės laisva žiniasklaida, kaži kokiu, gal tik kiek labiau užslėptu būdu, iš tikro kartojame demokratijos naikinimo trajektorijas, kokias matome Baltarusijoje ar Rusijoje.
Pakanka patyrinėti vieną žodį, per šį dvidešimtmetį įsitvirtinusį mūsų naujajame viešajame leksikone, atsiradusį būtent nuo M. Gorbačiovo „Perestrojkos“ laikų, kad pamatytume, kaip netoli mes nuėjome. Tai galingas įrankis, sugriovęs imperiją – „viešinti, viešas, viešumas“, kuriuo prisidengiama kur reikia ir kur nereikia, o pati sąvoka ilgainiui yra tapusi savo semantine priešybe.
Tarkime, yra mūsų valstybėje gausybė viešų asmenų, kurie privalėtų žurnalistui ar besidominčiam piliečiui atsakyti į visus jį dominančius klausimus. Paradoksas tas, kad pilietis tarytum ir viešas, bet visi atsakymai į klausimai įslaptinti. Yra viešieji pirkimai, kurie patys žinot kokie skaidrūs ir „vieši“. Yra viešasis visuomenės interesas turėti viešąsias erdves miestuose, kurortuose, ežerų pakrantėse, kuriose šeimininkauja viešieji asmenys, apsitvėrę tvoromis, įsirengę kiemuose šunynus, užsikodavę senamiesčių kiemus kodinėmis spynomis. Pamėgink tokius paviešinti, ir neišbrisi iš teismų ar neviešų grasinimų. Yra dar viešieji konkursai į valstybės tarnybą, yra dar ir viešasis administravimas – “įstatymų ir kitų teisės aktų reglamentuojama viešojo administravimo subjektų veikla, skirta įstatymams ir kitiems teisės aktams įgyvendinti: administracinių sprendimų priėmimas, įstatymų ir administracinių sprendimų įgyvendinimo kontrolė, įstatymų nustatytų administracinių paslaugų teikimas, viešųjų paslaugų teikimo administravimas ir viešojo administravimo subjekto vidaus administravimas.” Tiesiog viešumų viešumai, kaip kokiam nudistų pliaže, tačiau kai susidomi, kaip atsiranda vienas ar kitas įstatymas, vienas ar kitas personažas aukštose valstybės pareigose kaip ir kas lemia vienokius ar kitokius skaičius biudžeto eilutėse, ir išvis apie eilutes, pamatai arba patį banaliausią atsirašinėjimą, arba labai aiškų atsakymą: „Ne tavo reikalas“.
Tokioje „viešumoje“ pilietis ir visuomenė nuleidžia rankas. Jis paprasčiausiai neturi instrumentų priešintis, nes nėra specialistas, o yra specialistai, kurie visados turi parengę formules, kaip apskaičiuojamos litro benzino kainos ar šilumos kaina už kvadratinį būsto metrą. Pilietis mato, kad visa tai labai absurdiška, bet kam pasiskųsi? Tiesa, nedideliais būreliais po devynis, iš anksto gavęs Savivaldybės leidimą, gali eiti papiketuoti, kur tau nurodys, atitvers tave „Stop“ juosta, dar nufotografuos, nufilmuos ir iki tavo gyvenimo pabaigos tarnybos įsidėmės tavo veidą, nes kėsiniesi į teisinės valstybės pamatus. O tada jau dažniau pasižiūrėk ir į savo pašto dėžutę, kur, žiūrėk, ir atrasi vieną rytą laiškelį, kad esi nesusimokėjęs kokio nors PSD mokesčio, ir jau nenustebk ant slenksčio išvydęs „geranoriško“ veido ir plačiai besišypsantį antstolį.
Tad ir nesistebiu, kad gatvėje gimnazistai keikiasi rusiškai. Gyvename toje pačioje terpėje, kaip ir mūsų kaimynai. Niekur toli nepabėgome, įkvėpėm kelis gurkšnius gaivesnio oro ir užspringome, tad neturėkime iliuzijų, kad posovietiniai scenarijai kuriami ne mums. Mums siužetai rašomi ne Vašingtone ar Briuselyje, ne Paryžiuje ar Berlyne, o Lubiankoje ir Latvių gatvėje, nes esam labai tiems siužetams imlūs, nuolankūs, o ir be galo panašūs.
Atvirai pasakysiu, kartais pasiilgstu gorbačiovinės „glasnostj“ laikų, kai sistema buvo tiesiog trupinama ir be jokio pasigailėjimo draskoma į skutus. Kaip Feniksas vėl susiklijavo ir susilipdė pačiu neįtikinamiausiu lietuvišku pavidalu su sovietiniu veidu.
Kalba redaguota ekspertai.eu
Association „Global Gaze Network“
