Įkyrios mintys, kylančios vertinant ne tik senus kolegų laiškus ir asmeninius prisiminimus

Apmąstymų preliudija

Ir šių eilučių autoriui gyvenime teko sutikti įvairių tautybių įdomių žmonių, sakyčiau, ir bendraminčių, iš buvusios plačiosios „tėvynės – nuo Gintarinės Baltijos iki Vladivostoko“. Tam būta įvairių aplinkybių, daugiausia susijusių su profesine veikla. Taigi – dirbau Kauno politechnikos instituto (dabar – Kauno technologijos universitetas) Panevėžio filiale. Kiekvienas dėstytojas kas penkmetį vienokiu ar kitokiu būdu privalėjo kelti kvalifikaciją. Tad porą kartų apsisprendžiau tai padaryti tuo metu garsiose SSRS statybos profilio aukštosiose mokyklose. Ne tik profesiniais sumetimais.

Taigi 1970–1971 m. m. rudens semestrą praleidau Maskvos inžineriniame statybos institute (MISI), o 1977–1978 m. m. pavasario semestrą – Leningrade (LISI). Be mokslo reikalų, teko susipažinti ir su šiais miestais, to meto gyvenimo juose ypatumais. Manau, buvo naudinga – ir pažintys su savo specialybės atstovais iš Talino, Rygos, Kazanės, Kijevo, Samaros, net Jakutsko. Būta ir kitų momentų, palikusių pėdsaką atmintyje. Savotiškai malonu būdavo, kai sutiktas rusas ar kitos tautybės atstovas pabrėždavo: „Jūs gyvenate mažojoje Amerikoje... Žinau tai – ir baltai pavydžiu.“ Tarp jų buvo ir disidentų, ir šiaip padorių, Lietuvai neabejingų žmonių, daugiausia rusų tautybės. Daugelis jų vėliau sveikino mane Nepriklausomybės atkūrimo proga, linkėjo Lietuvai klestėjimo. Tikėjo ir Rusijos ateitimi. Deja, viskas po SSRS griūties ir ten vyko ir tebevyksta ne visai viltingai. Kad ir pradedant Rusijos–Čečėnijos karu ir nebaigiant Krymo užgrobimu.

Manau, sunkiai nuspėjama V. Putino politika ir jo veiksmais ne tik mano sutiktieji, kad ir rusai, inteligentai yra pasipiktinę arba bent jau sutrikę. (Beje, kad rusiškasis nacionalizmas-šovinizmas dar gajus, pastebima net iš vieno disidento man atsiųstų laiškų.) Tad ši mano patirtis svarbi ir bendražmogiškuoju požiūriu. Kas pateikta čia, yra susieta ryšiais, užmegztais Maskvoje, Leningrade (dabar – Sankt Peterburgas) ir kitais atvejais. Ypač tai aktualu dabar, kada kai kas politikoje pateikiama su retorišku patosu, pvz., „rusai puola“. Atrodo, kad išsigelbėjimas Lietuvai lieka – vos ne tapti n-tąja JAV valstija... Ir vis dėlto sakyčiau, kad mūsų valstybės padėtis, jai keliamos grėsmės turėtų būti vertintina nevienareikšmiškai. Juk per didelis vadinamosios vakarietiškos kultūros eskalavimas irgi dažnai kelia nemažai klausimų, net įkyrių minčių. Taigi, kai kuo norisi pasidalinti ir su „Lietuvos Aido“ skaitytojais.

Kai kas iš patirties Maskvoje

Stažuotėn į MISI išvykau 1970-ųjų rudenį. Atvykus apgyvendino MISI bendrabutyje. Kambaryje gyvenau su buvusiu KPI prof. Anatolijaus Rozenbliumo aspirantu (doktorantu) V. Nemenu, atvykusiu iš Karagandos. Per 1962–1964 metus Vladimiras ne tik parengė ir apgynė technikos mokslų kandidato (daktaro) disertaciją, bet ir gerai išmoko lietuvių kalbą. Taigi Maskvoje tarpusavyje kalbėjomės lietuviškai. Laisvalaikiu ar važiuojant metro į paskaitas MISI jis nesiskyrė su lietuviška knyga.

Gyvenimas Maskvoje buvo skurdokas: valgyklose dažniausiai – kopūstienė arba žuvienė, rusiški virtinukai (pelmeni), maltinukai (tefteli), kartą per savaitę – žuvies diena – badu nemirsi.

Parduotuvėse, pvz., net šalia Raudonosios aikštės, kartais „išmesdavo deficitų“, bet... eilės, grūstis. Maisto produktų parduotuvėse matydavau daug lietuviškų produktų. Be to, neretas vaizdas: užeini į maisto produktų parduotuvę, o tau, žmogau, stovintis nuošaly jau rodo pirštu, suprask – „po rublį“ dėtis...

Gatvėse – sniegas ir purvas. (Kartą „Izvestijose“ skaičiau net straipsnį „Sūdyti batai“.) Prie metro stočių dažnokas vaizdas: guli girtas žmogelis, o praeiviams – nė motais.

Šiame institute teko klausyti prof. dr. A. Ržanycino, prof. dr. V. Baikovo, prof. J. Nilenderio ir kitų aukštos kvalifikacijos specialistų paskaitų. Tai buvo ypač naudinga dalykų dėstymo metodikos požiūriu.

Svarbiausia: laisvą nuo užsiėmimų laiką praleidau garsiausioje SSRS – V. Lenino bibliotekoje. Čia pavyko sukaupti medžiagą disertacijos temai. Sudariau jos planą, grįžus liko tik įvykdyti.

Kartą šioje bibliotekoje prie manęs prieina vienas kolega, rodo laikraštį ir sako: „Žiūrėk, Vytai, ką jūsų lietuviai padarė, lėktuvą užgrobė.“ Tiesa, 1970 m. spalio 15 d. tėvas ir sūnus Brazinskai, norėdami ištrūkti į užsienį, nuvarė lėktuvą An – 24b su 45 keleiviais iš Batumio į Turkiją, nušaudami pasipriešinusią stiuardesę. (Juk sovietų armada – joje būta ir rekrutų iš Lietuvos – su tankais „važiavo“ į Vengriją (1956 m.), į Čekoslovakiją (1968 m.) – kaip kad buvo ironizuojama tokia... „turistinė kelionė“ į užsienį.) Būdamas Maskvoje susipažinau su Centrinio statybinių konstrukcijų mokslinio tyrimo instituto (CSKMTI) baze, darbų specifika. Naujų statybinių konstrukcijų skyriaus vedėjas, pažįstamas iš seniau, Georgijus Kaš (pavardė pakeista – aut. p.) parodė laboratoriją, kurioje buvo galingas hidraulinis presas, įgytas kaip karo trofėjus iš Vokietijos, Miuncheno, kur Aukštojoje technikos mokykloje XIX a. antroje pusėje prof. Baušingeris įkūrė pirmąją mechaninę laboratoriją. Kolega dar pabrėžė: „Paprastai čia užsieniečiai neįleidžiami, bet jums padariau išimtį.“ Georgijus padėjo įsigyti ten gamintų neseniai įkurtai mūsų laboratorijai labai reikalingų prietaisų.

Vėliau mokslo reikalais Maskvoje lankiausi daug kartų. Bendravau ir su minėtu kolega. Kartą CSKMT institute, darbo kabinete, girdint ir bendradarbiams, papasakojo keletą „riebių“ politinių anekdotų. Dar pridūrė: „Žinokite, tokie anekdotai, kuriuos pasakoja pas jus, gimsta čia, Maskvoje. Juk viskas arti – Kremlius kaip ant delno.“ (Kolega buvo baigęs dailės mokyklą, piešė daugiausia mistiškus paveikslus – nuo carizmo laikų „opričninos“ iki KGB tematikos.)

Vėliau su Georgijumi pasikeisdavome sveikinimais metų švenčių proga, kartais ir laiškais. Tačiau netikėtai ryšiai nutrūko. Kad jis nuteistas už politiką, sužinojau tik 1985 m. gruodį iš maskviškio prof. A. Vasiljevo Vilniuje, VISI (dabar – VGTU), vieno kolegos disertacijos gynimo metu. Beje, profesorius dar priminė: „Nebijokite, ten nieko kriminalinio nėra. Ten kažkas – politiška.“

Išėjęs į laisvę, pirmąjį laišką Georgijus parašė 1989 m. pradžioje. Jau vykstant Gorbačiovo „perestroikai“, kai daugelis buvome įsitraukę į šį procesą. Siųsdavau jam iš Panevėžio „Laisvą žodį“, „Echo Litvy“, „Respubliką“. Jis irgi kai ką atsiųsdavo man. Vienam pas kitą važinėti nebuvo galimybių. Liko tik susirašinėjimas.

Iš Maskvos Georgijus rašė apie ten rengiamus mitingus, ir Lietuvai ginti. Apie „perestroikos“ ypatumus Rusijoje, prasidėjusį nedarbą, įvairius pavojus, chaosą, turto grobstymą (tiksliau – „prichvatizaciją“). Anot jo, iš didžiulio instituto su beveik 1 000 darbuotojų teliko patalpos – tinkamos privatizuoti ar išnuomoti. Mokslo įstaiga tapo nebereikalinga. Jos direktorius, pasak Georgijaus, ėmė gerti. (Prisimenu ir Geogijaus pašaipas apie tame institute vykdytus „aktualius“ mokslo darbus. Rodė vieną „rimtą“ ataskaitą – parengtą Kremliaus užsakymu, kad galima būtų nustatyti, dėl kokių priežasčių Kolonų salėje nuo lubų... nukrito tinkas!) Ypač jį glumino galimas KGB atėjimas į valdžią. (Todėl, atsiradus galimybei, kolega išvyko į JAV. Ten „pertvarkė“ ir savo pavardę, kad...)

1991 m. sausį Georgijus iš Maskvos rašė: „Pirmiausia noriu pareikšti gilią užuojautą dėl taikių piliečių žūties Vilniuje – nuo desantininkų kulkų ir tankų vikšrų. Tai dar vienas diktatoriško režimo nusikaltimas, kuriam visuomenė atsisako paklusti. <...> Visada dalyvauju demokratų manifestacijose. <...> Sausio 20-ąją į demonstraciją Maskvos Sukilimo aikštėje susirinko daugiau nei pusė mln. protestuotojų... Buvo daug lietuviškų vėliavų ir transparantų už solidarumą su baltais: „Už mūsų ir jūsų laisvę“, „Šiandien – Lietuva, rytoj – Rusija“. <...> Reikalauta atsistatydinti Gorbačiovui, teisti nusikaltėlius. <...> Estijos sprendimams palaikyti nusiunčiau telegramą Jelcinui, parašiau dešimtis laiškų į laikraščius ir TV. <...> Protesto laiškus rašiau jau seniau, pradedant 1968 metų Čekoslovakijos įvykiais.<...> Pačioje „Perestroikos“ pradžioje manimi susidomėjo KGB, padarė kratą ir areštavo. Paskui – 3 metai lagerių, plius 3 metai tremties. Atėmė visus mokslo laipsnius ir apdovanojimus.<...> Primenu Jums, kad ne visi rusai okupantai ir imperialistai. Tik mūsų žmonės labai apkvailinti – pvz., „Vremia“ informacija. Tai puikiai suprato lagerio „N“, šalia Permės, kaliniai, tarp jų – lietuviai miško broliai, ir teisių gynėjai iš Latvijos ir Estijos, ir rusai. Man teko sėdėti metus ir 8 mėnesius, o 1987 m. vasarį su didžiausia malone politkalinius grąžino namo.“ Kolega gėrėjosi SSRS AT deputatais iš Lietuvos, jų solidarumu. Rašė ir apie santykius su rusais, diktatūros pavojų: „Žinoma, kad „komunizmo“ fanatikų yra ne daugiau kaip 5–10 proc., likusieji – normalūs žmonės, nori gyventi taip, kaip visame pasaulyje. <...> Pagalvokite apie solidarumą, dar liko laiko diktatūrai sustabdyti, jeigu susiburtume kartu.“ (Kolega apgailestavo, jo nuomone, dėl ankstyvo Pabaltijo deputatų pasitraukimo iš Maskvos.)

1991 m. vasario 11 d. kolega rašė: „...Dauguma maskviečių simpatizuoja Lietuvai. <...> Tai panašu į tai, kaip žiūri kaliniai į grupės drąsuolių pabėgimą iš lagerio, šiuo atveju – socialistinio. <...> Vakar per TV pasisakė naujas Rusijos premjeras Pavlovas, atlikęs begėdišką stambų pinigų poėmį, įšaldęs indėlius, besiruošiąs pusantro karto kelti kainas. <...> Anksčiau jie traukėsi, dabar vėl puola. Savo liaudį, negi ne? Vadinasi, pilietinis karas tęsiasi, ir nieko gero nelaukiu. <...> Su mumis ruošiasi toliau eksperimentuoti kaip su varlėmis. Todėl galvoju pakeisti gyvenamąją vietą.“

1993 m. sausį Georgijus rašė: „Demokratijos šventė po GKČP pučo žlugimo greitai atsigręžė neapibrėžtumu, chaosu. Komunistų grįžimą į valdžią Lietuvoje priimu kaip liūdną prognozę Rusijai. Jeigu dargi jūsų žmonės grąžino savo buvusius viršininkus į valdžią, tai ką kalbėti apie Rusiją? Čia jie net nesistengė išeiti.“

Georgijus K., padirbėjęs kanadiečių firmoje, stačiusioje vilas Pamaskvėje, išsirūpinęs JAV ambasadoje pabėgėlio statusą, išvyko į Jungtines Valstijas. Įsidarbino pašte, dirbo nekvalifikuotą darbą, džiaugėsi atlyginimu, nelygintinu su docento sovietmečiu. Mokėsi dirbti kompiuteriu su naujomis programomis – tikėjosi kvalifikuoto darbo. Tačiau nebesitikėjo grįžti prie mokslinio darbo – dėl amžiaus ir kitokios tvarkos. Sveikino mane ir Lietuvą, kai prezidentu tapo Valdas Adamkus – su „amerikietiška patirtimi“. Kuriam, anot Georgijaus, karo pabaigoje pavyko išvengti Stalino lagerių – ištrūko į užsienį.

Laiškuose dėstė ir savo požiūrį į Rusijos ir Čečėnijos karą: „...Nuomonė apie Čečėniją ir naują seną Rusijos himną neigiama. <...> Šalyje, kurioje prezidentas – KGB karininkas, be neramaus laiko, nieko geriau nelaukti.“ Georgijus piktinosi dangoraižių susprogdinimu Niujorke. Visą laiką išgyveno dėl Putino atėjimo į valdžią ir galimo Rusijos grįžimo į gūdžią praeitį.

Dar iš Maskvos meto. Spalio švenčių (buvo tokios) proga davė atostogų: kas norėjo, galėjo išvažiuoti kur nori. Taigi, kolega iš Kazanės, prisikrovęs keletą solidžių lagaminų maisto produktų – sau, draugams ir giminėms – važiavo namo. Keliese palydėjome jį į „Kazanės“ geležinkelio stotį. Ten vaizdas – tai ne „Baltarusijos“ stotyje: suolai ir grindys nugulta „turistų“ su kuprinėmis, maišais... Tvankumas, kvapai – man nepatirta. Atrodė, padėtis kaip po karo. Bet jis gi buvo pasibaigęs. Netgi keli penkmečių planai... įvykdyti!..

Aš tada traukiniu „Maskva–Kaliningradas“ važiavau į Panevėžį, namo. Vagono kupė buvome trise: be manęs – papulkininkis, prisistatęs kaip Daugpilio karinės mokyklos direktoriaus pavaduotojas mokymo reikalams, ir civilis rusas, vykstąs į Radviliškį. Vos traukiniui pajudėjus, kariškis manęs, sėdinčio arčiau durų, paprašė: „Uždarykite duris, kad koks nors niekšas („svoloč“) nematytų. O mes jūsų, lietuvių, nebijome.“ Ir tuojau pat iš portfelio ištraukęs 0,7 l butelį „Havana rum“, išpilstė į tris arbatines stiklines: „Prašau atleisti – kitaip rusai negali. Tad už jūsų ir mūsų sveikatą!“ Kelyje karininkas negailėjo kritikos šalies ūkiui ir ekonomikai, konkrečiai ir savo viršininkui: „Įsivaizduokite, mūsų viršininkui atnaujino kabinetą, išdažė. Atėjusi jo žmona sako: „Man nepatinka, prašau perdažyti.“ – „Taigi tokia mūsų ekonomika...“ – tęsė jis. Prisiklausiau ir anekdotų. Ir apie karininką, studentą ir šunį. Štai tokią „patriotinę“ nuotaiką rodė net kariškiai.

Beje, ir ten sutikti rusai stebėdavosi, kodėl pabaltijiečiai, žiūrėdami, pvz., švedų ir rusų ledo rutulio varžybas, serga už švedus, o ne už... savus.

Maskvoje įgijau ir daugiau pažįstamų, ne tik Georgijų. Be to, ryšiai tarp kolegų padėjo tobulinti ir mokymo-laboratorinę bazę. Pavyzdžiui, stažuotėje buvęs Dzintaras Obolinis pakvietė apsilankyti Rygos politechnikos institute. Beje, viešint tame institute, jis užsiminė apie sudėtingą situaciją studijų metu: „Pavyzdžiui, pavarai per egzaminą kokią karininkų šeimos nevykusią atžalą, tuojau skundas į Maskvą. Paskui begaliniai tikrinimai... Tiesiog vargas. <...> Stengiamės neorganizuoti rusiškų Kelių specialybės studentų grupių, kad išvengtume tam tikrų bėdų.“

Patirtis Leningrade (vėliau – Sankt Peterburgas) ir kita

Laikotarpį nuo 1978 m. vasario 15 d. iki 1978 m. birželio 15 d. praleidau Leningrado inžineriniame statybos in-te (LISI). Mūsų, 11-kos statybos specialybės dėstytojų, grupės kuratoriumi buvo doc. dr. V. Jelisejevas. Labai inteligentiškas žmogus. Iš pradžių perspėjo: „Mūsų gelžbetoninių konstrukcijų katedroje dirbę profesoriai išmirė. Na, o mes – tokie kaip ir jūs. Tad būkite laisvi, jei kas domina, teiraukitės. Tik kokį nors referatą parenkite, kad ir čia liktų jūsų pėdsakas. Kitus užsiėmimus, ypač „politinės ekonomijos“, būtinai lankykite, nes...“ Buvo geros sąlygos ir kultūriniams poreikiams patenkinti įdomiame mieste.

LISI sutikau kolegą Jaan Riives iš Talino politechnikos in-to, taip pat kalbėjusiu lietuviškai. Jo atsiprašiau, kad nemoku estiškai. (Sutikti minėti estai, kaip studentų choro dalyviai, susitikdavo su Lietuvos aukštųjų mokyklų kolegomis, susidomėdavo ir lietuvių kalba – štai kur inteligencija! Užtat ir skiriamės nuo jų.)

Su kolega doc. A. Lavrovu iš Talino politechnikos in-to aplankėme įdomaus architektūrinio - konstrukcinio sprendimo Sporto arenos statybą – ruoštasi Maskvos olimpiadai.

Su kolega iš Charkovo Jurijum Bondarenka diskutuodavome ne tik mokslo klausimais. Štai jo nuomonė: „Nesuprantu, koks gali būti kolektyvinis sodas, jeigu kiekvienas dirba atskirai apsitvėrę... Reikėtų – bendrai, o paskui pasidalinti derliumi pagal indėlį į darbą. O dabar... nesąmonė“. Atrodė, jo kitaip neįtikinsi. (Po 1990-ųjų Kovo 11-osios skambutis iš Charkovo: „ Skambina Jurijus iš Charkovo. Vytai, sveikinu jus su nepriklausomybe!“ Vėliau ir aš jį panašia proga pasveikinau.)

Institute įdomesnis buvo Tikimybių teorijos ir matematinės statistikos paskaitų ciklas. Pagyvenęs dimisijos generolas (pavardės neprisimenu), skaitęs Tikimybių teorijos ir matematinės statistikos paskaitas, tai iliustravo ir politiniu požiūriu, pvz.: „Karo metu Leningrado gynybai skirtus šaudmenis taupėme, viskas buvo apskaičiuojama šiais metodais. Na, o dabar – jokios tvarkos. Ekonomikoje, nors vadinamoje ir ekonomiška, – betvarkė. Tas pats – ir statybose. Gėda žiūrėti ir į šį pastatą, kurį patys projektavo: sienos iš vidaus apšerkšniję, katedros vedėjas sėdi kabinete su kailiniais... Matysite, po kokių 10 metų ši tvarka grius. Ilgiau neišsilaikys“. Žmogus, atrodo, nesuklydo: SSRS žlugo, išsilaisvino ir Lietuva. Nors, kaip matome, viskas ne taip paprasta, kaip iš pradžių manyta.

Gyvenimo LISI bendrabutyje patirtis beveik kaip Maskvoje, tik netikėtumas: priverstinė kova su blakėmis. Kambario kolega, žymiai vyresnis už mane, prieštaravo: „Kovoti su jomis beprasmiška, kiek egzistuoja žmonija – tiek ir blakės. Išnaikinsi čia – štai matai laidus skersai gatvės – jais kitos ateis... iš anos pusės“. Neleido net dezinfekuoti savo gulto. Bet sveikas protas nugalėjo.

Gegužės 1-osios švenčių proga buvo paskelbtos atostogos: kas norėjo, galėjo išvažiuoti kas kur nori. Kolega iš Kalugos, buvęs sovietinės armijos gretose okupuojant Pabaltijį 1940 metais, nuvyko į Rygą. Grįžęs pasakojo, lyg ir apgailestaudamas: „Deja, Ryga – jau ne ta, labai aprusėjusi. Prisimenu 1940 metus, kai kartą sėdint skvere ant suoliuko, iš abiejų šonų prie manęs prisėdo du augaloti vyriškiai ir paklausė: „Kada iš čia išsinešdinsite?“ Man net šiurpas suėmė. Bet, ačiū Dievui, tada viskas laimingai baigėsi“.

Teko ne kartą kalbėtis su kuratorium V. Jelisejevu, bet ne apie politiką – tai nebuvo „madinga“. Atsisveikinimą suorganizavome kavinėje, pasikvietę ir kuratorių, ir katedros vedėją. „Ar jūs nieko prieš, jeigu aš čia atsisėsiu. Myliu pabaltijiečius ir noriu su jumis nuoširdžiai pasikalbėti“, – pasakęs tokį komplimentą, Jelisejevas atsisėdo šalia manęs. Tad ir kalbėjomės įvairiomis temomis, pasikeitėme adresais.

1980 m. kovą V. Jelisejevas rašė: „Dabar miestas <...> ruošiasi Olimpiadai. ...> Daugybė nesąmonių: dėl visko kalta ji... Pavyzdžiui, aprūpinimas, pramoninių prekių deficitas ir t. t.<...> Anot A. Pugačiovos, „to li jieščio budet“. Mūsų šefas Genadijus Š. tapo ir daktaru, ir profesorium.<...> Be erudicijos ir sąžinės duomenų... Svarbu, žinote, kas?.. Manau, su laiku tokios savybės, kaip dorovingumas, sąžinė, bus keliami į pirmą vietą“.

1986 m. gruodį laiške V. Jelisejevas teigė: „Aš jau beveik 3 metai nedirbu S. Peterburgo valstybiniame architektūros-statybos universitete. <...> Tačiau chaosas tapo dar labiau pastebimas, nei esant ankstesniam pavadinimui – LISI. Tvarka neatitinka mano moralinėms nuostatoms. Su širdgėla dėl to ir išėjau. <...> Vertybių smukimas tęsiasi, ir tai pateisinti mažu atlyginimu netinka. Siūlė dar pasilikti, bet nenorėjau būti BENDRU su niekšais ir išpurvintu jų purvu.<...> Mums vadovauja TIE PATYS..., tik jie pradėjo vadintis kitaip. Ir kova dėl valdžios tapo labiau atvira ir įžūli. Tiesa, vietoje valdžios pas mus dabar anarchija, nusikalstamumas, reketas, mafija. Kainos auga toliau. Pensininkui pragyventi iš pensijos neįmanoma“.

Laiške 1987 m. balandį Jelisejevas rašė: „Pas mus turbūt bendri rūpesčiai: „perestroika“, skubėjimas ir aukštosios mokyklos reforma. Reforma, žinoma, gerai, bet kokiu pavidalu ir ar pasiseks pagerinti padėtį? <...> Juk mes suorganizavome broko (trejetukininkų) srautą. (O pas mus buvo ir yra kitaip? – aut. p.) Apie kokį progresą gali būti kalba? Ne visi studentai žino daugybos lentelę. <...> Prieš visas kampanijas aš vis tik atsilaikiau ir, nepaisant nemalonumų, nerašiau „trejeto“ ten, kur buvo „dvejetas“. Jauni dėstytojai dėl to „neserga“, ir man darosi baisu dėl būsimųjų inžinierių lygio“.

1993 m. balandį tas pats kolega rašė: „... Mes visi – vargšai ir pusalkani. Aš pastoviai noriu valgyti, ko anksčiau nepastebėdavau. <...> Vėl dirbu, kad nebūtų nuobodu. <...> Matau, kaip suprastėjo dėstymas ir sumažėjo reikalavimai. Kriterijai ŽINOTI, MOKĖTI ir SUPRASTI transformuoti į NETURĖTI SUPRATIMO. Kaip anksčiau sakydavo, vertinimas PATENKINAMAI – tai valstybinis vertinimas. <...> Šeimos rūpesčiai, vaikai, skurdas, nepartinis nuostolingumas – visa tai nesuteikė didelių galimybių. Ypatingai paskutinė priežastis – baisus pavyzdys: aš 9 metus po gynimo, turėdamas bendrą 18 metų stažą, buvau asistentu, o SSKP nariai – arba iškart, arba po 2-3 metų tapdavo docentais. O jau kokiais docentais..., Jūs neįsivaizduojate! Chaltūrina ir viskas jiems leistina. <...> Šlykštu! Pasirodė kažkokia viltis į gera, bet vėl ją pakerta. <...> Toks stiprus pasipriešinimas ir tokios, kol kas silpnos, demokratinės jėgos. <...> Štai kas pas mus baisiausia. Todėl nors Jūs laikykitės“.

Kolega V. Jelisejevas ne kartą išsamiai rašė apie vis didėjančią valdžios ir visuomenės socialinę atskirtį, ypač sunkią pensininkų, jaunų šeimų padėtį, korupcijos mastus ir kita. Kas ir mums tada jau buvo gerai pažįstama ir kėlė nerimą.

Pabaiga su pamąstymais

Tai, ką čia paminėjau, atrodo, turėtų teikti viltį: galima tikėtis ramesnio gyvenimo. Deja, būna ir kitaip – gyvenimas per daug sudėtingas. Anot pragmatikų, gyvenimas mažytis – nėra ko varžytis.

Stebint dabartinę politinę įtampą, kai ES ir dauguma(?) ukrainiečių nori kuo greičiau Ukrainą padaryti „vakarietiška“ valstybe, o Putino Rusija (teigia, kad 80 proc. rusų?..) siekia – šį procesą stabdyti bet kuria kaina, kyla įvairių minčių. Ir vis tik tikėtina: pasaulis dar nėra visiškai išprotėjęs, beje, ir rusai (gal ir man rašiusieji?) mąsto. O kaip galvoja Obama? Gal tikisi matyti Rusiją – tik kaip žaliavų tiekėją?

Tad ir Putinui dabar sunku apsispręsti: pulti Ukrainą toliau ar?.. Kad Krymas jau prarastas, net pasaulio politikai pripažįsta, net kai kas pateisina. Kaip kad Nikitos Chruščiovo sūnus Sergejus.

Naujiena: metiniame pranešime Prezidentė Dalia Grybauskaitė pripažino: mūsų energetikos oligarchai monopolistai – ne mažiau pavojingi nei Gazpromas. Kaip ir plačiai įsigalėjusi korupcija ir kitos ydos mūsų valstybėje. O gal tie pripažinimai – tik priešrinkiminis triukas? Kaip sakoma, „piaras“? Tačiau kodėl nemažėjanti emigracija, žūtys keliuose, pagaliau – mergaitės sudeginimas bagažinėje ir kitos „smulkmės“ liko pranešimo paraštėse? Ir vis dėlto, kaip ten bebūtų, tai šiek tiek sustiprina viltį, kad argumentas „rusai puola“ nebebus pagrindinis. Gal reikėtų – ir į veidrodį pasižiūrėti?

Ir dar: kodėl pasaulis visada turi gyventi ieškodamas „priešų“?

P. S. Mūsų politinis elitas turėtų įsidėmėti: Lietuva turės mažiau grėsmių, jeigu valdžia gerbs Tautos referendumu priimtos LR Konstitucijos nuostatas. Tada nereikės tiek bijoti ne tik Putino grasinimų, bet, svarbiausia, – ir pačių Lietuvos piliečių! Pagarba žmonėms nepalyginti svarbesnė– nei „tradicinių“ partijų sprendimas kad ir iki 2020-ųjų metų padidinti įnašą į gynybą iki 2 proc. BVP. Tad pagalvokite, ponai valdantieji, kol Lietuva nebaigė išsivaikščioti!