„Nepriklausomas ryto laikraštis“ kalbina kompozitorių, visuomenininką, politiką Imantą Kalninį, kuris Latvijos visuomenėje vertinamas dviprasmiškai. Atgimimo laikais jis buvo tokia pat nepriklausomybės figūra, kaip ir žymieji Lietuvos kultūros žmonės, tačiau dabar, kai jis juokiasi iš kultūros bendruomenės laiškų Vakarams, kuriuose prašoma Latvijoje steigti NATO bazes, kai pritaria kai kuriems Rusijos politikos aspektams (pvz., kovai už vaikų teisę gyventi šeimoje, prieš genderizmo politiką ir pan.), laikomas Kremliaus pakaliku. Ekspertai.eu siūlo šį interviu savo skaitytojams.
- Tie, kuriems tavo pažiūros nepatinka, mėgina tave perdalinti. Tu, Kalnini, esi puikus muzikas, bet politiką palik ramybėje. Būk kompozitorius, bet kaip pilietis – užsičiaupk.
- Aš nežinau, ką apie tai pasakyti. Manau, kad į tai neturėčiau kreipti dėmesio. Nors toks elgesys yra kažkokia prievarta. Tam tikra prasme – terorizmas. Bet tuo pačiu metu aš suprantu: jei žmogus taip sako, jis taip sako todėl, kad jis turi užduotį taip kalbėti.
- Taip galėtų būti. Nes tokia prievarta, kaip pats sakai, čia yra taip išplitusi, kad, tikėtina, yra kultivuojama. Tačiau lygis, kokiu ji pasireiškia, yra akivaizdus kvailumo savisaugos lygis. Polemika apie ginčytinus dalykus pakeičiama mėginimu pažeminti, į Kremliaus agentus įrašyti asmenybę. Pašalinti iš apyvartos tuos, kurie mąsto savarankiškai. Tai trukdo visuomenei laisvoje valstybėje būti laisva.
- Galiu pritarti, kad tai yra kvailumo savisauga. Ir kai kalbam apie politiką, apie tą tvarką, kuri valstybėje palaikoma, yra žmonės (interneto troliai), kurių uždavinys yra išlaikyti šią tvarką tam tikroje kokybėje. Ir jei koks lengvabūdis žmogus pradeda ją ardyti, tai jam įvairiausiais būdais leidžiama suprasti, kad tai, kaip jis mąsto, trukdo. Šia prasme tai yra savisauga. Bet lygį tikriausiai nusako tai, kad neturima resursų. Todėl naudojami labai primityvūs įtakos instrumentai. Gąsdinimas, prievartavimas, diskreditavimas. Kaip aš elgiuosi su žmogumi, kuris mane keikia? Kaip su profesionaliu diskredituotoju, kuriam duotas uždavinys ne diskutuoti su manimi, o diskredituoti mano poziciją.
- Prieš ketvirtį amžiaus mes pabrėžėme dvasinę stiprybę. Tu buvai nacionalinis ImKa ir kovojai už Latvijos nepriklausomybę…
- Taip! Ir, jei kalbėsime apie mane, tai ir dabar aš nieko kito nedarau. Tai, ką aš darau, tai, ką aš kalbu, yra mano kovos už Latvijos nepriklausomybę tęsinys. Niekas kitas tai nėra. Valstybės nepriklausomybė nėra įgyvendinta. Todėl reikia tęsti.
- Sutinku. Nes apsisprendimo ir savikliovos lygmenyje Latvija yra bemaž tokia pat silpna, kaip tarybinė respublika.
- Manau, kad šiuo momentu ji dar silpnesnė, nei buvo. Nes Latvija kaip valstybė yra netekusi labai daug savo resursų. Žmogiškų resursų… Ir ekonominių. Ir, mano galva, mes esame praradę ir tai, jei taip galima sakyti, nešantįjį potencialą, kuris atvedė Latviją iki atgimimo. Tą dvasinį potencialą. Jis yra prarastas. Ir, manau, tai padaryta specialiai.
- Taip, ir man atrodo, kad to meto potencialas yra sąmoningai transformuotas, perkeistas iš veikimo instrumento į, sakykim, gyvenimą prisiminimais.
- Mes juk žinome tuos žmones, kurie dabar prie valdžios vairo. Ir, kalbėdamas su savimi, aš dažnai klausiu – argi jie, tie žmonės, pradedant prezidentu (ne šiuo konkrečiu, bet ir visais buvusiais), su visais seimais, visais ministrais pirmininkais, neieško atsakymų į klausimus, apie kuriuos mes čia kalbamės? Apie valstybės nepriklausomybę. Apie nepriklausomybės esmę. Ar jie, nors savo viduje, tuo neužsiima? Ar partijose šie klausimai neaptarinėjami? Taip pat man nesitiki, kad apie tai negalvoja visi išsilavinę žmonės. Bet – reakcijos nėra.
(…) Mes turėtume kalbėti apie inteligentijos arba visuomenės išsilavinusios dalies kokybę. Ar ši visuomenės dalis apskritai gali būti pajėgi pasiekti statusą, kuris apibūdina gebėjimą dalyvauti politiniame procese? Jei mes neturėsime NATO bazių, rusai mus okupuos! Tai lygis, kuris patvirtina politinį debiliškumą.
- Taip, jei trolių kovos ima dominuoti kaip politinis leitmotyvas ir jos neturi intelektualinės alternatyvos, tuomet – arba valdžia laiko visuomenę debiliška, arba visuomenė stengiasi šį požiūrį pateisinti.
- Tikrai taip. Be to, pasaulio politika, į kurią Latvija dabar yra įtraukta, stengiasi visuomenę padaryti debiliška.
- Bet tave aš iki šiol laikau nacionaliai mąstančiu žmogumi.
- Žinoma. Aš esu nacionaliai mąstantis. Ir – mes turime bendra visa tai, kas yra už mūsų nugaros. Tai ne tik istorijos knyga. Tai yra absoliučiai viskas, ką esame patyrę. Bet kalba yra apie tai, kas vyksta. Kokią reikšmę kiekvienas latvis suteikia tam, kas jame yra. Jei nesuteikia jokios reikšmės, tai jis nedalyvauja. Paima, ką įmanoma paimti, o jei neįmanoma, tada išvažiuoja ieškoti to, ko jis nori, kitur. Ir viskas. Daugiau klausimų ji neturi. Jam nekyla klausimas – kas vyksta su Latvijos valstybe? Taip, negalime reikalauti iš eilinio žmogaus, kad jis sugebėtų analizuoti… Bet iš tų, kurie išrinkti, reikia reikalauti. Dėl to žmogus, kuris galbūt neturi politinio potencialo, suteikia šiems atstovams, kuriuos išrenkam, leidimą, teisę save valdyti. Jie tvarko mūsų interesus. Tai yra normalu. Beprotybė yra, kad tie priekaištai, kuriuos išsakome žmonėms, tęsiasi ir tame aukščiausiame lygmenyje.
- Taigi tas aukščiausias lygmuo niekuo nėra aukštas. Jis gal turi galią, bet neturi lyderio sąmonės… Ir atsakomybės.
- Taip, vėliava yra padėta į šalį. Ar yra, kas ją neša? Nepriklausomybės vėliavą! Neneša. Arba – neša po vieną. Lyderis visuomet turėjo milžinišką reikšmę. (…)
- Dalį atsakomybės permesti ant lyderio yra patogu. Tik vėliau gali nuskambėti raudos, kad visi nėra tokie, kaip, sakykim, Sula, kuris sutvarko Romą, o tada eina prižiūrėt savo sodo. Mes savo vandenį išliejom į ES pusę. Kaip tavo kova už nepriklausomybę dera, pavyzdžiui, su tavo požiūriu į Rusiją? Pridursiu – ir man atrodo keistai, jog vietoj to, kad išnaudotume didįjį kaimyną, mes ir vėl nuleidžiame uždangą.
– Situacijos yra labai panašios. Nei Rusija, nei Latvija pasaulio kontekste nėra vienos. Tai nėra vieninteliai politiniai personažai. JAV svorio pasaulyje negalima pervertinti. Kiekvienas iš šių personažų stengiasi realizuoti savus politinius tikslus. Valstybė, kuri nori egzistuoti ir išsilaikyti, turi susitvarkyti ir su savo vidiniu turiniu, ir su išorine įtaka bei įtakotojų visuma. Kažkokiu būdu visa tai reikia išlaikyti ir suvaldyti. Bent jau suvaldyti. Tai numato daugybės lygmenų politiką. Ką jau kalbėti apie kažkokį vystymąsi, kuriam nuolat savomis pretenzijomis trukdo ir žmonės, ir jų grupės Latvijoje, ir išorinių personažų su Latvija susieti tikslai.
- Pats manai, kad posūkis į Vakarus nesustiprino Latvijos nepriklausomybės. Kodėl tu manai, kad posūkis į Rytus mūsų valstybės nuostatoms, jos nepriklausomybei būtų sveikesnis? Išeities tašku laikau tezę, kad Latvija visada buvo Europoje. Bet – Latvija niekda nedalyvavo politikoje, kuri vadinama Vakarų kolonizacine politika. Plėšime tų, kurie nebuvo pajėgūs pasipriešinti. Latvija niekada ten nedalyvavo. Taigi – su kuo mes esame Europoje? Su savo buvimu konkrečiame kontinente. Ne kuo kitu.
- Taip, penkiasdešimt metų mus savo gniaužtuose brutaliai laikė Tarybų Sąjunga. Taip, iš tiesų, 1940–ieji buvo apgaulės kupini metai. Bet vis tik bendra istorija su ta teritorija, kuri vadinama Rusija, yra daug ilgesnė. Įvairiausio pobūdžio mūsų ryšiai su ja yra ilgesni. Beveik keturi šimtmečiai. Todėl aš matau didesnį tiek mentalinį, tiek grynai fizinį bendrumą su Rusija. Ir tai nepanaikina to, kad mes esame Europoje. Ir Rusija yra Europoje. Tai viena.
Antra – ta patirtis, kurią įgavome per šiuos nepriklausomybės metus, ką esu įgavęs, būdamas vienoje komandoje su Vakarais, mane stumia lauk iš Vakarų visuomenės. Ši patirtis man kategoriškai nepriimtina. Nes ten aš nematau savo idealo – stiprėjimo. Aš šioje – Vakarų pusėje – matau savo idealo išnykimą. Natūralu, aš ieškau galimybės išlikti. Ir šią galimybę aš matau Rusijoje ta prasme, kad ir Rusija turi tas pačias – išsilaikymo, išlikimo – problemas.
- Tai, kaip mes per šiuos 25 metus esame savimi rūpinęsi, man kelia klausimą – ar mes apskritai pajėgūs gyvuoti be išorės blokų ir sąjungų, ar tam turime pakankamai vidinio potencialo? Tuo labiau, kad ir ES rėmuose pasirenkame greičiau būti duoneliautojais, o ne partneriais. Tokia perspektyva manęs netenkina nei į vieną, nei į kitą pusę.
- Žinoma, manęs taip pat netenkina. Mano idealas ir mano programa, nors ir kaip sąlyginai apie tai galima kalbėti, yra – būti vieniems ir išsilaikyti vieniems. O tada tu gali žiūrėti, su kuo tu artimiau bendradarbiauji, su kuo mažiau. Jei pamatu laikome savo suverenumo ilgalaikį egzistavimą, jo išlaikymą. Bet tai jau yra tarpvalstybinių ryšių kūrimas. Ne valstybių blokai, kurie realizuoja kažkokią bendrą politiką santykiuose su likusiu pasauliu. Beje, barbarišką, prievartinę politiką.
O dar yra aktualus ir klausimas – ar ES viena pati pajėgi išsilaikyti? Akivaizdu, kad negali. Jei galėtų, tai nebūtų kaip koks drebutis, kurį vėjo krypties pokyčiai maigo vienaip ar kitaip. ES yra rimta pretenzinga struktūra, viena svarbiausių pasaulio struktūrų, bet… nesugeba išspręsti pabėgėlių klausimo. Pabėgėliai tiesiog atvyksta. O ES nesugeba susitvarkyti.
- Kiek lengvabūdiškas, nesuveržtas ES požiūris į pabėgėlius rodo bent du dalykus. Pirmas – ES pati yra dalyvavusi tų konfliktų kūrime, kurie šiuos pabėgėlius dabar gimdo. Antras – su „tautų Babele“ lengviau Europą centralizuoti.
- Aš taip pat manau – jei kuris iš globaliųjų žaidėjų norėtų susidoroti su šia pasaulio dalimi, jam reiktų unifikuoti. Projekto pavadinimas – Europos Sąjunga. Be jokių įtarinėjimų ir sąmokslo teorijų. Tuo pat metu Rusija ir Rusijos prezidentas kalba apie principą, kad ateities pamatas turi būti nacionalinių valstybių suverenitetas. Tai yra tai, kas mane pritraukia. Nes atitinka mano požiūrį į tai, kaip pasaulyje reikia būti. Bet Europoje aš matau nacionalinių valstybių likvidavimo politiką. Manau, kad ji yra pakankamai sąmoninga. Kaip gi susikuria šios etniškai nesubalansuotos visuomenės grupės? Pradedant kitataučių darbininkų atsiradimu „senosiose“ valstybėse. Dabar tai daroma panaudojant pabėgėlius. Žinoma, žmonių negalima kaltinti, kad jie bėga iš savo sunaikintų namų. Bet – visa tai galima ir stimuliuoti. Kuris niokoja ir ardo šį pasaulį?
- Kad tai sužinotum, tau buvo reikalingas ir islamas?
- Taip (…). Iškėliau sau uždavinį: gali išversti Koraną ar negali? Tai man pasirodė nepaprastas iššūkis. Taip susipažinau ir su islamu. Kartu man labiau atsivėrė akys. Ir atėjo suvokimas, kad politika, kurią dabar ypatingai stengiasi realizuoti vienas didžiųjų personažų, yra islamo diskreditacija. Globaliu mastu.
- Nesunku suprasti, kad islamo valstybių solidarumas sukurtų pasaulyje dar vieną labai rimtą galios centrą.
- Net jeigu tik trys valstybės, net jei tik Iranas, Irakas ir Sirija realizuotų vieningą, bendrą politiką toje vietoje, kurioje jos yra, tai neabejotinai būtų milžiniška dominuojanti jėga. Politinė jėga. Ji dominuotų visame areale. To negalima prileisti. Čia ir slepiasi visų šių konfliktų sukėlimo, išprovokavimo priežastys.
Šaltinis: nra.lv
Association „Global Gaze Network“
IBAN: CH9409000000161276571
BIC: POFICHBEXXX
(banko pavedimo mokestis toks pat, kaip darant pavedimą ir Lietuvoje)
Adresas: Brandschenkenstrasse 53
Miestas: Zürich
Pašto kodas: 8002
