In Memoriam Paulius Normantas

In Memoriam Paulius NORMANTAS (1948. 06. 08 Kalniškiai, Akmenės rajonas – 2017. 01. 07 Vengrija)

Paulius Normantas Lai Vėjus: „Dirbu Rytuose, kad Žemaitijoj lotosai žydėtų ir drakonai nebūtų alkani!..“

„Tėvo Stanislovo padovanota sena maldaknygė su Kryžium apšvietė mano pasaulį. Himalajuose kasdien rytinę maldą pradėdavau: „Tėve mūsų, kuris esi taip arti, teesie šventas Tavo vardas...“

„Daug metų klajodamas Himalajuose, aš supratau, kad mirtis čia yra gyvybės pavidalas...“

Eidamas 69-uosius metus Vengrijoje, Nyrethazos mieste po sunkios ligos sausio 7 d. mirė žinomas lietuvių keliautojas orientalistas ir fotografas Paulius NORMANTAS. Pasak akademiko Antano Andrijausko, „P. Normantas buvo vienas didžiausių pasaulio mastu Tibeto ir Rytų kultūros metraštininkų – tai neeilinio masto asmenybė, tik to Lietuvoje daugelis net nesuvokė.

Nor­man­tas ir Ry­tai – ne­at­sie­ja­mi. Į šį vi­ta­liš­kos dva­sios ku­pi­ną Ry­tų pi­lig­ri­mą ga­li­ma žvelg­ti įvai­riai: vie­nus er­zi­na jo mak­si­ma­liz­mas ir be­kom­pro­mi­siš­ku­mas, gi­nant pa­verg­tų tau­tų tei­ses, aist­rin­ga mei­lė Ry­tų ša­lių kul­tū­roms, gam­tai, ki­tus – kon­tro­ver­siš­ki pa­si­sa­ky­mai, kar­ti iro­ni­ja, tre­čius – ne­įpras­tas sės­liam lie­tu­viui kla­jo­nių po­trau­kis, įsi­są­mo­nin­tas kaip ne­iš­ven­gia­mos lem­ties žen­klas. „Ke­lio­nė, – sa­ko jis, – tai per­ga­lė prieš ne­vil­tį, nu­si­vy­li­mą ir mir­tį“. Jis pri­klau­so ypa­tin­gai pi­lig­ri­mų vie­ni­šių, me­ni­nin­kų at­si­sky­rė­lių kas­tai, ku­rių gy­ve­ni­mo sti­lius, mąs­ty­mas ir kū­ry­ba glau­džiai sie­ja­si. Jis ke­lia sau mak­si­ma­lis­ti­nius rei­ka­la­vi­mus – au­ten­tiš­kai kū­ry­bai bū­ti­na nuo­lat siek­ti vis dau­giau, ri­zi­kuo­ti, ei­ti pir­myn sun­kiais ke­liais...“, - teigia A. Andrijauskas.

Tame nesibaigiančiame, vingiuotame kelyje atradęs savuosius namus Rytų piligrimas Paulius Normantas labai sielojosi dėl Vakarų civilizacijos destruktyvaus poveikio Himalajams: „Aš vėlokai pradėjau keliauti ir fotografuoti Rytus, tačiau prieš dvidešimt metų man dar kai kur pavyko užgriebti dalelę to, ką šiandien jau nusinešė iš Vakarų plūstantis turizmo cunamis. Dar suspėjau… Dabar, kai sugrįžtu į tas vietas, kur buvau prieš dvidešimt, penkiolika, net dešimt metų, matau, kaip nenumaldomai nyksta tai, kas čia buvo.

Šiandien Rytai kenčia nuo Vakarų invazijos. Esu sudėliojęs trečdalį knygos, kurioje užfiksuota, kaip civilizacija naikina Himalajus. 1990 metais Sikimo karalystėje, siauru takeliu lipdamas į vieną vienuolyną, net du kartus per rūką pamečiau takelį… Kai toje pačioje vietoje lankiausi 2006-aisiais, kelias į vienuolyną buvo asfaltuotas, ir lama verkdamas žiūrėjo, kaip netoliese indų darbininkai pjūklais verčia šimtametes pušis, norėdami dar labiau paplatinti kelią. Tad civilizacija ir turizmas Himalajams nieko gero neatneša. Baisūs padariniai matyti ne tik gamtoje, miestuose, bet ir žmonių veiduose“, - sako P. Normantas.

Į septintą dešimtį įkopęs keliautojas, orientalistas, poetas, rašantis haiku stiliumi, fotografas Paulius Normantas Lai Vėjus atliko 18-ką ekspedicijų į Tolimuosius Rytus - Himalajus, Tibetą, Indiją, Tailandą, Butaną, Mianmarą. 1989 metais P.Normantas leidosi į pirmąją ekspediciją, kurios maršrutas nusidriekė per Pasaulio stogu vadinamus Himalajų kalnus iki Tibeto.

Nuo 1983 metų apsigyvenęs Vengrijoje Rytų klajūnas P.Normantas niekada neužmiršdavo savo gimtosios Žemaitijos. Kasmet drauge su ištikima „žmona“ – kuprine lankydavosi Lietuvoje, stabteldavo čia keliems mėnesiams, rengdavo kūrybos parodas, ruošdavo spaudai fotografijų ciklus, spausdino knygas.

Klajonėse tarp Rytų ir Vakarų P. Normantas surengė apie 200 fotografijų parodų, išleido į pasaulį 12 mylimų „dukrelių“ – fotoalbumų. Jo dvyliktoji knyga - „Keturios Budos pėdos“. Už kūrybinius pasiekimus pelnė Didžiojo Lietuvos kunigaikščio Gedimino ordiną ir Vengrijos Respublikos Riterio kryžių, daugybę kitų vertingų apdovanojimų, kurie menkai tepaguodžia Lai Vėjui siekiant įgyvendinti seną svajonę - tėvų žemėje skleisti Rytų šviesą, dvasines vertybes, ne tik rengiant fotografijų parodas, fotoalbumų prezentacijas, bet ir įkūrus Užupyje Rytų Azijos meno muziejų.

Prieš keletą metų Rytų meno centro viešajai įstaigai buvo numatytos patalpos Užupyje, nedideliame pastate Malūnų g. 8. Paulius Normantas tikėjosi tapti šio centro dalininku, eksponuoti ekspedicijų metu surinktus Rytų meno antikvarinius dirbinius, įsteigti fotografijų archyvą. Pritarimą minėto centro steigimui netgi buvo pareiškusi Vilniaus miesto savivaldybė, kai sostinei vadovavo meras Artūras Zuokas. Bet vėliau susiformavusi nauja valdančioji dauguma įtariai vertino buvusios valdžios pažadus, nors nuversto mero J.Imbraso nurodymu buvo renovuotos Rytų meno centrui numatytos patalpos.

Kažin ar „Abonentas“ A. Zuokas apskritai prisimena Rytų klajūnui P.Normanui kažkada dosniai žarstytus pažadus: „Aš manau, kad Vilniaus meras Artūras Zuokas, kaip Rytų Azijos meno centro Užupyje krikštatėvis, galėtų tą projektą tęsti ir galbūt tęs, bet kol kas dar negaliu atsakyti į šį klausimą. Matyt, reikia daugiau laiko, norint išsiaiškinti, kas čia ką iš tikrųjų darys, kas ką nuspręs... Kiekviena kartą atvykus į Lietuvą, man reikia iš naujo „apsišaudyti“, susitikti su kai kuriais žmonėmis, kad galėčiau kalbėti atsakingai,“ - vylėsi P. Normantas.

„Kova dėl Rytų meno muziejaus Užupyje įkūrimo trunka jau šeštus metus, į priekį pasistūmėta nedaug. Mano ilgai puoselėtas viltis norima palaidoti... Dabar sostinės valdžia man siūlo kitus variantus. Tarkim, patalpas Malūnų g. 8 keisti į patalpas, kurios yra po Vingio parko estrada, nes čia esą galima greičiau atlikti remonto darbus, - teigia P. Normantas. – Gal ir gerai, kad greičiau, bet Rytų meno muziejui reikalinga vieta, kuri turėtų tam tikrą dvasią, o siūloma vieta Vingio parke visai tam netinka. Apžiūrėjęs patalpas atvirai išdėsčiau savo abejones vicemerui Gintarui Babravičiui bei kitiems valdininkams. Kita vertus, nesuprantu, kodėl prireikė keisti neseniai Vilniaus miesto savivaldybės tarybos priimtą sprendimą, kuriuo numatyta muziejų įkurdinti konkrečiu adresu - Malūnų 8?.. Na, o visi tie aiškinimai, jog muziejui skirtame name Užupyje aš norėjau apsigyventi ar dar kažką veikti, arba tos kalbos, kad mano kolekcija neverta dėmesio, – tai čia tikra demagogija ir nieko daugiau“, – piktinosi fotografas P. Normantas, tvirtai įsitikinęs, kad Rytų kultūros muziejus būtų itin populiarus ir vienintelis toks Rytų Baltijos šalyse.

Deja, „ekonominis - dvasinis cunamis, praskriejęs per visą pasaulį, siaubiantis Lietuvą“, neaplenkė ir P. Normanto išsvajotos Rytų sakralinio meno erdvės Užupyje!..

„Kokios spalvos šiandieną mano liūdesys? Kaip pasislėpusi Mėnulio pusė...“

Paulius Normantas, norom-nenorom, buvo priverstas prisiminti „atsarginius variantus“, galvodamas apie tai, kur galėtų eksponuoti sukauptą vertingą Rytų meno kolekciją: „Prieš metus esu kalbėjęs su Paryžiuje veikiančio paties didžiausio Europoje Rytų meno muziejaus direktoriumi. Šis labai nustebo, kad dar nesu išsprendęs kūrybinio palikimo problemų ir pasiūlė savo paramą. Tad atsarginį variantą turiu. Kita vertus, dalis mano kūrybinio archyvo ir darbų atrodo įdomūs bei vertingi vengrams, todėl Vengrijoje jie ir liks. Manau, kad pagrindas tam yra svarus, nes mano fotografijų albumai Lietuvoje išleisti 5, bet jie įvertinti vos dviem diplomais, o Vengrijoje išleistos 3 knygos sulaukė penkių garbingiausių tos šalies kūrėjų ir fotomenininkų asociacijų apdovanojimų. Beje, 2006 m. mano monografija apie ugrų-finų tautas buvo apdovanota specialiu Vengrijos prezidento prizu“, -- interviu „Laisvam laikraščiui“ teigė P. Normantas.

Kol Vilniuje buvo vilkinami Rytų meno muziejaus įrengimo darbai, P.Normantas keliavo po Lietuvą, aplankė savo gimtinę Žemaitijoje, rengė spaudai vienuoliktąją knygą, fotoalbumą „Auksinis Budos keturkampis“.

Per daugiau nei ketvirtį amžiaus nesibaigiančių klajonių fotografas Lai Vėjus Paulius Normantas sukaupė milžinišką kūrybinį bagažą - tūkstančius negatyvų, kurie vėliau panaudojami fotoalbumuose, bet dauguma atsiduria asmeniniame archyve. Daugelis užfiksuotų kadrų neįkainojami, nes juose įamžinti įvairių Azijos šalių dvasiniai lyderiai, visuomenės veikėjai, sakralinės ceremonijos ir šventyklos. P.Normanto teigimu, autoriaus archyve yra 110 000 juodai baltų negatyvų ir skaidrių. Suprantama, kad tik dalis jų publikuota ir prieinama visuomenei, nors kasmet ne vieną šimtą jų keliautojas demonstruoja parodose, rengiamose Vengrijoje, Kambodžoje, Indijoje, Tailande, Paryžiuje.

„Aš viską turiu – ilgą kelią po kojom ir laisvę širdy...“

Paulius Normantas Lai Vėjus

- Ne kartą tvirtinai: „Kur bebūčiau, negaliu užmiršti savo Žemaitijos“, kurią apdainuoji ir kuriamos poezijos – haiku stiliumi eilėmis - „Dirbu Rytuose, kad Žemaitijoj lotosai žydėtų ir drakonai nebūtų alkani!..“. Tačiau Lietuva, kaip žinai, ne vien tik Žemaitija, yra dar ir kiti regionai. Nejau esi linkęs juos ignoruoti?

- Jokiu būdu!.. Na, aišku, duosime dzūkams kokį vieną lotosą ir aukštaičiams, jie irgi nusipelnę, gal suvalkiečiams – nelabai, nes tai gan šykštūs žmonės. Manau, Vilniuje, Užupio kiemelyje reikės nemažą tvenkinuką lotosų užauginti, kai čia veiks Rytų Azijos meno muziejus. Tai va, dirbu Rytuose ir dirbsiu. Atšventęs dvidešimties metų ekspedicijų į Himalajus sukaktį, galiu pažadėti, kad dar bent 20 metų dirbsiu Rytuose!..

Mano pirmoji ekspedicija į Himalajus įvyko 1989 metais, vasaros pabaigoje. Ta proga, spalio pirmą savaitę norėčiau padaryti rimtą kultūrinę akciją drauge su įvairių kūrybinių organizacijų pagalba, kurią pavadinčiau: „Baltasis Himalajų virusas Lietuvoje“ Ši akcija turėtų trukti visą savaitę ir vykti įvairiose vietose, be abejo, ir Vilniaus Rotušėje. Žurnalistų, Keliautojų sąjungos žada prisidėti prie šios akcijos. Aš manau, kad ir fotografų gildija, galbūt, prisijungs dabar, kai jau pasibaigė SUT „dinastija“, jeigu kinietišką terminologiją panaudočiau fotomenininkui Antanui Sutkui apibudinti. Pasibaigus SUT-KAUS „dinastijai“, žmonės, pagaliau, pradeda suprasti, kad ir aš šį bei tą gero padariau Lietuvai. Išleidau dešimt knygų, fotoalbumų apie Rytus.

- Išvykstantis iš Lietuvos, parvykstantis iš tolimų klajonių į gimtąją Žemaitiją nenuorama Lai Vėjus Paulius Normantas vis dar nepraranda vilties įkurti Vilniuje Rytų Azijos sakralaus meno centrą... Šį kartą atradai Lietuvą kamuojamą sunkmečio problemų, sisteminės krizės duobėje. Tad kaip čia jautiesi? Ką mato tavo akys, ką jaučia širdis?..

- Nemanau, kad Lietuvoje dabar ekonominis sunkmetis. Greičiau, tai laikmetis pagalvoti. O iš tikrųjų, pati tikroji recesija prasidėjo ne pernai rudenį, bet gerokai anksčiau. Tai yra, dvasinė recesija prasidėjo Lietuvoje prieš kokius 5-6 metus. Iš tiesų, tai pati baisiausia recesija, kamuojanti visą pasaulį. Vakarų Europoje dvasinė recesija prasidėjo prieš 8-9 metus, Amerikoje – dar anksčiau...

Juk būtent dvasinė recesija pagimdė ir ekonominę krizę, kadangi Kosminis Protas, vis dėlto, pavargo nuo žmonijos „fokusų“ ir dabar jau tikrai visai nedaug beliko. Dar keletą metų ir mes patirsime tai, ko iki šiol neteko patirti. O tai kas dabar vyksta tiek Lietuvoje, tiek ir visame pasaulyje, tarytum, pirmosios pabūklų salvės. Žmonės ne ta linkme juda į priekį!.. Norima kelti nacionalinį produktą, kažką ekonomiškai suvaržyti, mažinti išlaidas, kažkas siekia pelno arba naudos sau, tačiau aš sakau: žmonija turi sugrįžti į Žmogų. Negalime ilgiau būti zombiais, kažkur tai lėkti, lyg akis išdegus, per visą pasaulį, per lavonus, nesidairant nei į kairę, nei į dešinę!..

Iš tikrųjų, žmonės dabar turėtų sustoti, įsiklausyti ir, galų gale, pradėti mylėti vienas kitą. Visą laiką aš linkiu žmonėms tik to vienintelio dalyko – meilės, meilės, meilės!.. Reikia, kad lietuviai atsipeikėtų pagaliau. Juk negalima taip be perstojo vienas kitą skandinti, žlugdyti, trypti!.. Jeigu kažkas nuskandina dešimt, o dešimt, atitinkamai, nuskandina šimtą, tai kas tada lieka iš Tautos? Kas liko iš Lietuvos?..

O gi iš Lietuvos, praktiškai, jau nieko ir nebeliko. Šimtai tūkstančių tautiečių blaškosi po pasaulį. Liko tik tėvų žemė, gražūs miškai, virš 3000 ežerų, bet nėra žmonių. Visi žmonės Lietuvoje vaikšto kaip vilkai, vienas į kitą žiūrėdami ir neapkęsdami. Tai šitokia nežmoniška, nenormali situacija, be abejo, pagimdys dar didesnius kataklizmus. Deja, tas pats yra ir Vengrijoje!..

Tik pagalvokime: žmogus jau dešimt metų, duodamas kitam ranką, nežiūri jam į akis. O ką gi tai reiškia?.. Tai reiškia, kad nėra meilės, nėra tikėjimo, nėra vilties. Ir tokius prasižengimus Kosminis Protas, manau, ilgai netoleruos. Jeigu žmonija neatsipeikės nuo pasaulį krečiančio ekonominio cunamio, tada žaibiškai kylanti dvasinė recesija bus pakankamai trumpa. O apie ekonominį nuosmukį, manau, net nereikėtų tiek daug kalbėti. Nes jeigu žmonės vėl susikibtų už rankų, kaip kažkada susikibo Baltijos Kelyje, tai aš esu tikras, kad Lietuva atsigautų. Mūsų šalis kaip mat atsidurtų tų atsigaunančių pasaulio valstybių gretose, nes Kosminis Protas vėl pastebėtų Lietuvą, kaip tai buvo Sąjūdžio metais, ir ištiestų jai gelbėjimosi ratą, kad išvyktų sovietų tankai.

- Galbūt įdomiausia yra tai, kad Lietuvos politikai, sustiprėjusi per dvi dešimtis tariamos nepriklausomybės metų biurokratų valdžia išmoko gražbyliauti apie moralę politikoje, Tautos vienybę ir panašiai. Bet kai pasižiūrime ne kas ką kalba, o ką daro, tai matome visai kitokią realybę - valdžia apvoginėja Tautą ir valstybę, klesti oligarchinės monopolijos, korupciniai sandėriai ir taip toliau. Kaip galėtum paaiškinti tą nepasotinamą valdininkų godulį, valdžios dualizmą?

- Matau vienintelę viso to priežastį – nėra meilės. Ir ne tik valdžios žmonių, politikų tarpe, beveik niekur nėra meilės. Viltingai nuteikia vos tie keli procentai gyventojų, ypač jaunų žmonių akyse aš pastebiu dieviškos meilės kibirkštį. Kai tokius sutinku, nušvinta ir mano širdis, tačiau, deja, dažniau tenka matyti žmones, kuriems tiesiog klaiku gyventi tėvų žemėje!..

O valdžia, politikai, bemaž, visur meluoja, rūpinasi daugiau savimi, nei tais, kuriems turėtų padėti. Ne tik Lietuvos Kultūros ministerija yra „nurėžusi“ ne vieną milijonų litų nuo kultūros, knygų, spaudos rėmimo. Tas pats vyksta ir kitose Europos šalyse, Belgijoje, Prancūzijoje, Ispanijoje, Vengrijoje. Politinė valdžia dabar tik deklaruoja apie aukštos moralės prioritetus, tačiau, faktiškai, jų visiškai nebepaiso. Tiek Lietuvoje, tiek ir Vengrijoje, antimoralė yra visa ko pagrindas. Kur bepažvelgsi, valdžios koridoriuose, daugelio žmonių santykių pagrindu tapo nebe meilė, o antimoralė. Atrodo, jog dabar tapo madinga būti antimoralės išpažinėju, propaguotoju, vykdytoju...

Grįžtu į Lietuvą lydimas optimistiškų vilčių. Bet pakanka trumpo vaizdo, ir to optimizmo lieka gerokai mažiau. Nes Lietuvoje situacija yra rūsti. Ir ne vien dėl masinės Tautos evakuacijos. Prisimenu profesoriaus Kazio Pakšto teoriją - padaryti atsarginę Lietuvą, kaip jis siūlė, galbūt Madagaskaro saloje ar Karibų jūroje esančiame Belize. Tokią atsarginę Lietuvą, kad būtų gera gyventi tėvynainiams. Dabar ta idėja realizuojama spontaniškai. „Atsarginės Lietuvos“ randasi Londone, Airijoje, gali būti Vokietijoje. Antras mėnuo Lietuvoje, ir vėl pamačiau, kad visi valdžios ešelonai nieko nesprendžia. Nei premjero kabinetas, nei Prezidentė. Tad vienintelis kas traukia į Lietuvą - tėvų žemė. Nors vaikščiodamas po Viekšnių pušyną supratau, kuo mes, žemaičiai, panašūs į airius - nekalbame tėvų kalba. Belieka džiaugtis, kad dar turime lietuvių kalbą. Man ji - gražiausia pasaulyje. Nes turiu su kuo palyginti - esu fotografavęs daugiau kaip šimtą tautų, tad girdėjau visų jų kalbą. Gimtoji kalba mane gydo sugrįžusį. Tą kalbą geriu kaip deguonį. Kaip vaistą. Kaip maistą.

Labiausiai gaila, kad per pastaruosius 20 metų neatsirado tikrai stiprių vedlių. Nebuvo stiprių Prezidentų. Ir Tautos tragedija - kad nebuvo įvykdytas liustracijos aktas. Jei saugumiečiai vadovauja departamentams, yra generaliniai direktoriai, tai nebuvo įmanoma išvengti moralinės, dvasinės panikos.

O dabar Damoklo kardas - Europos Sąjunga. Prieš kelis mėnesius fotografavau Vengrijos čigonus. Kartą per vieną dieną pasižvalgyti su apskrities viršininku nukeliavome apie 350 kilometrų. Ir nė viename kieme nemačiau nė vienos karvės. Siaubas. O juk Vengrija, kaip ir Lietuva, - žemės ūkio šalis. Paaiškino, kad ES pirko turėtas karves, mokėjo subsidijas. Kad būtų kuo mažiau galvijų. Tas pats ir Lietuvoje. Tad visa tai - apgalvotas genocidas. Kad Olandija, Danija, turėdamos milžiniškas galvijų fermas, gautų rinką savo produkcijai realizuoti. Kad ES serga ir ryškėja jos byrėjimo požymiai - kitaip negali būti, kai nėra lygybės...

- Panašu, jog ne Lietuvos, o būtent Vengrijos valdžios pareigūnai bei kultūros elitas neleis žinomam keliautojui, fotografui Lai Vėjui P. Normantui senatvėje numirti badu?

- Neatmetu galimybės, jog saulėlydį teks pasitikti Vengrijoje... Visi mano bandymai kažkaip „užsikabinti“ Rytuose, įsigyti kokį nors kampelį ar prisiglausti kažkur tai tvirčiau ir ilgesniam laikui, baigiasi visokiais neramumais, pilietiniais karais, kaip Nepale ar Vakarų Bengalijoje. Taip, Vengrijoje tą pragyvenimo minimumą aš tikrai turėčiau. Blogiausiu atveju gaučiau miesto Nyrethaza, kuriame gyvenu, savivaldybės paramą. Jau ir dabar, laikas nuo laiko, gaunu tam tikras nedideles finansines injekcijas, kurios padeda išgyventi. O šiaip gi, nors viskas iš tikrųjų yra Dievo rankose, bet vengrai man padeda žymiai daugiau, negu lietuviai.

Jeigu iki 2005 metų Lietuvoje man būdavo padedama nedaug, bet nors nebuvo kenkiama, tai dabar, aš drįstu tvirtinti, apgalvotai, tiesiog žudikiškai yra neigiami visi mano teikiami projektai. Tai yra, nė vienas mano pateiktas kultūrinis projektas per pastaruosius keturis metus nesusilaukė paramos, visi jie buvo griežtai atmesti tiek rėmimo fondų, tiek ir kitų valdžios institucijų. Bet aš vis tiek išleidžiu foto albumus, savo jėgomis kapstausi, irkluoju į priekį nors ir su labai nedideliais pajėgumais. Tačiau mano jėgos senka, deja...

Lietuvių Tautai aš reikalingas, bent jau taip esu linkęs galvoti. Tačiau valdžios asmenims, atsakingiems klerkams, kurie dalyvauja komisijose, priiminėja sprendimus, skiria finansines paramas įvairiems projektams, parodoms, knygų leidimui, tai didesnei jų daliai, aš jaučiu bei turiu įrodymų, kad tokiems veikėjams tikrai esu nereikalingas. Visi mano teikiami arba knygų leidyklų projektai yra atmetami. Pernai viena rimta leidykla buvo padavusi paraišką naujo fotografijų albumo „Keturios Budos pėdos“ išleidimui, tačiau negavo nė lito. Tokiai apgailėtinai tendencijai tęsiantis Lietuvoje jau eilę metų, kas man belieka? Juk aš nenoriu mirti iš bado tėvų žemėje!..

- Nežiūrint visko, kažkokios nedidelės viltys vis dar teberusena Tavo krūtinėje?

-- Kaip sakoma, viltis miršta paskutinė. Arba žmogus esi tikintis, arba ne. Jeigu tik aš esu katalikiškame regione, sekmadieniais mane dažniausiai galima sutikti katalikiškoje bažnyčioje. Kai reikia nusilenkti Dievui, labai su džiaugsmu atsiklaupiu ir tai padarau su didžiausia meile bei nuoširdumu. Gan retokai, bet einu išpažinties ir su nuodėmėmis nedraugauju, nors kartais ir tenka paslysti. Tarkim, kartais pasižiūriu į kokią Rytų gražuolę ir pagalvoju, kokia jinai būtų įdomi iš arčiau. Bet šiaip nei su Rytų, nei Vakarų gražuolėmis nemiegu, nes didesnė dalis gali būti laisvo elgesio. Jau seniai nesu susitikęs su jomis iš arčiau...

- Pagaliau, jau nebe toks Lai Vėjaus amžius, ne tos jėgos artimoms pažintims su Rytų gražuolėmis?..

- Dėl amžiaus – tai čia viskas tvarkoj. Aš gi ne koks girtuoklis, nenusirūkęs, dar nesu visai nusivažiavęs, susenęs žmogus, bet kadangi kiekvieną laimėjimą tenka išplėšti triguba ar net keturguba jėga, tai tos jėgos, be abejo, senka. Akivaizdus biologinis faktas - su laiku kiekvieno žmogaus jėgos ne auga, o tiktai senka. Antra vertus, aš manau, jeigu žemaičiai atsilaikė prieš kryžiuočius, tai ir mes atsilaikysime ir prieš lemties iššūkius.

Jeigu nebūčiau tikintis žmogus, katalikas, tai galbūt jau pakelčiau baltą vėliavą, tiesiog neišlaikytų nervai tos įtampos, kurioje tenka gyventi. Jei per Švenčiausią Sakramentą mišiose nepavyktų pasijungti prie katalikiško agregoro, kuris iš tikrųjų ne vienai valandai suteikia man stiprybės ir realių jėgų, dvasinių ir fizinių, tai tokį beprotišką tempą ir visus tuos ignoravimus Lietuvoje tikrai be galo sunku būtų atlaikyti. Dievas ne tik padeda, bet ir egzaminuoja, Dievas leidžia netgi šėtonui kaišioti pagalius į mano kelioninio vežimo ratus. Visa tai puikiai suprantu.

Rytietiškai tariant, mums tenka mokėti karmines, likimo skolas. Iš tikrųjų viskas ne taip paprasta. Ko gero situacija visoje žemėje artimiausiu metu tiktai blogės, tai rodo ir stichinių nelaimių gausa. Jeigu neklystu, vien per šiuos metus Kaliforniją nusiaubė virš šimto galingų taifūnų ir visos tos stichijos, globalinės katastrofos, karai, juk ne šiaip sau iš niekur žmonių planetoje atsiranda...

Pauliaus Normanto lyrika - haiku posmai:

Šaltas rudens lietau, / Kada nustosi lyti / Į mano sielą, kupiną dangaus?..

Nurijau tris kartus po tris šaltus gurkšnius

Iš šulinio, kurio vandenį gėriau vos gimęs,

Virš tamsių gimtinės miškų kabėjo debesys.

Taip aš pasiruošiau kelionei į Himalajus.
 

Mano mažas namelis / Himalajų širdyje / Apaugo sniegynais.

Temstant mažame kalnų kaimelyje / Išeini į kiemą, / Nieko aplinkui nesimato. / Tada tik ir pagalvoji, - Koks ilgas ir trumpas gyvenimas.

Daug metų dirbdamas / Himalajuose supratau, / Kad ir mirtis ten yra gyvybės forma.

Kai po ilgos pertraukos pamatai horizonte kalnų virtinę,

Jie veikia apgaulingai, kaip mergaitės jaunystėje.

Tu veržiesi, skubi juos apkabinti, jie visiškai čia pat.

Bet tenka visą dieną spėriai eiti, kol vakarop pasieki

Kalnų papėdę. O kartais tik kitą dieną.

Tvirtai atsukęs milžinišką petį,

Mano draugas – rudas kalnas

Grumiasi su atsėlinusiu vakaro šalčiu.

Delnuose – žalios arbatos puodelis.