Sekmadienį ”Lietuvos Ryto” televizijos žvaigždūnas E. Jakilaitis sukvietė tautos politinį elitą į Valdovų rūmų raudonąją menę ir pristatė aštuonių savaičių trukmės “Lyderių forumo” maratono pirmuosius politinius debatus. Nesiimčiau spręsti, kokie kriterijai lėmė penkių lyderių atranką, nes kai kurie iš jų pagal savo politinę biografiją yra labiau buvusieji, nei būsimieji. Bet aštuonis sekmadienius žiūrimiausiu TV laiku “Lietuvos Rytas” penkioms partijoms dovanos pusantros valandos trukmės reklaminį laiką, kurio oficialus vienos sekundės įkainis sukiojasi ties 80 litų padala. Skaičiuoti mokantys susiskaičiuos, o Z. Vaigausko patikėtiniai turbūt pasidomės, ar tai nėra finansinis tūpsnis penkioms partijoms iš karto. Koks praktiškumas! - juk kuri nors vis tiek prasismelks į valdžią. Matydami, kas pastaruoju metu vyksta politiniame šalies gyvenime, turbūt pripažinsime, kad yra ir kitų pagal reitingus lyderiaujančių partijų, bet juk negali prisiversti simpatizuoti karžygiui, jei širdis linksta prie slibino.
Taigi, penki mums iki skausmo žinomi politikai – A. Butkevičius, A. Kubilius, E. Masiulis, R. Paksas, V. Uspaskich. Už jų nugarų dailiai uniformomis aprėdytos komandos, pasiruošusios padėti, jei tektų klausimas ne apie lėktuvus ar agurkus. Gudrios galvos, cukruoti liežuviai, dūmų užsklandos ir pigūs juokeliai – buvo visko, ir todėl ne itin nuobodu. Vedančiojo reikalavimas – nevalia ploti, nuploti, nušvilpti. Gal todėl niekas nežviegė, kai Viktor apie pensinį amžių replikavo: „nafik pensijas, jei 65-ių metų dar vaikus daro“... Ir netrypė kojomis, kai R. Paksas, atsakydamas į klausimą, ar įmanoma sumažinti Sodros įmokas ir padidinti pensijas, nerišliai numurkė, kad neįmanoma sugrūsti išspaustos iš “tubelės” dantų pastos atgal, o visa kita, supraskite, galime pažadėti be didesnių problemų. Infantilumu tai kiek priminė jo šviesiaplaukę dukterį, kurios postringavimai spaudoje garderobo temomis neabejotinai pasitarnaudavo tėvo reputacijai, bet vargu ar ją pataisė. Nuostabu matyti tautai prisiekusį, priesaiką sulaužiusį, bet ir vėl norintį mums kažką prisiekti politiką. Įdomu - kiek kartų reikia sulaužyti įžadus, kad daugiau negalėtum tikėtis tvarkyti kelių milijonų žmonių gyvenimų?
Kai vienoje iš palaikančiųjų komandų išvydau V. Blinkevičiūtę, pakylėtą politinės euforijos, susirūpinau, kad mano pensininkus tėvus, jei jie žiūri šią laidą, gali ištikti koks nors priepuolis. O pati pagalvojau apie kategoriją politikų, kurie traukia su savimi karutį mėšlo, dainuodami, jog tai auksas, kad tik vėl prasibrautų į valdžią, televizoriaus ekraną, tavo gyvenimą, prie tavo sunkiai uždirbtų pinigų... Išsprogdintas Sodros biudžetas – taikliau už A. Kubilių apie Vilijos pažaidimus su pensininkų pinigėliais nepasakysi, betgi tikrasis pensininkų genocidas buvo vykdomas būtent prie jo. Kaip ten bebūtų, keistoka stebėti europarlamentarus – net penkis – besibraunant į Seimą, nors Europos Parlamento nario kadencija baigiasi tik po dvejų metų.
Filosofas George Santayana sakė, kad tie, kas neatsimena praeities, yra pasmerkti ją pakartoti. Gaila, kad mūsų kartos istorinė atmintis yra tokia trumpalaikė. Visai neseniai iš Kėdainių padangės krito Viktoro nemokamų ledų kuponai, o geografinio Europos centro čiabuviai kartu su Samocvetais traukė „naš adres ne dom i ne ulica“, apimti iliuzijos, kad viskas su jais gerai. Negerai. Man jie atrodo kaip po masinės lobotomijos. Paklauskite tų garbingų Lietuvos patriotų, kurie buvo vežami į Vorkutos lagerius, ar viskas gerai su Lietuvos politiku, kuris nuo finansinių įtarimų pabėgo Rosijon, ten prašėsi politinio prieglobsčio, paskui vėl buvo išrinktas į Seimą, tik ne į Rusijos, o Lietuvos. Ir net nebuvo apkaltintas tėvynės išdavimu. Gal todėl, kad jo tėvynė Rusija? Na, bet šis produktas, nepaisant visų skandalų, turi paklausą, nes asmenų, mąstančių kirilica, "mūsyse" pakanka...
Galvoju, kaip baisu turi būti disidentams matyti tai, kas vyksta nepriklausomoje Lietuvoje. Tariamai nepriklausomoje. Virtusioje kreivų veidrodžių karalyste, kurią valdo pusakliai, puskurčiai ir besieliai. Neturintys širdyje nė krislo ištikimybės Lietuvai. Tokie, kokių kažkam reikia. Kas tas kažkas? Kai V. Pociūnas įvardijo, kad tai grupė asmenų, kuriuos vienija „žydrumas ir kgb-izmas“, jam, A. Solženycino terminais kalbant, buvo atlikta «внесудебная расправа». Verta ir vėl atsiversti „Archipelago gulagą“, kur pasakojama, kaip po socialinės profilaktikos skraiste veikė „rasprava“ (rus. – susidorojimas) su sistemai nepatogiais asmenimis. Trockio sukurti revoliuciniai kariniai tribunolai sukurpdavo nuosprendį it greito maisto restoranai - nereikėdavo nei įrodymų, nei bylos. Deja, galima įžvelgti paralelių su mūsų nūdiena. Daugelis pastarųjų metų rezonansinių bylų, jaudinančių visuomenę, arba nėra ištirtos, arba nėra tiriamos objektyviai, bet neabejotinai turi „raspravos“ braižą – akis bado akivaizdžiai kvailų, žeminančių mirčių scenarijai, kuriais perduodama žinia: žiūrėkite, kas jums bus. Tik klaniniai prokurorai tiki ir tikisi įtikinti mus, kad aukšto rango diplomatas šlapinosi pro langą, o jauni stiprūs vyrai paskendo vaikiško dydžio balutėje arba paspringo lapu. Visa klaninė sistema dirba „raspravai“, tarsi atlikdama vaidmenį pagal vulgaroką scenarijų, kurio autoriai saugiai tūno užkulisiuose. Ėriukų skundus, kad vilkas blogas, nagrinėja vilkai. Žmones – o gal ir valdžiažmogius – kausto baimė dėl savo saugumo ir gerbūvio. Tai gimdo šiurpų abejingumą kitam – ir būtent šis abuojumas veda į sugyvulėjusį, sotų kriuksėjimą „po medžiu“. Tai kartai, kuri patriotizmą išsiugdė Stalino lageriuose ir gynė Lietuvos laisvę daugiau nei prieš du dešimtmečius, dabar ir vėl nėra per sunku ją ginti. Nes jų tautinis orumas yra aukščiausios prabos – neišmuštas gulaguose, neiššalęs Igarkos sniegynuose. Rugpjūčio 23-iosios renginiuose nematėme nei Prezidentės, nei Seimo vadovybės. Supraskite, dabartinei valdžiai viskas gerai ir su Molotovo – Ribentropo paktu, ir su slaptaisiais protokolais. Ar ne todėl, kad dabar į kaldrytes vyniojame savus slaptuosius, gėdinguosius protokolus, plėšriai dalindamiesi valdžią ir įtaką?
Tenka pripažinti, kad iš tiesų nepriklausomos valdžios jau senokai neturime, yra tik butaforinė, kuri nelenda, kur nereikia, ir yra „ne prie ko“. Ji nemato rašomo žodžio TIESOS, o fotografuojasi tik su tais vaikais, kurie neša olimpinę šlovę ir nekelia nepatogių klausimų. O prieš pasitraukdama nuo nusiaubto iždo, paskubomis dar perka malūnsparnius, kad į kitas taikių žmonių šturmo operacijas galėtų nusileisti iš dangaus.
Ruduo parodys, kas brausis prie lovio ne dėl tautos, o dėl savo išlikimo ir sotaus gerbūvio, todėl mūsų – rinkėjų – užduotis juos atpažinti. Mums nereikia tų pernokusių buvusiųjų, kurie iš Vyčio atėmė skydą ir kalaviją, jo žirgą pavertė raišu kuinu, bet vis dar bando ant jo atjoti į naująjį Seimą.
Jei mylime Lietuvą ir Laisvę, rinkimų dieną privalome ateiti vaduoti užgrobtos Lietuvos. Ateiti patys ir atsivesti dar bent vieną praradusį viltį. O tada spalio 15-ąją sušukti po visą pasaulį išsibarsčiusiems savo vaikams – sugrįžkite... mes jau brendame iš tamsos į šviesą.
„Ekspertai.eu“ skelbiamą informaciją draudžiama visuomenės informavimo priemonėse atgaminti be raštiško asociacijos „Global Gaze Network“ sutikimo, kurį galima gauti adresu [email protected]