Hagos susitikimo apibendrinimas: regioninės valstybės – globalios atsakomybės

Hagoje vykęs NATO viršūnių susitikimas įtvirtino reikšmingą posūkį tiek Aljanso geopolitinėje laikysenoje, tiek pačių sąjungininkų tarpusavio santykiuose. Pagrindinis dėmesys neabejotinai krypo į Ukrainos klausimą, tačiau ne mažiau svarbus buvo ir tai, kokias naujas roles prisiima mažesnės valstybės, tarp jų – Lietuva.

Ukraina gavo tai, ko šiame etape reikia labiausiai – aiškų „taip“ dėl paramos ir jokio „ne“ dėl narystės.Palikta atvira erdvė diplomatinėms ir politinėms interpretacijoms – tai sąmoningas Aljanso sprendimas neleisti Rusijai įšaldyti Ukrainos euroatlantinių ambicijų.

Dar svarbiau – buvo sutarta dėl konkrečių finansinių mechanizmų, kurie leis Ukrainai ne tik tęsti kovą, bet ir modernizuoti savo karinę infrastruktūrą. Leista įsigyti pažangią JAV ginkluotę – tai signalas, kad parama nėra vien simbolinė.

Lietuva šiame susitikime pasirodė kaip brandi saugumo politikos formuotoja. Ne tik savo pozicijomis dėl Ukrainos, bet ir konkrečiais įsipareigojimais. Vienas reikšmingiausių – aiškus Lietuvos sprendimas siekti skirti net 5 proc. nuo BVP gynybai. Kas atsitiko? Dabar visos likusios NATO valstybės skirs 5 proc. nuo BVP.

Lietuvos pozicija buvo išsakyta aiškiai ir argumentuotai, o prezidentas Gitanas Nausėda prisidėjo prie to, kad Baltijos šalių saugumo klausimai būtų išgirsti. Jo dalyvavimas ir diplomatija susitikime nebuvo konfrontacinė, tačiau vertybiškai tvirta – tai leido Lietuvai pasirodyti kaip konstruktyvus, bet principingas partneris.

Ši laikysena – vertinga tuo, kad Lietuva ne tik kelia reikalavimus, bet ir pati demonstruoja lyderystę: tiek per finansinius įsipareigojimus, tiek per ilgalaikę paramą Ukrainai.

Hagos viršūnių susitikimas parodė, kad NATO stiprybė slypi ne tik didžiųjų šalių karinėse pajėgose, bet ir mažų narių moraliniame stubure, pasirengime veikti ir gebėjime formuoti sprendimų darbotvarkę. Lietuva – vienas ryškiausių pavyzdžių.

Šiandien saugumo architektūra Europoje nebeįsivaizduojama be Baltijos šalių pozicijų. Tai nėra atsitiktinumas – tai nuoseklios, ilgalaikės politikos rezultatas.