Į kino klasikos sekmadienius „Skalvija“ vilios J. Cocteau šedevru „Orfėjas“

Naujus metus „Skalvijos“ kino centras pasitinka šiuolaikiška mito apie Orfėją ir Euridikę interpretacija, išaukštinančia meilę, meną ir jų pergalę prieš mirtį. Tai prancūzų kino klasiko Jeano Cocteau juosta „Orfėjas“ (Orphee, 1950) – netikėtas, tačiau šiuolaikiškas ir šių dienų žmogui aktualus pasakojimas. Jo kuriamas siurrealistinis anapusinis pasaulis įgauna apčiuopiamą, žmogišką pavidalą – pati Mirtis, įsikūnijusi į elegantišką moterį, bando iškovoti poeto meilę. Tuo metu Orfėjas, gyvenantis 6 deš. Paryžiuje, kūrybinio įkvėpimo semiasi gaudydamas radijo signalus. „Skalvijos“ ekrane „Orfėjas“ pasirodys tris pirmuosius sausio sekmadienius. Pirmąjį seansą jau sausio 5 d. pristatys kinotyrininkas Lukas Brašiškis.

„Valia gali pakeisti net mūsų delnų linijas“, – mėgdavo kartoti J. Cocteau, drąsiai interpretavęs antikos mitus ir ne kartą žaidęs su juose aprašyta lemtimi. Būtent J. Cocteau atgaivino antikos mitus prancūzų teatre ir ieškojo jų sąsajų su dabartimi ir šiuolaikine kultūra. Jis parašė pjeses „Antigonės“, „Karaliaus Edipo“ motyvais, sukūrė kino trilogiją „Orfėjas“ („Poeto kraujas“, 1930 m., „Orfėjas“, „Orfėjo testamentas“, 1960 m.).

Senovės graikų mite Orfėjas – muzikantas, nusileidęs į Hado karalystę, idant susigrąžintų mylimąją Euridikę. Lyros garsais užbūręs požeminio pasaulio gyventojus, jis pelno teisę parsivesti Euridikę namo su sąlyga, kad kelionės metu nė nežvilgtels į ją. J. Cocteau Orfėjas – poetas, šiuolaikiškas paryžietis, kurį įsimyli pati Mirtis. Menininkas jaučia nepaaiškinamą trauką jai, nors namuose laukia gražuolė Euridikė. Pavydėdama Orfėjo, Mirtis pasiglemžia Euridikę.

Neatsitiktinai J. Cocteau interpretacijoje Mirtis vilioja poetą ir tampa jo mylimąja. Ieškodamas antikos ir šiuolaikinės kultūros jungčių, J. Cocteau pasakoja universalią istoriją apie menininko prigimtį, kartais egoistišką, destruktyvią, apie jį kankinančius prieštaringus jausmus. Jo poetas – tarpininkas tarp materialaus pasaulio ir paprastam žmogui nepasiekiamų metafizinių paslapčių. Orfėjas išpažįsta grožį, dvasingumą, įkvėpimo ieško kituose pasauliuose, nes yra gniuždomas kasdienybės ir abejingos aplinkos.

Beje, pats J. Cocteau (1889–1963), gausiai apdovanotas mūzų, visą gyvenimą ieškojo žodžio magijos poezijoje. Jis buvo ne tik poetas, bet ir vienas įdomiausių XX a. teatro eksperimentatorių. Taip pat dramaturgas, prozininkas, kino režisierius, aktorius, scenaristas, choreografas, dailininkas, kūręs kostiumus, vitražus, grojo džiazą. Vienu metu net buvo bokso vadybininkas. Kinu susižavėjo, kai prasidėjo jo siurrealistinis etapas. Tuo metu tai buvo moderniausia, plačiausias eksperimentavimo galimybes atvėrusi meno sritis, kurioje jėgas išmėgino ne vienas 4 deš. prancūzų menininkas.

J. Cocteau pasižymėjo dar vienu talentu – jis lengvai ir greitai mezgė pažintis su įvairiais žmonėmis. Todėl jo draugų ir pažįstamų rate buvo kone visas tuometinis Paryžiaus intelektualinis ir kultūrinis elitas. Tarp jų – M. Proustas, E. Satie, Ch. Chaplinas, O. Wellesas, P. Picasso, taip pat ir garsus aktorius Jeanas Marais – Orfėjo vaidmens atlikėjas.