Gydytojai – Lietuvos Steigiamojo Seimo nariai

2020-ieji – Lietuvos Steigiamojo Seimo 100-čio metai

Jie buvo Aušros ir Varpo pakylėti

Gydytojai – Lietuvos Steigiamojo Seimo nariai (1920–1922)
 
„Lietuvių tautos gyvenime gydytojai yra įdėję didelį indėlį. Spaudos draudimo laikais daugelis jų buvo bendradarbiais, spaudos išlaikytojais ir jos platintojais, lietuvybės žadintojais. Politiniame ir kultūriniame darbe, nepriklausomą Lietuvą atstatant ir nepriklausomybės laikotarpiu, gydytojai yra aktyviai dalyvavę ir daug padarę“. (J. Meškauskas, Lietuvos medicinos istorija, 1987, p. 726)

Šie paskutiniojo Vytauto Didžiojo universiteto Medicinos fakulteto dekano (1941–1944) dr. Juozo Meškauško žodžiai aiškiai nusako lietuvių jaunuolių, tame tarpe ir pasirinkusių gydytojo kelią, siekius ir ryžtą tarnauti savo kraštui.

Lietuvos Steigiamojo Seimo (toliau – St. Seimas) rinkimai vyko 1920 m. balandžio 14–16 dienomis pagal partijų sąrašus ir skelbtas jų programas. Kandidatus į St. Seimą galėjo kelti politinės partijos ir piliečių „kuopos“, įteikusios apygardų rinkimų komisijoms kandidatų sąrašus, pasirašytus ne mažiau kaip 50-ies apygardos rinkėjų. Atstovai buvo renkami visuotiniu, lygiu ir slaptu balsavimu pagal proporcinę sistemą, t.y. pagal sąrašo gautų balsų skaičių. Pagal Vyriausiosios rinkimų komisijos nustatytą atstovavimo kvotą (15-ai tūkstančių gyventojų – 1 atstovas) 112 St. Seimo narių vietų atiteko neokupuotai Lietuvos teritorijai, Lenkijos užimtam Vilniaus kraštui – 108, Klaipėdos kraštui – 9 mandatai.

Tarp 112 išrinktų tautos atstovų – septyni gydytojai, žinomi ir kaip švietimo, kultūros, visuomenės veikėjai: Juozas Buzelis, Eliziejus Draugelis, Kazys Grinius, Kazimieras Jokantas, Vladas Lašas, Jonas Staugaitis, Klemensas Vaitekūnas.

Koliažo nuotraukos iš: Lietuvos albumo, 1921, J.Buzelio ir K.Vaitekūno šeimos archyvo, Kupiškio muziejaus archyvo

Jie, kaip ir jų pirmtakai Vincas Kudirka, Jonas Basanavičius ir kiti žymūs lietuviai medikai ir visuomenės veikėjai, tęsė pradėtą Lietuvos išlaisvinimo ir kūrimo darbą. Jei 1918 m. vasario 16-osios Aktą pasirašė tik vienas medikas dr. J. Basanavičius, tai Lietuvos nepiklausomybę užtvirtinančią proklamaciją – septyni laisvuose demokratiškais pagrindais organizuotuose rinkimuose išrinkti lietuviai gydytojai, užtvirtinę tautos valią: „Lietuvos Steigiamasis Seimas, reikšdamas Lietuvos žmonių valią, proklamuoja esant atstatytą nepriklausomą Lietuvos valstybę, kaip demokratinę respubliką, etnografinėm sienom ir laisvą nuo visų valstybių ryšių, kurie yra buvę su kitom valstybėm (St. Seimo darbai, posėdis 1-as 1920.V.15; LI, Nr.2, p.8).

Rinkimų į St. Seimą rezultatai atspindėjo to meto Lietuvos visuomenės sluoksnių, įvairių grupių interesus bei įtakas. Daugiausia – 59 vietas St. Seime turėjo po rinkimų suformuotas Krikščionių demokratų blokas (25 krikščionių demokratų partijos, 18 ūkininkų sąjungos, 16 Darbo federacijos atstovų). 29 vietas užėmė Valstiečiai liaudininkai, 14 vietų atiteko Lietuvos socialdemokratų partijai ir 10 – tautinių mažumų atstovams. Valstybės Prezidento Antano Smetonos ir Augustino Voldemaro vadovaujamos Tautos pažangos partijos ir jai giminingos Lietuvos žemdirbių sąjungos iškelti kandidatai gavo tik 11,9 tūkst. balsų.

Istorinę 1920 m. gegužės 15-ąją 18 val. 15 min. Kauno miesto teatro rūmuose prasidėjo pirmasis Lietuvos Steigiamojo Seimo posėdis. Posėdžiui pirmininkavo garbiausio amžiaus St. Seimo narė Gabrielė Petkevičaitė-Bitė. Steigiamojo Seimo pirmininku buvo išrinktas Aleksandras Stulginskis. Tą pačią dieną St. Seimas paskelbė Nepriklausomybės deklaraciją, kuri iš esmės atkartojo 1918 m. Vasario 16-osios Nepriklausomybės aktą. 1920 m. gegužės 18 d. buvo priimtas St. Seimo statutas, išrinktas prezidiumas: pirmininku – vienas LKDP vadovų Aleksandras Stulginskis, I vicepirmininku – dr. Jonas Staugaitis (LSLDP), II vicepirmininku – kun. Justinas Staugaitis (LKDP), sekretoriais sprendžiamuoju balsu – Vladas Natkevičius (LSLDP) ir Petras Radzevičius (LKDP), sekretoriais patariamuoju balsu – Bronislovas Cirtautas (LSDP) ir Naftalis Fridmanas (žydų frakcija). Buvo įsteigta ir iš visų frakcijų proporcingai sudaryta Seniūnų sueiga, talkinusi St. Seimo prezidiumui ir tarp plenumų prižiūrėjusi įstatymų vykdymą. Frakciją sudarė mažiausiai trys St. Seimo nariai.

Gydytojai St. Seimo Seniūnų sueigos nariai: Eliziejus Draugelis (1921 m. liepos 9 d. – 1922 m. lapkričio 13 d.);  Kazimieras Jokantas (1920 m. gegužės 22 d. – 1922 m. lapkričio 13 d.); Juozas Buzelis (1921 m. balandžio 19 d. – 1922 m. lapkričio 13 d.); Kazys Grinius (1920 m. gegužės 22 d. – 1920 m. liepos 5 d.); Vladas Lašas (1920 m. liepos 5 d. – 1920 m. rugpjūčio 13 d.); Jonas Staugaitis, St. Seimo Prezidiumo narys – pirmasis vicepirmininkas (1920 m. gegužės 17 d. – 1922 m. lapkričio 13 d.).

1920 m. birželio 2 d. St. Seimas priėmė Laikinąją Lietuvos valstybės konstituciją, skelbusią, kad „Lietuvos Valstybė yra demokratinė respublika“, o „Steigiamasis Seimas yra suvereninės Lietuvos galios reiškėjas“. Ši Konstitucija įtvirtino demokratines šalies piliečių laisves, panaikino mirties bausmę ir apibrėžė Seimo, Respublikos Prezidento, Ministrų Kabineto funkcijas. Per visus St. Seimo veiklos metus Lietuva buvo be Prezidento – jo pareigas ėjo St. Seimo pirmininkas A. Stulginskis.

Sudėtingomis aplinkybėmis 1920 m. birželio 19 d. St. Seimas patvirtino pirmąją nuolatinę šalies Vyriausybę, vadovaujamą dr. Kazio Griniaus. Darbą baigė Ernesto Galvanausko vadovaujamas Ministrų Kabinetas, o laikinasis valstybės Prezidentas A. Smetona perdavė Prezidento valdžią St. Seimo pirmininkui A. Stulginskiui.

Nuotrauka 1   Steigiamojo Seimo Lietuvos socialistų liaudininkų demokratų ir Lietuvos valstiečių sąjungos frakcijų bloko nariai. Iš kairės aštuntas – dr. J. Buzelis, dešimtas dr. K. Grinius, vienuoliktas (už nugaros) dr. V. Lašas, dvyliktas – dr. Jonas Staugaitis. Kaunas, 1920 m. Iš Lietuvos albumas, 1921. Nuotrauka 2   Steigiamojo Seimo Ūkininkų frakcija. Iš dešinė pirmas E. Draugelis, paskutinėje eilėje viduryje K.Vaitekūnas. Iš Lietuvos albumas, 1921.

St. Seimas dirbo dvejus metus. Būtina suvokti, koks tai buvo visapusiškai sunkus metas Lietuvai ir jos žmonėms. Karo nualintas ūkis, žmonės kamuojami ligų ir nepriteklių, sanitarinė šalies gyventojų būklė pasibaisėtina: siautė choleros, grėsmingo ispaniškojo gripo, paplitusio pasaulyje Pirmojo pasaulinio karo metais, epidemijos, trūko visko – maisto, vaistų, specialistų. Kiekvienas grįžęs į šalį, pirmiausia susidūrė su okupavusia ir apiplėšusia vokiečių valdžia, vėliau įsiveržusiais bermontininkų ir Raudonosios armijos daliniais. Iš visų pusių supo priešai, tik ir ieškantys galimybės pavergti šalį ar bent atplėšti dalį jos teritorijos. Tarptautinės izoliacijos metu St. Seimas svarstė ir patvirtino Ministrų Kabineto pasirašytą svarbią 1920 m. Lietuvos ir Rusijos Taikos sutartį. 1920 m. rudenį dalį krašto atplėšus kaimyninei Lenkijai, šiai agresijai atremti St. Seimas telkė tautą. 1920 m. spalio 22 d. posėdyje St. Seimas, sustabdęs plenarinių posėdžių šaukimą ir pasiuntęs dalį savo narių į frontą, centrinės ir vietinės valdžios įstaigas šalies gynybai organizuoti, išsirinko Mažąjį Seimą, kurį sudarė Seimo pirmininkas A. Stulginskis ir šeši nariai: M. Krupavičius, A. Tumėnas, M. Sleževičius, V. Lašas, K. Venclauskis, N. Fridmanas. Nariais kandidatais (pavaduotojais) buvo išrinkti šeši parlamentarai: Ladas Natkevičius, Jonas Kriščiūnas, Juozas Vailokaitis, Eliziejus Draugelis, Steponas Kairys, Maksas Soloveičikas. Mažajam Seimui buvo pavestos pagrindinės St. Seimo funkcijos. Mažasis Seimas dirbo 3 mėnesius iki 1921 m. sausio 17 d., kada St. Seimas vėl atnaujino plenarinius posėdžius.

Steigiamojo Seimo narių gydytojų priklausymas partijoms

Dalis St. Seimo narių-gydytojų veikė Krikščionių demokratų bloke, kurį sudarė susijungusios Ūkininkų sąjungos, Darbo federacijos, Lietuvos krikščionių demokratų partijos frakcijos ir Lietuvių katalikių moterų atstovės. Į šį St. Seimo bloką įėjo:

DRAUGELIS Eliziejus, išrinktas II (Kauno) rinkimų apygardoje pagal Lietuvos ūkininkų sąjungos (toliau – LŪS) sąrašą Nr. 17. Dirbo Krašto apsaugos, Savivaldybės ir administracijos bei Darbo, socialinės apsaugos ir sveikatos nuolatinėse komisijose.

JOKANTAS Kazimieras, išrinktas V (Panevėžio) rinkimų apygardoje kaip LŪS atstovas. Dirbo Ekonominėje ir Švietimo nuolatinėse komisijose, nuo 1921-05-31 – Užsienio reikalų nuolatinės komisijos pirmininko pavaduotojas.

VAITEKŪNAS Klemensas, išrinktas V (Panevėžio) rinkimų apygardoje kaip LŪS atstovas. Dirbo Ekonominėje Darbo, socialinės apsaugos ir sveikatos nuolatinėse komisijose.

Lietuvos socialistų liaudininkų darbo partijos (toliau – LSLDP) ir Lietuvos valstiečių liaudininkų sąjungos (toliau – LVLS) bloke veikė šie St. Seimo nariai-gydytojai:

BUZELIS Juozas, išrinktas VI (Utenos) rinkimų apygardoje pagal LSLDP sąrašą Nr. 8. Buvo St. Seimo mandatų patikrinimo, Darbo, socialinės apsaugos ir sveikatos nuolatinėse komisijose.

GRINIUS Kazys, išrinktas I (Marijampolės) rinkimų apygardoje kaip Lietuvos valstiečių sąjungos (LVS) atstovas. Dirbo Laikinosios valstybės konstitucijos projekto nuolatinėje komisijoje. Vėliau buvo išrinktas pirmosios nuolatinės Vyriausybės Ministru Pirmininku. Jis siekė, kad konstitucijoje atsispindėtų varpininkų puoselėtos žmogaus ir piliečio laisvės.

LAŠAS Vladas, išrinktas VI (Utenos) rinkimų apygardoje pagal LVS sąrašą Nr.5. Dirbo Finansų, Biudžeto, Darbo, socialinės apsaugos ir sveikatos nuolatinėse komisijose.

STAUGAITIS Jonas, išrinktas II (Kauno) rinkimų apygardoje pagal LVS sąrašą Nr.7. Didele balsų persvara išrinktas St. Seimo I vicepirmininku, buvo Darbo, socialinės apsaugos ir sveikatos nuolatinės komisijos narys.

Iškilus krašto gynybos klausimui (Lenkijai užpuolus Vilniaus kraštą), ne vienas St. Seimo narys pareiškė pageidavimą stoti karo tarnybon. Tarp jų ir karo gydytojas Klemensas Vaitekūnas, kuris drauge su St. Seimo nariu ir St. Seimo prezidiumo sekretoriumi kapitonu Ladu Natkevičiumi suorganizavo kariuomenės savanorių raitelių pulką „Geležinis vilkas“. Vien tai, kad šiame pulke dalyvavo net penki St. Seimo nariai, kėlė visuomenės pasitikėjimą šia karine organizacija, didino susidomėjimą ir pasididžiavimą.

Nuotrauka 3   Steigiamojo Seimo nariai kariškiai, atstovavę įvairioms parlamentinėms frakcijoms. Iš kairės sėdi: Petras Ruseckas, Feliksas Mikšys, Jonas Galvydis-Bykauskas, Konstantinas Žukas. Stovi: Ladas Natkevičius, Klemensas Vaitekūnas, Vincas Šmulkštys, Antanas Matulaitis (žuvo kovų metu). Atspindžiai, 1920, Nr. 1, p. 2.

Buvo sudarytas ir gynybos fondas, daugelis St. Seimo narių aukojo ne tik lėšas, bet ir vertingus asmeninius daiktus. Štai St.Seimo nariai gydytojai paaukojo: Jonas Staugaitis – 1000 auksinų, auksinį laikrodį, paauksuotą sidabrinį ženklą, sidabrinį gydytojo ženklą, sidabrinį rublį, pusę sidabrinės markės, vėliau – kelnes, batus ir vieną frenčių; Eliziejus Draugelis – 1000 auksinų, Juozas Buzelis – 10 aukso rublių, Šv. Jurgio ordino II laipsnio aukso kryžių. Kiti St. Seimo nariai apie sudėtingą valstybės padėtį informavo gyventojus savo rinkimų apygardose, kvietė stoti savanoriais į Lietuvos kariuomenę, organizavo paramos Lietuvos kariams rinkimą piniginėmis lėšomis, maistu, apavu ir apranga. Apie keturiasdešimt St. Seimo narių buvo išvykę į jiems nurodytas apskritis, kur steigė paramos komiteto skyrius ir rinko paramą. Kaip buvo minėta, tuo metu (1920-10-22–1921-01-17) St.Seimo funkcijas atliko Mažasis Seimas.

Gydytojų veikla Steigiamojo Seimo darbe

Į St. Seimą išrinkti gydytojai turėjo daug ką bendro. Juos jungė panašus gan sunkus kelias į mokslą, nuolatinis žinių troškimas, nuo ankstyvos jaunystės, savarankiškas gyvenimas svetimuose miestuose, pas svetimus žmones. Jie užsigrūdino, išmoko suderinti įvairiausias veiklas: mokslą, savišvietą, dalyvavimą įvairiose lietuviškos veiklos organizacijose, norą ir gebėjimą šviesti savo bendraamžius, likusius sodžiuose. Jie gabeno draudžiamą lietuvišką spaudą, gan anksti patys įsijungė į šioje spaudoje rašančiųjų gretas. Bendradarbiavo rengiant „Varpą“, „Ūkininką“, „Vilniaus žinias“ ir kitus periodinius leidinius – rašė įvairiomis paprastam sodiečiui aktualiomis temomis. Išskyrus gerokai vyresnius K. Grinių ir J. Staugaitį, daugelis kitų St. Seimo narių gydytojų buvo panašaus amžiaus, todėl jų keliai buvo susikirtę tai gimnazijoje, tai universitete. Tad jau nuo ankstyvos jaunystės jie pažinojo vienas kitą, pasitikėjo ir tikėjo tuo, ką darė. Šiaulių ir Mintaujos gimazijose mokėsi J. Buzelis, K. Jokantas ir K. Vaitekūnas; Marijampolės gimnazijoje – E. Draugelis, K. Grinius, J. Staugaitis. V. Lašas baigė Petrapilio Šv. Kotrynos gimnaziją. Jie studijavo Dorpato (dabar – Tartu), Maskvos arba Varšuvos universitetuose.

Kilus I pasauliniam karui, ne vienas iš jų, dar net nebaigusių studijų, buvo mobilizuoti į Rusijos armiją kaip karo gydytojai. Baigiantis karui, kiekvienas jų stengėsi kuo greičiau grįžti į Lietuvą ir dirbti savo krašto žmonėms. Karo nualintas kraštas buvo apgailėtinoje būklėje, neturėjo nei reikiamų sanitarijos priemonių, nei specialistų, nei sveikatos apsaugos sistemos. Visi jie be tiesioginio gydytojo praktiko darbo iškart ėmėsi bendrosios Lietuvos sveikatos sistemos kūrimo reikalų, neskaitant kitų visuomeninių ir politinių veiklų.

Dauguma šių St. Seimo narių-gydytojų, be anksčiau išvardintų St. Seimo nuolatinių komisijų, kuriose jie aktyviai dirbo ir teikė pasiūlymus, nenusišalino nuo sveikatos klausimų sprendimo. Be veiklos bendroje „Darbo, socialinių reikalų ir sveikatos komisijoje“, kurioje dirbo E. Draugelis, J. Buzelis, K.Grinius, V. Lašas, J. Staugaitis ir K.Vaitekūnas, buvo įkurta St. Seimo Sveikatos subkomisija, kurios vedėjas buvo dr. K. Grinius, o nariai – dr. V. Lašas, dr. J. Staugaitis, dr. J. Buzelis, dr. K. Vaitekūnas ir ponia Spūdaitė-Gvildienė. Sveikatos subkomisijoje patariamaisiais balsais dirbo ir VRM Sveikatos departamento, KAM Sveikatos skyriaus atstovai, Raudonojo Kryžiaus, Aukštųjų Kursų Medicinos skyriaus, Kauno miesto savivaldybės, Higienos instituto, Kauno medicinos draugijos, Kauno Gydytojų sąjungos, „Medicinos“ žurnalo redakcijos ir kitų įstaigų ir organizacijų atstovai.

Sveikatos subkomisijos pirmasis posėdis įvyko birželio 1 d., kuriame dalyvavusieji pasidalino bendromis žiniomis. Birželio 8 d. įvyko antrasis posėdis, kuriame buvo aptarti svarbiausi einamuoju metu iškylantys klausimai. Kokiu keliu turi būti tvarkoma Sveikatos apsauga Lietuvoje, kas turėtų rūpintis sveikatos reikalais apskrityse ir valsčiuose, kokia turėtų būti priklausomybė ir atsiskaitymas centrinei valdžiai. Taip pat ir daugelis kitų klausimų, kaip kovoti su džiova, trachoma (šia akių liga sirgo net 35% Lietuvos gyventojų), venerinėmis ligomis, kaip organizuoti gydymą ir profilaktiką. Išklausius pasisakiusiuosius, dr. K. Grinius konstatavo: „…kad turėtų būti svarstomi keli klausimai: kaip turtėų būti sudaryta centrinė valdžia ir kaip turėtų įstatymų leidimas eiti, savivaldybių kelias būtų geriausias.“ (Medicina, 1920, T.1, p.54-57). Buvo siekiama išgryninti aptartus klausimus. Birželio 15 d. posėdyje buvo svarstomas gyventojų prieaugio didinimo klausimas: šeimos higienos, motinystės, vaikų mirtingumo, socialinės pagalbos suteikimas neturtingoms šeimoms ar vienišoms motinoms ir kt. Kitame St. Seimo Sveikatos subkomisijos posėdyje buvo svarstomos kovos su venerinėmis ligomis problemos (Medicina, 1920, T.1, p.77-85, 85-88). K. Grinius nuolat atkreipdavo dėmesį į tai, kad ne bausmės gali sustabdyti tokių ligų plitimą, bet galimybė gydytis, ir tai turi būti suteikta nemokamai. Subkomisijų posėdžiai vykdavo gan dažnai, klausimai buvo svarstomi pasikviečiant tų sričių specialistus, diskutuojant. K.Grinius nuolat domėjosi, kokias priemones galima priimti įstatymų leidimo būdu.

Sveikatos subkomisija rinkosi 1920 m. spalio 2 d., spalio 19 d., spalio 26 d., buvo svarstomi kovos su venerinėmis ligomis įstatymo klausimai. Nors K. Grinius tuo metu vadovavo Vyriausybei, Sveikatos subkomisijos darbe dalyvavo aktyviai ir net vadovaudavo posėdžiams (Medicina, 1920, T.1, p. 210). Kituose Sveikatos subkomisijos posėdžiuose 1920 m. lapkričio–gruodžio mėnesiais svarstyta ligų ir kūno trūkūmų sąrašai naujokų ir karių sveikatai tikrinti, Medicinos praktikos teisių Lietuvoje įstatymo projektas ir kiti klausimai. Gruodžio mėnesio 7 d. posėdyje Sveikatos subkomisijos posėdžiai iš Vidaus reikalų ministerijos Sveikatos departamento buvo perkelti į St. Seimo rūmų 15 kambarį, kadangi norinčių dalyvauti būdavo tiek daug, kad netilpo nedideliame departamento kabinete, skirtame subkomisijos darbui. 1921 m. sausio 18 d. Sveikatos subkomisijos posėdis svarstė paauglių, vaikų ir moterų darbo įstatymo projektą sveikatos požiūriu (Medicina, 1921, T. 2, p. 30). Vėlesnių posėdžių kronikos nepavyko aptikti.

Steigiamasis Seimas darbą baigė 1922 m spalio 6 d. O kas toliau?

Paskutinis St. Seimo posėdis vyko 1922 m. spalio 6 d. Kokie tolimesni St. Seimo narių-gydytojų likimai? Nors visi šie gydytojai buvo gerai žinomi savo kraštuose, dabar ne visus galėtų pažinti ir prisiminti ne tik visuomenė, bet ir medikų bendruomenė. Po aktyvaus darbo St. Seime ir kituose Seimuose dr. Juozas Buzelis, Eliziejus Draugelis, Kazimieras Jokantas ir Klemensas Vaitekūnas grįžo į savo gimtuosius kraštus, užsiėmė gydytojo praktika, aktyviai dalyvavo sveikatos apsaugos, švietimo, kultūros ir kitoje visuomeninėje veikloje. K. Grinius, J. Staugaitis, V. Lašas liko laikinojoje sostinėje Kaune ir dalyvavo politinėje bei akademinėje veikloje.

Karas ir dviejų okupacijų metas (1939–1944) skaudžiai palietė ir pakeitė ne vieno šių iškilių darbščių žmonių gyvenimus. Dr. J. Buzelis, Jonas Staugaitis, V. Lašas liko Lietuvoje (represijų sėkmingai išvengė). E. Draugelis, K. Grinius 1944 m. pasitraukė į vakarus, K. Jokantas ir K. Vaitekūnas buvo represuoti tarybų valdžios ir sušaudyti.

Juozas Buzelis išvyko į Zarasus, 1922–1927 m. dirbo Zarasų apskrities gydytoju ir dėstė lotynų kalbą Zarasų progimnazijoje. Salake, kiek vėliau ir Degučiuse įkūrė Sveikatos centrą, kur 2-3 kartus per savaitę vykdavo priimti ligonių. 1931–1933 m. buvo Valstybės akių ambulatorijos vedėjas, nuo 1930 m. dirbo Zarasų kalėjimo gydytoju. 1951 m. iš Zarasų pasitraukė į Ukmergę, dirbo gydytoju. Represijų pavyko išvengti. Po karo visuomeninėje veikloje nedayvavo, šelpė termtinių ir politinių kalinių šeimas. Vedęs kito tikėjimo mylimą moterį latvę Klarą Zirbulytę (juos sutuokė prelatas Juozas Tumas-Vaižgantas), nei savo, nei žmonos įsitikinimų nekeitė. Užaugino tris vaikus: Mildą, Aiją ir Visvaldą. Anksti mirus žmonai Aiškutei Buzelienei (taip Buzelis išvertė į lietuvių kalbą žmonos vardą) vaikus užauginti padėjo gydytojo sesuo vienuolė. Paminėtinas ir neitin plačiai žinomas faktas, kad dr. Juozas Buzelis, 1916–1918 m. dirbęs Agluonoje (tuo metu dar tebebuvusioje Rusijos sudėtyje) ligoninės vedėju, susidarius palankioms aplinkybėms, į Vilnių pargabeno visą ligoninės inventorių, vėliau perduotą Širvintų ligoninei. Dr. Buzeliui buvo patikėta prižiūrėti gerai žinomo Zarasų krašto šviesuolio gydytojo Domininko Bukanto (1873 – 1919), mirusio nuo šiltinės, namus Ežerėnuose. Verta paminėti, jog dr. J. Buzelis buvo įsteigęs „D-ro Juozo Buzelio stipendijos fondą“ , kurį sudarė 3600 litų vienam stipendiatu, kurį rekomenduodavo Varpo draugijos valdyba. Pirmenybė buvo teikiama jaunuoliams kilusiems iš Zarasų krašto (D-ro Juozo Buzelio stipendijos fondo taisyklės).

Nuotrauka Ligoninės kolektyvas Agluonoje. Dr. J. Buzelis trečias iš kairės. 1918 m.

Eliziejus Draugelis buvo išrinktas į I ir II Seimus. 1926–1927 m. jis dirbo Sveikatos apsaugos departamento direktoriumi, Kauno ligoninės vyresniuoju ordinatoriumi, Šv. Zitos draugijos ligoninės vedėju, 1932–1940 m. – Klavarijos psichiatrinės ligoninės direktoriumi. 1941 m. paskirtas Grižų ir Keturvalakių sveikatos punkto vedėju. 1944 m. vasarą pasitraukė į vakarus. 1947 m. su žmona Julija, dukra Marija ir sūnumis Vytautu, Gediminu ir kęstučiu išvyko į Braziliją pas anksčiau ten įsikūrusią seserį. Dirbo San Paulo universiteto Medicinos fakultete asistentu.

E. Draugelis buvo aktyvus įvairių lietuviškų organizacijų, tame tarpe ir Pasaulio lietuvių gydytojų sąjungos narys. 1970 gegužės 15 d. minėdami St. Seimo 50 metų sukaktį, buvę Seimo nariai E. Draugelis, M. Krupavičius, J. Pakalka, M. Galdikienė, J. Pronskus, K. Škirpa pasirašė kreipimąsį į užsienio šalių parlamentarus ir vyriausybes, kuriame atskleidė SSRS pastangas užmaskuoti Lietuvos okupaciją, prašė neleisti SSRS veiksmus pripažinti teisėtais.  Mirė 1981 spalio 8 d. San Paule, Brazilijoje.

Kazimieras Jokantas, nuo gimnazijos laikų pamilęs kalbą ir turėdamas pajautimą rašyti, gan anksti pradėjo bendradarbiauti spaudoje (dažnai pasirašydamas Kazio Miškonio pseudonimu). Rašė į „Varpą“, „Vilniaus žinias“, „Viltį“, „Šaltinį“, „Ūkininką“ir kt. Jo mokytojas ir įkvėpėjas buvo žymusis kalbininkas Jonas Jablonskis, kurį K. Jokantas sutiko Mintaujos gimnazijoje. Jų pažintis tęsėsi iki J. Jablonskio mirties. Jie dažnai susirašinėjo, dalijosi mintimis įvairiausiais, net šeimos, klausimais. Mokytojas, matydamas mokinio gabumus ir polinkį kalboms bei gebėjimą valdyti žodį ir plunksną, skatino dirbti ir neapleisti ne tik medicinos, bet ir kalbos dalykų. Nedaugelis galėtų atsakyti, kad pirmąjį „Lotynų kalbos vadovėlį“ parengė ir išleido gydytojas K. Jokantas: 1920 m. – I d., 1922 m. – II d. Vadovėlių išleidimas buvo pakartotas dar keletą kartų.

1936 m. pasirodė K. Jokanto sudarytas „Lotynų – lietuvių kalbų žodynas“. Iš užsienio kalbos jis išvertė įvairiausios populiarios literatūros, kaip D. Koropčevskio „Urvinis žmogus“, J. Vagnerio „Iš gyvulių gyvenimo“ ir kt. Parašė populiarias švietėjiško pobūdžio knygeles: „Džiova ir jos priežastys“, „Žmogaus amžiaus ilgumas“, aprašė I Pasulinio karo padarinius Kalvarijoje „S. Kalvarijoje vokiečių okupacijos metu (1914–1918)“ ir kt. Toliau bendradarbiavo leidiniuose „Laisvė“, „Lietuva“, „Lietuvos aidas“, „Lietuvos mokykla“ ir kt.

Jokantas, dirbdamas Seimo Švietimo komisijoje, referavo daugelį įstatymų, teikė pasiūlymų, susijusių su švietimo įstaigomis, įvairiausių profilių mokyklų steigimo būtinumu, nekalbant apie pradžios ir bendrojo lavinimo mokyklas. K. Jokantas buvo I, II, III Seimų narys, XI, XII Vyriausybių (1925–1926) Švietimo ministras. Nuo 1927 m. dirbo oficiozo „Lietuvos“ vyriausiuoju redaktoriumi, tais pačiais metais paskirtas Kauno „Aušros“ gimnazijos mergaičių gimnazijos direktoriumi. Nuo 1939 m. iki 1940 m. birželio 17 d. buvo XXI Vyriausybės švietimo ministras. K. Jokantas buvo vienas iš trijų ministrų, kurie 1940 m. pasisakė, kad reikia priešintis okupacijai.

1941 birželio 14 d. su žmona Jadvyga Žukauskaite-Jokantiene ir augintine V. Kračaityte buvo suimtas. K. Jokantas, atskirtas nuo žmonos, išvežtas į Sverdlovsko srities Sosvos lagerį. 1942 m. rugpjūčio 25 d. sušaudytas.

Klemensas Vaitekūnas, pasibaigus St. Seimo kadencijai, grįžo į karinę tarnybą. Tarnavo III dragūnų „Geležinio Vilko“ pulke gydytoju. 1922 m. buvo perkeltas į Aviacijos valdybą, 1925 m. suteiktas majoro laipsnis, nuo 1925 m. paleistas į atsargą. Grįžo į gimtuosius kraštus, apsigyveno Joniškyje, netoli tėvų, dirbo Šiaulių apskrities antruoju gydytoju. 1928 m įsigijo rentgeno apratą, buvo Joniškio miesto tarybos narys, aktyvus „Rotary“ klubo veikloje. 1940 m. liepos 12 d. suimtas ir įkalintas Šiaulių kalėjime. Išvežtas į Dolinskajos lagerį, žuvo Karagandos kalėjime 1943 m. lapkričio 17 d. Šeima suimta 1941 m. birželio 14 d. ir ištremta į Čeremšankos k. Jelcovskij r. Altajaus krašte. 1947 m. iš ten pabėgo, apsigyveno Rygoje. Į Lietuvą sūnus Ferdinandas grįžo 1955 m. Apie Klemensą Vaitekūną gausią ikonografinę medžiagą surinko sūnus, hab. mokslų daktaras F. Vaitiekūnas, kuris parengė ir savo lėšomis išleido knygą „Karininkas, Joniškio gydytojas, Steigiamojo Seimo narys, visuomenės veikėjas, politinis kalinys Klemensas Vaitekūnas“ (Vilnius, 2008) ir Joniškyje ant buvusio šeimos gyvenamojo namo atidengė atminimo lentą.

Akademikas Vladas Lašas, fiziologas ir alergologijos pradininkas Lietuvoje. Dar 1921 m. įsijungė į akademinį darbą, buvo Aukštųjų kursų lektorius. 1922 m. Fiziologijos ir fiziologinės chemijos katedros įkūrėjas, ilgametis jos vedėjas. Nuo 1924 m. ilgametis medicinos fakulteto dekanas. 1940-1941 m. VDU prorektorius. Gerai žinomas tiek akademinei, tiek plačiajai visuomenei, nes dar aktyviai veikia jo mokiniai gydytojai praktikai ir mokslininkai. Šeimos nariai išleido antrąją knygą apie tėtį, šeimą ir darbą „Akademikas profesorius Vladas Lašas: atsiminimai“ (Kaunas, 2016), kurią parengė sūnus Liudvikas Lašas. Daugelį dr. Lašo darbų ir dabar skaito studijuojantys mediciną, o apie jo gyvenimą kalba pažįstami, kolegos, artimieji.

Kazys Grinius buvo renkamas į I, II ir III Seimus, 1926 išrinktas Respublikos Prezidentu, kurį 1926 m. gruodžio 17 d. perversmo būdu atstatydino ultradešiniosios pakraipos (Tautininkų) jėgos, padedant karininkams. Dr. K. Grinius it toliau aktyviai dirbo organizacinį ir šviečiamąjį darbą sveikatos srityje. 2016 m. minint šio Respublikos Prezidento, Ministro Pirmininko, gydytojo ir visuomenės veikėjo 150 gimimo metines, plačiai buvo paskleista žinia apie šį iškilų Lietuvai nusipelniusį žmogų. Medicinos istorikų iniciatya buvo surinkta medžiaga apie K. Griniaus medicininę veiklą. „Nors jis labai aktyviai dalyvavo visuomeninėje ir politinėje veikloje, buvo Lietuvos prezidentas, visą gyvenimą liko ištikimas gydytojo profesijai. Šiuo labai svarbiu aspektu jo gyvenimas mažai aprašytas ir mažai žinomas Lietuvos skaitytojams“ – įžangos žodyje rašė leidinio redaktorius dr. Ramūnas Kondratas. (Vilniaus medicinos istorijos almanachas. 2019, T. 4, p.3). K. Griniaus 150-ųjų metinių proga Lietuvos medicinos ir farmacijos istorijos muziejus parengė virtualią parodą „Prezidentas daktaras Kazys Grinius 1866–1950“. Dr. K. Grinius paliko ir savo surašytus atsiminimus, kurie išleisti ir Lietuvoje. Mirė K. Grinius 1950 m. Čikagoje, JAV.

Dr. Jono Staugaičio 150-osios gimimo metinės buvo iškilmingai paminėtos 2018 m. LR Seime. Tai progai parengė išsamią stendinę kilnojamąją parodą „TARP MEDICINOS IR POLITIKOS: Seimo Pirmininkui Jonui Staugaičiui – 150“. Jonas Staugaitis, kaip ir Kazys Grinius, buvo Lietuvos parlamentarizmo saulėlydžio liudininkas – 1926 m. gruodžio 17 d. buvo paleistas III Seimas, kurio Pirmininku buvo išrinktas dr. J. Staugaitis.

Šiais metais medikų bendruomenė turėtų minėti pirmojo profesionalaus sveikatos ir medicinos mokslo žurnalo lietuvių kalba „Medicina“ 100-ąsias metines, tuo pačiu prisimenant ir jų steigėjus bei redaktorius: dr. Juozą Žemgulį ir Joną Staugaitį (1922–1944). Dr. Jonas Staugaitis buvo ne tik redaktorius, bet ir nuolatinis šio žurnalo finansinis rėmėjas. Prie šio žurnalo atsiradimo, jo išlaikymo vienaip ar kitaip prisidėjo daugelis čia paminėtų asmenų, vieni buvo prie leidinio steigimo ištakų, kiti rėmė finansiškai bei geranoriškai bendradarbiaudami dalinosi medicinos praktikos ir mokslo naujienomis. Šio žurnalo prasmė Lietuvos medicinai, krašto istorijai nėra dar tinkamai įvertinta, nors jame kaip veidrodyje atsispindi krašto sveikatos apsaugos situacija bei lietuviškojo medicinos mokslo raida.

Apie kiekvieną gydytoją – Steigiamojo Seimo narį būtų galima daug rašyti. Šio darbo tikslas – priminti visuomenei, kokį svarbų indėlį į Lietuvos valstybingumo ir parlamentarizmo istoriją įnešė gydytojai. Jie kūrė ne tik valstybingumo, švietimo, lietuviškosios kultūros pagrindus XIX–XX amžių sankirtoje, atstatė Lietuvos valstybę ir įtvirtino parlamentinę demokratinę Respubliką, ant kojų pastatė Lietuvos sveikatos sistemą, lietuviškąjį aukštąjį medicinos mokslą. Per trumpą laiką buvo sukurta lietuviškoji medicinos terminija, išleisti pirmieji originalūs vadovėliai ir mokymo priemonės.

Lietuvos medicinos biblioteka stengiasi surinkti ir išsaugoti lietuviškąjį medicinos paveldą. Norint užpildyti esamas spragas, visus, neabejingus Lietuvos medicinos istorijai, maloniai kviečiame dalintis turimais šaltiniais, senąja literatūra ar dokumentais.

Šaltinis: lmb.lt