Iš Laisve dvelkiančios palėpės, po 29 Lietuvos laisvės metų į „masonerijos voratinklį“

Skiriu tiems kurie prisisegę mėlyną „niezabudką“ – TSRS  okupantų pergalės  Gegužės 9 dienos atvirukų simbolius su žibuoklėmis. Kaip sveikinimus, mes mokiniai gaudavome tokius ženklus tarybinėje mokykloje ir iš tarybinių mokytojų. „Ir atleisk  jiems Viešpatie, jeigu jie nežino ką daro“ - (Šventas Raštas) Sutriko Šventas Tėvas Pranciškus, kai iš  Bolivijos prezidento, kaip dovaną gavo pjautuvą ir kūjį – bolševikų simbolį su paniekintu Kristaus atvaizdu. Priėmė tokią „dovaną“ Šventas Tėvas su tokiu ženklu ir manau, kad vėliau pasielgė protingai.   



Nuo namo palėpėje slėptos vėliavos, Lietuvos savanorio kario uniformos, kurią  tėvelis nešiojo dar ir bolševikams užėjus, vaikams ugdėsi nepriklausomybės ir  laisvos Lietuvos jausmas. Ko neturėjo komunistinių šeimų vaikai. Tad  mums vaikam laisvė švietė iš palėpėje paslėptų nepriklausomos Lietuvos ženklų:  vėliavos, tautinė simbolika  tėvelio karinėje uniformoje ir laukimas to momento kada mes vėl būsime laisvi. Visaip ją šventėme vaikystėje ir vaikiškuose žaidimuose nugalėdami rusus ir dainas partizaniškas ir tautines dainuodami  ir  gyvenime  niekada  nesiskyriau su tautine simbolika. Netgi tada kai už ją sodindavo į kalėjimą, tremdavo į Sibirą. Užėję saugumiečiai į klebonijos raštinę ir ten po stiklurašomojo stalo viešai  matydavo gerbiamą Lietuvos vėliavą. Tą matė visi užėję į mano raštinę. Bet tai nepraėjo nepastebėtai ir smurtaujant. Šitie ženklai buvo kelrodžiai  pasirenkant ir gyvenimo būdą - Kauno kunigų seminarijoje – pašaukimą - liudyti tiesą iki pačios aukščiausios dieviškumo   tiesos. „Kam aš Dievo vardu atleisiu nuodėmes čia žemėje, ten ir danguje jos bus atleidžiamos“ (Šv. Raštas) Ne keršyti, ne pykti, bet atleisti. Netgi Kauno  kunigų seminarijoje, kuri KGB buvo akylai sekama, mes klierikai, kurie tikėjome Dievu ir Lietuvos laisve, (nes  tai buvo svarbu kiek Bažnyčia prisidės prie  tautos Laisvės sąmoningumo) nebijojome švarko atlape nešioti tautinę simboliką Lietuvos vėliavėlę už kurią galėjome bet kada būti pašalinti KGB iš kunigų seminarijos. Ir buvo  Seminarijos vadovybei uždrausta man duoti  kunigystės šventimus. Seminarijos vadovybės atsakymas KGB: „kad aukščiausiu laipsniu baigusiam Seminariją auklėtiniui, bet kuris pogrindžio vyskupas V. Sladkevičius arba J. Steponavičius jam suteiks šventimus ir jūs turėsite nesugaunamą pogrindžio kunigą. Šito KGB bijojo. Šitokio pasididžiavimo jausmo liudyti moralines ir tautines vertybes, manau neturėjo nė vienas minkštų patalų ir sotaus stalo vakarietis, dabar mus pradėjęs mokyti naujo globalizacijos naikinamo pasaulio ar net kitaip suprasti 10 Dievo  įsakymų. Tad matydamas klastingai vykdomą neteisingumą mano tautos atžvilgiu, negaliu tylėti ir nepasakyti, kad toks tautos žeminimas paskutiniais metais ar nepareikalaus vėl už klaidas ir dar didesnės atgailos, kurią jau nešėme 50 metų sutikdami bolševikinį okupantą Vilniuje su tautiniais  drabužiais ir su gėlėmis, palikdami sąmoningą laisvės Lietuvą vienui vienai kautis partizaniniam kare iki paskutinio jos sūnaus partizano. Išlikęs kaip  visada  besipriešinantis bet kokiai netiesai per 50 okupacijos metų ir ne kartą  pasikėsinant į mano gyvybę, kad aš norėjau ne sau o savo tautai laisvės,  mokiau tautiečius nemeluoti,  ginti  moralines tautos vertybes, tad  noriu  kreiptis į tuos kurie žaidžia mūsų tautos laisve,  keistais ženklais išduodami  už laisvę žuvusiuosius. Pirmą kartą kada jie žuvo gindami Lietuvos laisvę okupacijos metais ir antrą kartą dabar, kada Lietuva pratinama negerbti jos laisvės  simbolių, demonstratyviai rodydami „masoniškus“ ženklus, trinat Kremliui rankas, kad gal jau laikas pulti, nes tauta nuvertino tai už ką partizanai aukojo gyvybes? (Manau yra visokių ženklų išduoti save, kitą, tautą  netgi labai nekaltu, kaip aukščiausiu meilės išraiškos ženklu, kada Judas bučiuodamas išdavė savo mokytoją Kristų) Pakako vienai aktoriai šou laidoje  kažkaip keistai, sakyčiau artistiškai parodyti sveikinimo gestą ir pasipiktinimo  banga nusirito net iki Amerikos. O mane labai įžiedžia ir tuos mano  parapijiečius, kurie kitaip suprato ir supranta laisvės simbolius, „Niezabudkos“  ženklus demonstruodami Lietuvos laisvės minėjimuose ir įsiklausant į  paskutinę JAV prezidento Barack Obamos, atsisveikinimo kalbą, kad kas  pažemina savo  šalies vertybes, (tai jis kalbėjo su ašaromis akyse) tas netenka  laisvės. Aš pritariu JAV, buvusio prezidento  žodžiams, lankiusio Lietuvą.  Vadžgirio mokyklos dar mokiniai buvo ištremti į Sibirą už tai, kad jų piešimo sąsiuviniuose rado nupieštus Gedimino stulpus, o ne Kremliaus žvaigždę? Kaip jūs jaučiatės prieš tuos kuriems lageryje, beveik vaikams nuo kaklo plėšdami  kryželį, kurį įdavė motina, stribas vaikui siūlydavo vietoje kryželio duonos, bet net  alkani vaikai neatsisakė lietuviško tautinio kryželio. Reikia Lietuvai ir dabar tokių vaikų ir tokio jaunimo. Sakykite kas jus „niezabudkų“ mylėtojai pakeitė?  Kodėl jūs, tai kas mūsų tautai  buvo nepriimtina nei caro laikais, nei  bolševizmo laikais, išsaugoję savo tautos orumą, šiandieną, manau, lengvabūdiškai pasinaudojote sausio 13 Lietuvos piliečių laisvės demokratijos  teise – tautinės simbolikos, vertybių iškeitimu. Nusimeskite šiuos provokacinius ženklus kol Maskva nesuskaičiavo (ji ir Ameriką skaičiuoja) ar jau visa Lietuva  pasipuošė, naikindama taip sunkiai atgautas vertybes sausio 13. Manau  žaisminių galių aktoriai ne raudonu kaip ankščiau savo himne giedamu žiedu, bet manau postkomunistiniu naujadaru liberaliuoju „niezabudkos“ žiedu skverbiasi į žmonių protus.

Pagarbiai Sausio 13 gynėjas kun. A. Bulotas

P. S. Manau, kad ir „niezabudkos“ mylėtojai pasielgs protingai, kaip pasielgė Šventas Tėvas Pranciškus su Bolivijos Prezidento padovanotu kūju ir pjautuvu ir su  išniekintu Kristaus atvaizdu, kurio mes viešai demonstruojant nematome. Taip pat patariu paskaityti  Aukščiausios tarybos Pirmininko V. Landsbergio sausio 13 testamentą...„kai  bus sunku glauskitės prie bažnyčių.“