Antradienio pasakėčia. Į tarnybą sūnų atvedusi 46-erių alytiškė: „Nereikia mamoms tikėtis, kad čia bus smėliadėžių ir vaikai ten žais“

Vyresnioji seržantė Loreta Arbočienė – jau daugiau nei 20 metų tarnaujanti Lietuvos kariuomenės Mechanizuotosios pėstininkų brigados „Geležinis Vilkas“ Lietuvos didžiosios kunigaikštienės Birutės ulonų bataliono karė. Prieš dvejus metus į tarnybą ateiti pakvietusi ir sūnų moteris nesitikėjo, kad devynių mėnesių tarnyba jauną vaikiną paskatins pasirinkti profesionalaus kario kelią. Nuo vaikystės tarnauti norėjusi Loreta sako, kad labiausiai džiaugiasi, jog kariuomenėje sūnus išmoko suprasti, jog esi ne vienas – aplink yra tarnybos draugai ir privalai išmokti veikti išvien.

Loreta, papasakokite, kaip atėjote į kariuomenę?

Esu alytiškė, gimiau ir užaugau čia. Aš buvau sportininkė, daug sportavau ėjimą, dalyvaudavau varžybose, atstovaudavau Alytaus miestui. Šiaip visur, taip pat ir mokykloje, bendraudavau tik su berniukais. Ir futbolą žaisdavau, ir krepšinį. Ten, kur merginos – manęs nebūdavo. Tarnybą kariuomenėje 1998 metais pradėjau kaip civilė, o po trejų metų, 2001-aisiais, tapau kare.

Kaip įvyko lūžis iš ne uniformos į uniformą? Kaip įvyko ta metamorfozė ir kodėl? Ar dėl kompiuterio atsiradimo uniformą užsivilkot?

Ne, aš visada buvau linkusi prie labiau vyriškų specialybių, visada norėjau būti kare. Ir ėjau su tikslu ja tapti, nors tuo metu moterims buvo labai sunku tapti karėmis. Labai norėjau, bet nebuvo galimybių iš karto. Kai pradėjau tarnauti, batalione buvo tik dvi, gal trys uniformuotos moterys. Šiandien jų – jau dešimtys.

Ką sakė Jūsų tėvai, kai ėjote į kariuomenę?

Mane tik mama viena augino, ji sutikdavo su viskuo, ką aš pasirinkdavau, ji labai manimi pasitiki. Tarnybą pradėjau kaip civilė, ne iš karto kaip kariškė, tai gal ir nebuvo taip baisu, nors mama sakė: „vis tiek dirbsi su vyrais, kaip visada“.

Gal prisimenat kokį įvykį ar įsimintiną istoriją? Galbūt iš Ruklos, kuri yra mūsų visų kalvė ir pradžia. Ar įdomu ten buvo?

Taip, buvau pašaukta kaip kursantė į Ruklą, bazinį kario kursą. Kartu su šauktiniais 3 mėnesius aš ten kariavau. Labai įdomu ir sunku. Pabaigusi jį nuvažiavau į pirmą pakopą Puskarininkių mokykloje. Ši mokykla – kaip Maljorka, palyginus su mokslais Rukloje. Sunkiausia buvo, kai pirmą kartą apsiaviau naujus kariškus batus ir nuvažiavau į bazinį kario kursą: kojos buvo visos žaizdotos ir sunkios. Bet tie kariški batai vis tiek ilgainiui prasinešiojo.

Kaip kariuomenėje atsirado ir sūnus?

Sūnui dvidešimt ketveri, o lapkričio mėnesį bus dveji metai, kaip tarnauja kariuomenėje. Jis pas mus, Birutės batalione, tarnavo šauktiniu, o patarnavęs nusprendė, kad liks kariu ir negrįš dirbti į užsienį, nors atvažiavo tik atlikti privalomosios tarnybos. Dabar pasirinko tarnauti Lietuvos didžiojo kunigaikščio Gedimino štabo batalione Vilniuje.

Kaip sekėsi sūnų išleisti į kariuomenę? Nebuvo nerimo?

Kai čia vietoje tarnavau, tai vis jo paklausdavau, kaip jam ten sekasi, bet šiaip viskas gerai. Dabar jis tapo atviresnis, savarankiškesnis, drąsesnis, net daugiau kalbantis.

Papasakokite apie sūnaus sprendimą likti tarnauti. Kaip tai įvyko?

Mano galva, yra ir mano indėlio. Kai jis baigė mokyklą, sakiau: sūnau, tavo pareiga – atlikti pareigą Tėvynei ir tarnauti. Jis iš pradžių dvejojo, sakė, galbūt nori mokytis ir nežinojo, ką daryti toliau gyvenime. Tuomet pasiūliau – atitarnauk, o po to jau nuspręsi, ką daryti. Patariau užsirašyti savanoriu. Jis pritarė, parašė prašymą ir iki tarnybos pradžios buvo išvykęs į užsienį.

Galbūt turėtumėte ką pasakyti ar palinkėti mamoms, kurios yra „kitoje pusėje“ negu jūs, t. y. nemačiusios kariuomenės iš vidaus ir nerimauja?

Čia viskas tikrai yra gerai. Kaip tik – čia vaikai tampa savarankiškesni, atviresni. Kariuomenė juos išmokina tapti komandos dalimi. Jie viską kartu atlieka, vienas kitam padeda. Aišku, mamoms nereikia tikėtis, kad čia bus smėliadėžių ir jaunuoliai ten žais. Čia reikia mokytis, kad apgintume savo Tėvynę. Čia juos kaip tik to ir moko, drąsina ir motyvuoja. Ir aš manau, kad čia viskas yra gerai ir net nėra ir būti negali tokių minčių, kad čia juos kažkas skriaus. Toks mąstymas būtų nesąmonė didžiausia.

Ar turite įpročių, kuriuos būtent kariuomenėje išsiugdėte?

Taip, tai – atsakomybė.

O buitiškesnių? Pavyzdžiui, pavalgyti per 2 minutes?

(Juokiasi) Ir parūkyti per 3 sekundes. Dar – punktualumas. Aš ir pati nemėgstu vėluoti. Viskas turi būti laiku. Be to, išugdyta ištvermė ir valia. Čia tokia skaudi tema dėl mitybos: kai laikaisi grafiko, reikia valgyti tiksliai taip ir taip ir tam tikromis valandomis. Anksčiau būdavo bet kaip, o dabar susikaupi ir nevalgai to, ko negalima. Valią taip ir ugdai.

Ačiū už pokalbį.

Šaltinis: KAM