Seime toliau judinamas Visuomenės informavimo įstatymo Nr. I-1418 2, 50 straipsnių pakeitimo ir Įstatymo papildymo 19-1 straipsniu įstatymo projektas (Nr. XVP-978). Gegužės 12 d. Seimo plenarinio posėdžio metu ši projektas vėl bus pateikiamas.
Įstatymo iniciatoriai:
Landsbergių partijos nariai – Daiva Ulbinaitė, Mindaugas Lingė, Vytautas Juozapaitis, Laurynas Kasčiūnas, Vytautas Kernagis, Ingrida Šimonytė, Raimondas Kuodis, Dalia Asanavičiūtė-Gružauskienė, Audrius Petrošius;
socialdemokratai – Kęstutis Vilkauskas, Juozas Olekas, Orinta Leiputė, Vaida Aleknavičienė, Ruslanas Baranovas, Šarūnas Birutis;
liberalai – Jevgenij Šuklin, Vitalijus Gailius bei
Lietuvos demokratas – Lukas Savickas.
Viešai tai pristatoma kaip kova su dezinformacija, Rusijos ir Baltarusijos propaganda bei informacinėmis atakomis.
Tačiau įdėmiau perskaičius patį projektą, aiškinamąjį raštą, Seimo kanceliarijos Teisės departamento ir Teisingumo ministerijos išvadas, matyti visai kitas vaizdas.
Šiuo projektu siūloma ne tik kovoti su akivaizdžiai melaginga informacija. Juo siekiama labai plačiai apibrėžti, kokia informacija galėtų būti draudžiama, ir suteikti valstybės institucijai teisę nurodyti interneto paslaugų teikėjams tokią informaciją šalinti arba blokuoti prieigą prie jos.
Paprastai tariant, po gražiu šūkiu „kova su dezinformacija“ siekiama įteisinti mechanizmą, leidžiantį valstybei spręsti, kuri informacija visuomenei tinkama, o kuri turi būti pašalinta.
Projekte siūloma dezinformaciją apibrėžti kaip tyčia kuriamą, pateikiamą, skleidžiamą ar platinamą melagingą arba klaidinančią informaciją, kuria siekiama apgauti visuomenę, paveikti rinkimus, referendumus, pakenkti nacionaliniam saugumui, konstitucinei santvarkai, viešajai tvarkai ar kitiems svarbiems visuomenės interesams.
Tačiau problema ta, kad projekte kalbama ne tik apie aiškią ir tyčinę melagystę.
Projekte atsiranda daug platesnės ir miglotos formuluotės. Pavyzdžiui, siūloma drausti informaciją, kuria „iškraipomi moksliniai ar faktiniai duomenys“, ypač kai tai susiję su visuomenės saugumu, klimato kaita, energetika ar sveikata. Taip pat siūloma drausti informaciją, kuria siekiama „destabilizuoti valstybės institucijų veiklą“.
Ką tai reiškia paprastai? Jeigu žmogus, žurnalistas, mokslininkas, politikas ar visuomenininkas viešai ginčytųsi dėl energetikos, sveikatos politikos, klimato kaitos, valstybės institucijų veiklos ar rinkimų, visada atsirastų rizika, kad jo žodžiai bus pavadinti „duomenų iškraipymu“, „klaidinančia informacija“ arba „institucijų destabilizavimu“.
Tai jau pavojinga ne tik propagandistams. Tai pavojinga paprastiems piliečiams, žurnalistams, visuomenininkams ir visiems, kurie drįsta kritikuoti valdžią.
Seimo kanceliarijos Teisės departamentas šį projektą įvertino kritiškai. Jis nurodė, kad dezinformacija Visuomenės informavimo įstatyme jau dabar yra draudžiama, todėl siūlomas dezinformacijos sąvokos keitimas yra nepagrįstas ir netikslingas. Teisės departamentas taip pat paaiškino, kad pagal dabartinį reguliavimą tyčia skleidžiama melaginga informacija jau yra draudžiama nepriklausomai nuo to, kokiu tikslu ji skleidžiama.
Dar svarbiau – Teisės departamentas pastebėjo, kad projekte painiojama jau paskleista informacija su dar tik kuriama ar rengiama informacija. Kitaip tariant, kol informacija dar nėra paskleista visuomenei, ji objektyviai dar negali būti laikoma dezinformacija. Departamento vertinimu, tokia formuluotė labiau tiktų ne „dezinformacijos“, o galbūt „dezinformacinės veiklos“ sąvokai.
Labai aštriai sukritikuota ir nuostata dėl „mokslinių ar faktinių duomenų iškraipymo“. Teisės departamentas nurodė, kad ji stokoja aiškumo, nes bet kokia melaginga informacija savaime reiškia tam tikrų faktų iškraipymą. Be to, tokia formuluotė kaip „ypač kai tai susiję su visuomenės saugumu, klimato kaita, energetika ar sveikata“ dėl savo pavyzdinio ir lyginamojo pobūdžio yra ydinga ir nevartotina teisėkūroje.
Teisingumo ministerija taip pat iškėlė rimtų abejonių. Ji priminė, kad Europos Sąjungos pagrindinių teisių chartija saugo saviraiškos laisvę – teisę turėti savo įsitikinimus, gauti ir skleisti informaciją bei idėjas valdžios institucijoms nekliudant. Ministerija pabrėžė, kad saviraiškos ribojimai turi būti proporcingi ir negali pakeisti pačios šios teisės esmės.
Teisingumo ministerija tiesiogiai kelia klausimą, ar projekte siūlomas reguliavimas nėra perteklinis ir ar jis pakankamai apsaugo saviraiškos laisvę. Ji taip pat pritaria Seimo Teisės departamento pastabai, kad siūlomos papildomos Žurnalistų etikos inspektoriaus tarnybos galios yra perteklinės.
Svarbu ir tai, kad oficialios Vyriausybės išvados dėl šio projekto tarp pateiktų dokumentų iki šios akimirkos nėra. Yra Seimo Teisės departamento išvada ir Teisingumo ministerijos Europos Sąjungos teisės grupės išvada, tačiau tai nėra Vyriausybės išvada. Pats Teisės departamentas savo išvadoje nurodė, kad dėl projekto siūlytina gauti Vyriausybės išvadą, nes visuomenės informavimo sritis patenka į Kultūros ministerijos kompetenciją.
Vadinasi, šiuo metu turime situaciją, kai projektas pateiktas Seimui, jį kritikuoja teisininkai ir Teisingumo ministerija, bet aiškios oficialios Vyriausybės pozicijos nėra.
Dar vienas ženklas, rodantis projekto parengimo kokybę – aiškinamajame rašte palikta pastaba: „Nepamiršti papildyti kas priims įgyvendinamuosius aktus.“ Tai reiškia, kad dokumentas Seimui pateiktas net iki galo nesutvarkytas.
Tačiau dar svarbiau yra tai, kad ši iniciatyva neatsirado staiga. Tai nėra vienas atsitiktinis projektas, kurį kažkas netikėtai sugalvojo registruoti Seime.
Dar 2025 m. rugsėjo 24 d. Seimo narė Daiva Ulbinaitė viešai skelbė, kad „dezinformacija yra nusikaltimas ir grėsmė nacionaliniam saugumui“, todėl „ginklų reikia radikalesnių“. Tame pačiame pranešime ji kalbėjo apie „aiškią atsakomybę dezinformacijos kūrėjams, skleidėjams, gabentojams“ ir „griežtesnę neteisėto turinio ir dezinformacijos skaitmeninėje erdvėje kontrolę“ bei nurodė, kad jau parengtos ir netrukus bus registruotos Visuomenės informavimo, Švietimo įstatymų ir Baudžiamojo kodekso pataisos.
Tai rodo, kad ši iniciatyva buvo ruošiama iš anksto. Viešai skelbta ne tik apie poreikį kovoti su propaganda, bet ir apie daug griežtesnius valstybės „ginklus“ informacinėje erdvėje.
Lapkričio 11 d. Seime buvo registruotas ne vienas projektas, o visas susijęs paketas (Visuomenės informavimo įstatymo Nr. I-1418 2, 50 straipsnių pakeitimo ir Įstatymo papildymo 19-1 straipsniu įstatymo projektas (Nr. XVP-978); Informacinės visuomenės paslaugų įstatymo Nr. X-614 papildymo 15-1 straipsniu įstatymo projektas (Nr. XVP-979); Elektroninių ryšių įstatymo Nr. IX-2135 3 ir 54 straipsnių pakeitimo įstatymo projektas (Nr. XVP-980);
Administracinių nusižengimų kodekso 464, 589 straipsnių pakeitimo ir Kodekso papildymo 507-2 straipsniu įstatymo projektas (Nr. XVP-981) bei Baudžiamojo kodekso papildymo 118-1 ir 118-2 straipsniais įstatymo projektas (Nr. XVP-982).)
Pats aiškinamasis raštas nurodo, kad projektas yra kompleksinės informacinės gynybos paketo dalis kartu su Visuomenės informavimo, Informacinės visuomenės paslaugų, Elektroninių ryšių įstatymų, Administracinių nusižengimų kodekso ir Baudžiamojo kodekso pakeitimais. Aiškinamajame rašte tiesiai nurodoma, kad šio paketo tikslas – apriboti ne tik dezinformacijos turinį, bet ir technologines priemones, per kurias ji platinama.
Kitaip sakant, tai ne šiaip sąvokos patikslinimas. Tai platesnis informacijos kontrolės paketas, kuriame numatomas ne tik turinio šalinimas, bet ir administracinės bei baudžiamosios atsakomybės mechanizmai. Net Seimo Teisės departamentas savo išvadoje nurodo, kad susijusiuose projektuose XVP-981 ir XVP-982 kalbama apie administracinę ar net baudžiamąją atsakomybę.
Ypač svarbu, kad tai nėra vien tik informacijos šalinimo klausimas. Kai miglotos sąvokos susiejamos su Administracinių nusižengimų kodekso ir Baudžiamojo kodekso pakeitimais, jos gali virsti ne tik turinio blokavimu, bet ir atsakomybės taikymu žmonėms už jų viešai paskelbtą informaciją.
Todėl galima sakyti aiškiai: tai nėra pavienis bandymas „patikslinti“ dezinformacijos sąvoką. Tai nuosekliai judinamas platesnis informacijos kontrolės paketas. Pirmiausia viešai kalbama apie „radikalesnius ginklus“, vėliau registruojamas visas įstatymų paketas, o tada jis judinamas Seimo darbotvarkėje.
Oficialiai projekto iniciatoriai sako, kad siekia kovoti su Rusijos ir Baltarusijos propaganda, informacinėmis atakomis ir visuomenės klaidinimu. Tačiau pagal projekto tekstą matyti ir kita, daug pavojingesnė kryptis – sudaromos sąlygos valstybės institucijoms plačiai kontroliuoti viešąją informaciją.
Tai gali reikšti kelias pavojingas pasekmes.
Pirma, dezinformacijos sąvoka gali būti išplėsta taip plačiai, kad į ją tilptų ne tik akivaizdus melas, bet ir valdžiai nepatogi nuomonė, kritika, abejonės ar alternatyvus faktų vertinimas.
Antra, institucijoms būtų suteikta daugiau galių greitai šalinti informaciją iš interneto, dar prieš visuomenei spėjant ją aptarti, patikrinti ar sukritikuoti.
Trečia, tokios formuluotės kaip „institucijų destabilizavimas“ gali būti panaudotos prieš tuos, kurie aštriai kritikuoja valstybės įstaigas, kelia klausimus dėl korupcijos, neveikimo, klaidų ar piktnaudžiavimo.
Ketvirta, nuostatos apie „mokslinių ar faktinių duomenų iškraipymą“ gali būti panaudotos kontroliuojant diskusijas apie sveikatą, energetiką, klimatą ir saugumą – tai yra temas, kuriose visuomenėje dažnai kyla pagrįsti ginčai.
Penkta, projektas gali atšaldyti žurnalistiką. Redakcijos, žinodamos, kad jų tyrimai ar publikacijos gali būti apkaltintos „klaidinimu“ ar „destabilizavimu“, gali pradėti vengti aštresnių temų.
Būtent todėl šis projektas pavojingas ne dėl to, ką jis deklaruoja, o dėl to, kaip jis parašytas. Deklaruojamas tikslas – kova su priešiška propaganda. Bet pasirinktos priemonės gali tapti daug platesniu įrankiu: informacijos šalinimui, spaudimui žiniasklaidai, politinės kritikos ribojimui ir valstybės institucijų apsaugai nuo nepatogių klausimų.
Kiekvienas moksleivis suprastų paprastą pavyzdį: jeigu klasėje mokytojas pasako, kad nuo šiol draudžiama „klaidingai kalbėti apie mokyklos administraciją“, bet nepaaiškina, kas yra klaidingai, kas spręs, kas yra klaida, ir kaip apsiginti nuo neteisingo kaltinimo, toks draudimas greitai gali tapti ne tvarkos palaikymu, o mokinių tildymu.
Su šiuo projektu yra panašiai. Valstybė sako, kad kovoja su melu. Tačiau kai taisyklės parašytos per plačiai ir neapibrėžtai, jos gali būti panaudotos ne tik prieš melą, bet ir prieš tiesą – jeigu ta tiesa kam nors nepatogi.
Todėl šia forma projektas XVP-978 neturėtų būti priimamas. Jeigu valstybė tikrai nori kovoti su priešiška propaganda, ji turi rašyti labai tikslų, siaurą ir aiškų įstatymą, kuris būtų taikomas tik tyčinei, įrodomai ir realiai žalingai dezinformacijai, o ne plačiai ir neapibrėžtai „netinkamai informacijai“.
Dabar matome ne tik kovos su dezinformacija projektą. Matome konkrečių politinių grupuočių, pagarsėjusių korupcijos, pedofilijos ir šnipų skandalais, bandymą po kovos su dezinformacija vėliava įteisinti valstybinį informacijos filtrą. Tokia sistema savo esme skirta ne melui stabdyti, o valstybės galią nukreipti prieš tuos, kurie valdžiai užduoda nepatogius klausimus, ginčija oficialias versijas ir viešai rodo valdžios nusikaltimus, machinacijas ir kitus paklydimus.
P. S.
Yra dar vienas labai svarbus šio projekto aspektas – jo praktinis taikymas. Projekte numatoma, kad Žurnalistų etikos inspektoriaus tarnyba, pati nustačiusi siūlomo naujo 19¹ straipsnio pažeidimą, galėtų duoti privalomus nurodymus tarpininkavimo paslaugų teikėjams pašalinti informaciją arba panaikinti galimybę ją pasiekti. 19¹ straipsnis – tai naujas Visuomenės informavimo įstatymo straipsnis, kuriame būtų įrašytos draudžiamos informacijos rūšys.
Paprastai tariant, publikacija, įrašas ar kitas turinys galėtų būti pašalintas iš viešosios erdvės administraciniu sprendimu – be išankstinio teismo vertinimo. O žmogui, redakcijai ar kitam turinio skleidėjui beliktų vėliau aiškintis teismuose, kad jo paskelbta informacija nebuvo „dezinformacija“.
Tai reiškia pavojingą principą: pirmiausia informacija pašalinama, o tik po to leidėjui ar autoriui paliekama teisė skųstis. Toks modelis ypač pavojingas žurnalistikai, nes viešoji informacija dažnai svarbi būtent tuo metu, kai ji paskelbiama. Net jeigu teismas po metų pripažintų, kad turinys buvo pašalintas nepagrįstai, žala viešai diskusijai jau būtų padaryta.
Todėl šis projektas pavojingas ne tik dėl plačių ir neapibrėžtų sąvokų. Jis pavojingas ir dėl siūlomo mechanizmo: valstybės institucija pirmiausia galėtų pašalinti informaciją iš viešosios erdvės, o tik paskui pilietis ar redakcija turėtų įrodinėti savo teisę ją skelbti.
Keli susiję:
Ulbinaitė – kovos su Rusijos dezinformacija flagmanas. Tačiau tauta laukia atsakymų
Vilkauskas atsakė į klausimą, kiek valstybė per metus skiria pinigų kovai su priešo dezinformacija
Alio, kovotojai, su kuo kovojat? Pilietinio atsparumo iniciatyva (CRI)
Mes per silpnai, per lėtai ir per gailestingai atsišaudome
CRI viešina prieš Lietuvos valstybę nukreiptos informacijos skleidėjus
Pribloškiantys ŽEIT lyderio Radzevičiaus atsakymai apie kovą su vadinamąja Kremliaus dezinformacija
LRTK lyderis Mantas Martišius Seime vėl kalbėjo apie tyrimą, kurio nenori viešinti
„Priešo propaganda“ Lietuvoje slepiama nuo Lietuvos žmonių
Kovotojai: Kazulėnas nutarė pasirinkti tylėjimo pozą, kokią yra pasirinkusi ir Landsbergių Ulbinaitė
Lietuvos kariuomenė su LRT paviešino du priešo propagandos pavyzdžius
Lietuvos gyventojams ne viską galima žinoti apie Kapčiamiesčio poligoną skleidžiamą melą
Kokia priešiška informacija pasiekia Lietuvos gyventojus – valstybės paslaptis
Kokias konkrečiai propagandines atakas Rusija vykdo prieš Lietuvą, ES ir NATO – tarnybinė paslaptis
Association „Global Gaze Network“
IBAN: CH9409000000161276571
BIC: POFICHBEXXX
(banko pavedimo mokestis toks pat, kaip darant pavedimą ir Lietuvoje)
Adresas: Brandschenkenstrasse 53
Miestas: Zürich
Pašto kodas: 8002
