Icchokas Meras sakė: „Nors ir toli esu, bet visada esu Lietuvoj“

2014 m. kovo 13-ąją mirė vienas iškiliausių Lietuvos rašytojų. 

Nacionaline kultūros ir meno premija už tragiškųjų XX amžiaus žmogaus patirčių atskleidimą modernioje lietuvių prozoje 2010-ųjų gruodžio 6-ąją apdovanotas (apdovanojimas buvo įteiktas Jeruzalėje, premjero Andriaus Kubiliaus viešnagės Izraelyje metu) rašytojas Icchokas Meras (1934–2014) – vienas žymiausių Lietuvos prozininkų, scenaristų. Iš Kelmės kilęs I. Meras anksti neteko tėvų – Holokausto metu, 1941-ųjų vasarą, Jehuda ir Miriam Merai buvo sušaudyti nacių. Aštuonmetis Icchokas liko gyvas, užaugo lietuvių kumečių šeimoje (galbūt todėl laisvai, be jokio akcento kalbėjo lietuviškai).

Debiutavo autobiografinių apsakymų rinkiniu „Geltonas lopas“ 1960 m. Išleido dar kelis apsakymų rinkinius ir romanus, parašė kino scenarijų, pagal tris iš jų Lietuvoje pastatyti filmai.

1972 m., priešindamasis režimui, emigravo į Izraelį. 1973 m. jam paskirta Izraelio valstybės Prezidento Zalmano Šazaro literatūrinė premija, tais pačiais metais – Tarptautinė atminimo, pagarbos ir meistriškumo Holokausto literatūrinė premija, 1976 m. – Lietuvių rašytojų draugijos JAV premija, 1976 m. – Rafaelio literatūros premija, 1981 m. – Sionistų federacijos literatūrinė premija, 1996 m. – Lietuvių rašytojų draugijos JAV premija, 1998 m. Izraelio valstybės Prezidento literatūrinė premija, 2005 m. - Žemaitės literatūrine premija. 1995 m. I. Meras apdovanotas Lietuvos didžiojo kunigaikščio Gedimino ordinu.

Kūryba versta į estų, jidiš, rusų, ispanų, vokiečių, prancūzų, latvių, vengrų, norvegų, gruzinų, lenkų, bulgarų, čekų, hebrajų, tadžikų, anglų, danų, olandų, turkų, serbų, ukrainiečių, portugalų, italų ir kitas kalbas.

2006 m. Lietuvių literatūros ir tautosakos institutas išleido knygą „Icchokas Meras: žinomas ir nežinomas meistras“. Leidykla „Baltos lankos“ 2009 m. išleido „Besikartojančios erdvės: Pokalbiai ir kūrybos interpretacijos su Icchoku Meru“. Tos pačios leidyklos 2008 m. perleisti I. Mero romanai „Striptizas, arba Paryžius-Roma-Paryžius“ (1971), „Sara“ (1982). Paminėtini ir I.Mero romanai „Lygiosios trunka akimirką“ (1963), „Ant ko laikosi pasaulis“ (1965), „Mėnulio savaitė“ (1966), „Ties gatvės žibintu“ (1974).

I. Meras rašė tik lietuviškai. Jo autorystei priklauso Algirdo Aramino ir Raimondo Vabalo filmų „Kai aš mažas buvau“ (1968), „Maža išpažintis“ (1970) ir „Birželis, vasaros pradžia“ (1969) scenarijai. Pirmuosiuose dviejuose filmuose vaidino dar visai jaunas Vytautas Kernagis.

Pasak Algio Kalėdos, I. Meras laisvai operavo avangardistinėmis XX a. pasaulinės literatūros technikomis (vidiniu monologu, sąmonės srautu), bet jas performuluoja pagal savo originalius sumanymus.

Rusų skaitytojai I. Merą atrado 7-ojo dešimtmečio viduryje, kai iš lietuvių kalbos buvo išversti (su didelėmis kupiūromis) du jo romanai – „Lygiosios trunka akimirką“ ir „Ant ko laikosi pasaulis“. Jie padarė didelį įspūdį – atvirai pateikta žydų tema kartu su abstrakčiu humanizmu, taip pat pateiktu iššaukiančiomis dozėmis, to meto cenzūruojamoje spaudoje buvo sutinkama vos ne pirmą kartą.

Pasak Vytauto Kubiliaus, sąlyginės pasakojimo formos, modelinės situacijos, personažai – simboliai buvo įteisinti lietuvių prozoje būtent I.Mero, diplomuoto radiotechniko, kaip sielvarto ir protesto šauksmas dėl hitlerininkų sušaudytų Lietuvoje žydų. Savo romanuose su romantiniu patosu rašytojas vaizdavo pasmerktų žmonių išdidumą, kančią, rezignaciją, kontrastiškai gretindamas žydų, vokiečių, lietuvių nacionalinės pasaulėjautos ir elgsenos tipus.

2010 m. kalbintas Icchokas Meras sutiko atsakyti į keletą klausimų. Dėl silpnos sveikatos pokalbis buvo lakoniškas.

Gerbiamas Rašytojau, sveikinu Jus su Lietuvos Nacionaline kultūros ir meno premija! Kaip jaučiatės? Ką ji Jums reiškia?

Ačiū. Pakili nuotaika, padėkos jausmas tiems, kurie mane pasiūlė kandidatu (leidykla „Baltos lankos“), tiems, kurie mane išrinko laureatu, bet nemažiau – tiems, kurie iškėlė mane iš užmaršties, o joje juk labai ilgai išbuvau tarybų valdžiai mane ten nustūmus.

Ką rašote šiuo metu? Kuo šiuo metu gyvenate?

Gyvenu viltimi, kad sveikata pagerės ir parašysiu knygą, kuri pamažu įgauna kūną ir kraują.

Buvote bene pirmas rašytojas Tarybų Sąjungoje, viešai pasakęs tiesą apie žydus, Holokaustą (Šoa). Ką manote apie dabar Lietuvoje pasirodančias antisemitizmo gaires? Ką daryti, kad jų nebūtų?

Šioj srity aš – ne specialistas. Vis gi - keletas bendrų žodžių. Visi, manyčiau, supranta, kad antisemitizmas, kur ir kaip besireikštų, yra dvasinė užkrečiama liga, žeidžianti visuomenės sielą ir kūną.

Tenka apsaugoti nuo jos aplinką, visų pirma jaunimą. Jaunoji laisva inteligentų karta, kuriai rūpi, kad tautos sąmonė ir pasąmonė liktų švari, neužteršta, pasitelkusi vyresniuosius, o vyresnieji, savo ruožtu, pasitelkę jaunesniuosius, aktyviai veikia šia linkme. Tad ačiū Dievui. Ir palinkėkim jiems sėkmės.

Koks Jūsų gyvenimas Izraelyje? Iš mūsų žiniasklaidos susidaro įspūdis, jog gana neramu jūsuose. Tačiau tikriausiai tai tik toli esančio stebėtojo nuomonė?

Neramu. Ir gyventi taip nelengva, niekam nelinkėčiau tokios apsupties ir nuolatinės grėsmės.

Kokį savo kūrinį laikote labiausiai vykusiu? Ką dar norėtumėte parašyti, kokios kūrybinės svajonės dar neįgyvendintos?

Manyčiau, kad literatūrine prasme tobuliausias yra romanas „Striptizas“.

Viena žaviausių Jūsų kūrybos savybių – siurrealizmas. Kokį matote šiuolaikinį pasaulį?

Siurrealistišką...

Kas Jus labiausiai įkvepia kurti? Ar esate kantrus kūrėjas, po truputėlį konstruojantis savo kūrinį, ar rašote prisėsdamas vienu ypu?

Geriausia –  kai vienu ypu.

Ką Jums reiškia Lietuva?

Nors ir toli esu, bet visada esu Lietuvoj, tik sveikata trukdo fiziškai ten pabūti, pabuvoti.