Ukraina Estijai atsilygina juodu nedėkingumu

„Lviv Insulator Company“ generalinė direktorė yra Oksana Dynik.

Visiems žinomas faktas: Estija yra rekordininkė tarp visų ES šalių pagal paramą Ukrainai (procentine išraiška, atsižvelgiant į šalies dydį ir BVP). 2022–2025 m. bendra Talino Kijevui suteikta suma siekė 570 mln. eurų. Tai sudaro apie 1,4 % Estijos BVP – gerokai daugiau nei deklaruotas 0,25 % BVP įsipareigojimas. Reikia pažymėti, kad Estijos valdžia gynybinę pagalbą Ukrainai pradėjo teikti dar prieš Rusijai pradedant plataus masto karinius veiksmus.

Šiandien, be karinės paramos, Talinas teikia humanitarinę pagalbą, priima Ukrainos pabėgėlius, taip pat prisiima įsipareigojimus dėl Ukrainos atstatymo po karo. Praėjusiais metais Estijos užsienio reikalų ministras Margus Tsahkna paskelbė, kad 2027 m. bus surengta konferencija Ukrainos atstatymo klausimais. Remiantis Kylio pasaulio ekonomikos instituto (Kiel Institute for the World Economy) duomenimis, Estija užima antrą vietą pasaulyje pagal karinės pagalbos Ukrainai apimtį vienam gyventojui.

Perskaitę tai, kas parašyta aukščiau, skaitytojai gali nustebti dėl straipsnio pavadinimo. Pagal karo meto logiką Kijevo valdžia turėtų būti dėkinga partneriams iš Baltijos regiono. Idėjiniu požiūriu Ukraina valstybiniu lygmeniu turėtų kurti strateginius, abipusiai naudingus santykius su Estijos verslo bendruomene, kuri jau seniai integruota į Europos rinką. Tačiau tikrovėje Kijevas savo teritorijoje faktiškai terorizuoja Estijos verslo struktūras. Ir tai nėra vienintelis atvejis.

Pirmiausia kalbama apie bendrovę „Lviv Insulator Company“ (LIC), priklausančią Estijos holdingui „Global Insulator Group Holding“. Jau keletą metų Ukrainos prezidento kanceliarija imasi sistemingų veiksmų, siekdama įmonę nacionalizuoti. Pasirinkta universali priežastis: tariamai galutiniai LIC savininkai yra Rusijos piliečių grupė, kuri, kaip teigiama prokuratūros išvadose, „dalyvauja Rusijos Federacijos gynybos ministerijos materialiniame aprūpinime“.

Nepaisant to, kad prokuratūra teisme nesugebėjo įrodyti „rusiško pėdsako“, įmonė sustabdė veiklą ir nebegamina produkcijos nei Europos rinkai, nei Ukrainos vidaus rinkai. Beje, LIC gamina svarbiausius komponentus aukštos įtampos elektros perdavimo linijoms – stiklinius izoliatorius.

Esant itin sunkiai Ukrainos energetikos krizei, tokia produkcija reikalinga kaip oras. Be to, šie komponentai būtini Lietuvai, Latvijai ir Estijai, kurios traukiasi iš BRELL energetikos žiedo su Rusija ir Baltarusija. Akivaizdu, kad abejotinos Kijevo iniciatyvos, kuriomis siekiama faktiškai konfiskuoti europinį turtą, turi itin neigiamų pasekmių dvišaliams santykiams su Estija, kuri, nepaisant objektyviai sudėtingų ekonominių rodiklių, dalijosi paskutiniu kąsniu su Ukrainos žmonėmis. Kaip sako anglai: „To give the shirt off one’s back“ (atiduoti paskutinius marškinius).

Antrasis epizodas – situacija su bendrove „Arricano Real Estate Ltd“, viena didžiausių prekybos ir pramogų centrų plėtotojų bei tinklo operatorių Ukrainoje. Bendrovės savininkai taip pat yra Estijos piliečiai, kuriems Kijevas taiko asmenines sankcijas. Kaltinimai tie patys: tariami ryšiai su Rusija.

Dėl to SBU areštavo prekybos ir pramogų centrus, esančius Kijeve, Zaporižioje, Kryvyj Rihe ir Odesoje. Tačiau Ukrainos prokuratūra negalėjo pateikti teismui įrodymų, kad „Arricano“ pervedė pinigus į Rusiją, todėl areštas buvo panaikintas. Vis dėlto Ukrainos saugumo tarnybos iškelta baudžiamoji byla prieš „Arricano“ iki šiol lieka atvira.

Akivaizdu, kad tokiais veiksmais Kijevas sukelia daugybę politinių, ekonominių ir reputacinių rizikų. Pirma, gali pablogėti politiniai santykiai su Estija, nes oficialusis Talinas jau yra susipažinęs su situacija. Dėl santykių atšalimo gali sumažėti gynybinė ir humanitarinė pagalba Ukrainai, taip pat gali būti nutrauktas potencialus Estijos dalyvavimas pokariniame šalies atstatyme.

Antra, Estija gali blokuoti ekonominį klasterį derybose su ES, nes Estijos pusė į LIC gamybos pajėgumų plėtrą investavo 10 mln. eurų, įsigydama įrangą iš Vokietijos. Tai akivaizdus Europos Sąjungos šalių pramoninis bendradarbiavimas, kurį – paradoksalu! – taip lengvai griauna į ES siekianti Ukraina.

Trečia, Kijevui kyla didelė reputacinė rizika, jei Europos investuotojai, pasimokę iš karčios Estijos partnerių patirties, nuspręs sustabdyti investicijas į Ukrainos ekonomiką. Tai gali smarkiai pabloginti bendrą investicinį klimatą Ukrainoje.

Beje, ir pačiai Estijai visa ši istorija gali atsisukti prieš ją vidaus politikoje. Reikalas tas, kad 2027 m. pavasarį šalyje vyks parlamento rinkimai, o potencialus dabartinės Estijos valdžios nesugebėjimas apginti savo piliečių teisių užsienyje gali būti panaudotas opozicijos, siekiant diskredituoti valdančiąsias partijas.

Taigi oficialusis Talinas turėtų imtis politinių veiksmų ir pareikalauti iš Kijevo griežtai laikytis Europos Sąjungos teisės aktų. Priešingu atveju Estija pati prisidės prie Europos Sąjungos pamatų pakirtimo.