Išskirtinis interviu su anušauskinių KGB sąrašų skelbėju: „Susiduriame ir su „palikimu“, kuris nedžiugina. Bet tai pakeisime!“

Nuotr. kam.lt

Šiandien Lietuvos kariuomenė išgyvena ryškų plėtros ir modernizavimo etapą. Auga kariuomenės personalo skaičius, karinio rengimo ir NATO priimančiosios šalies paramos teikimo apimtys, į vienetus pristatoma nauja ginkluotė, įranga ir technika. Tokiam greitam vystymuisi ir Lietuvos kariuomenės bei sąjungininkų poreikiams palaikyti – privaloma ir neatsiejama – sklandi ir veiksminga infrastruktūros plėtra.

Savo darbų sąrašuose Krašto apsaugos ministras, labiau žinomas kaip anušauskinių KGB sąrašų skelbėjas, Arvydas Anušauskas kariuomenės infrastruktūros plėtrą išskiria kaip esminį prioritetą, kuriam ypatingą dėmesį skiria nuo darbo ministerijoje pradžios. Iš viso šiuo metu krašto apsaugos sistemoje yra vykdoma apie 130 infrastruktūros projektų. Apie juos, pokyčius, nustatytus trūkumus, iššūkius ir naujoves šioje srityje – pokalbis su ministru.

– Ministre, 2014 m. pradėjus didinti krašto apsaugos sistemos finansavimą, esminėmis kovinės galios stiprinimo priemonėmis tapo naujos ginkluotės ir įrangos įsigijimas bei karių skaičiaus didinimas. Infrastruktūros plėtra, ko gero, ne visuomet iš karto asocijuojasi su pasirengimu valstybės gynybai. Vis dėlto kuo ji svarbi?

- Infrastruktūra – neatsiejama bendro kariuomenės vystymosi dalis. Jūsų paminėti kariuomenės stiprinimo žingsniai kaip tik ir nulėmė spartų infrastruktūros poreikių augimą. 2014 m. Lietuvos kariuomenė siekė 13 300 karių, Sausumos pajėgose tebuvo viena „Geležinio Vilko“ brigada, neturėjome šauktinių. Sąjungininkų karinis buvimas tuo metu apsiribojo NATO oro policijos misija Šiauliuose. Šiandien kariuomenės personalas siekia 20 300, iš kurių beveik 4 000 sudaro šauktiniai, sukurta ir vystoma antroji brigada „Žemaitija“. Rukloje nuolat dislokuota apie 1 200 NATO priešakinių pajėgų karių, kasmet dar keli tūkstančiai sąjungininkų dalyvauja Lietuvoje vykstančiose pratybose, atvyksta rotacinės pajėgos. Visas šias pajėgas reikia apgyvendinti, užtikrinti treniravimosi sąlygas, laikyti ginkluotę, įrangą bei amuniciją. Ir tuomet iškilo nemažai iššūkių, kurie iki 2020 m. jau turėjo badyti akis, bet nebuvo iki galo išspręsti.

– Jau savo kadencijos pradžioje minėjote, kad kariuomenės infrastruktūros plėtroje reikalingas proveržis. Kokią situaciją radote?

- Vertinant infrastruktūros plėtrą pagal suplanuotas lėšas ar pradėtus projektus, iš pirmo žvilgsnio situacija atrodo neblogai, iš viso radau apie 130 didesnių ar mažesnių infrastruktūros plėtros projektų įvairiose vystymo stadijose. Tuomet apvažiavau visus karinius dalinius, apžiūrėjau vystomus (ar „įšalusius“) infrastruktūros projektus. Atidžiau įsigilinus į projektų įgyvendinimo situaciją, turiu pripažinti, kad susidūrėme ir su tam tikru „palikimu“, kuris nedžiugino. 

Pirma – sistemiškas projektų vėlavimas, atsiradęs pirmiausia dėl išorinių veiksnių – projektuotojų, rangovų bankrotų, užsitęsusių pirkimo procedūrų ir vėluojančio darbų vykdymo, tačiau galbūt ir dėl kompetencijų trūkumo pačioje sistemoje. Pastebėjau, kad ši tendencija jau buvo įgavusi tam tikrą inertiškumą: yra ne vienas neužbaigtas objektas, kuris nebaigtas statyti arba nepriduotas naudojimui ir bado akis ne vienus metus, tačiau tai buvo priimama kaip natūrali situacija. Pats mažiausias, bet kurioziškiausias dalykas, kurį pamačiau, – per septynerius metus Krašto apsaugos ministerijos pastate taip ir neįrengtas liftas neįgaliesiems.

Antras kritęs į akis dalykas – projektų kokybė. Net ir neseniai pastatytuose pastatuose ne visi darbai atlikti kokybiškai, neretai išlenda projektavimo klaidos ar statybos brokas. Čia koją, kaip ir daugeliui viešuosius pirkimus vykdančių institucijų, neretai pakišo mažiausios kainos kriterijus. Paslaugų pirkimus vykdant vadovaujantis Viešųjų pirkimų įstatymu, dažnai sutartys pasirašomos su bendrovėmis, kurios konkursuose pateikia žemiausios kainos pasiūlymą, tačiau paslaugas teikia ne pačios aukščiausios kokybės, neatsakingai žiūri į sutartinius įsipareigojimus, apskirtai, tiesiog bankrutuoja arba turi daugiau teisininkų negu statybininkų ir tęsia savo vegetavimą bylinėjimuose dėl neįgyvendintų projektų.

Dar vienas mane nustebinęs dalykas – požiūris į turimos senos infrastruktūros valdymą. Kartais net sunku suprasti, kodėl tiek ilgai nebuvo nugriauti visiškai nusidėvėję ir net pavojingos būklės krašto apsaugos sistemai priklausantys pastatai Vilniuje, Kaune, kituose regionuose. Tai tikrai daug nekainuoja, bet kartu paruošiama vieta naujiems infrastruktūriniams projektams įgyvendinti.

- Kaip sprendžiate šias problemas? Kokie konkretūs sprendimai priimti dėl infrastruktūros plėtros tobulinimo?

- Pirmiausia ėmėmės keisti požiūrį į projektų valdymą. Matome, kad nemažai daliai problemų būtų galima užkirsti kelią itin reikliai ir kokybiškai atliekant darbus pačiuose pirmuosiuose projektų vykdymo etapuose. Todėl ypatingą dėmesį skiriame projektavimo užduočių ir projektavimo darbų priežiūrai. Taip pat stipriname projektavimo bei rangos konkurso sąlygas, tiek, kiek leidžia teisės aktai, kad paslaugas teikiančios bendrovės būtų patikimos, laiku įvykdytų savo įsipareigojimus, užtikrintų garantinį aptarnavimą. Patys pradėjome kviesti statybos darbų konkursuose dalyvauti tas bendroves, kurios darbus atlieka gerai, ir nesusiduriame su didesniais nesklandumais tiek statybų metu, tiek priduodant objektus. Mums svarbi ne tik infrastruktūros darbų kaina, bet ir darbų atlikimo sparta, darbus vykdančių bendrovių reputacija ir, žinoma, atliekamų darbų kokybė. Du kartus per mėnesį visa ministerijos vadovybė susipažįsta su projektų įgyvendinimo eiga, kad gebėtų greitai išspręsti iškylančias teisines, finansines, valdymo, priežiūros bei kitas problemas.

- Minėjote, kad keičiate požiūrį į infrastruktūros plėtrą. O ar keičiasi pagrindinės infrastruktūros plėtros kryptys?

- Infrastruktūros plėtros prioritetus diktuoja bendri kariuomenės plėtros poreikiai. Apskritai, galima konstatuoti, kad plečiantis Lietuvos kariuomenei, mūsų šalyje esant dislokuotoms nemažoms sąjungininkų pajėgoms, kariuomenės turima infrastruktūra yra visiškai „persitempusi“. Be to, didžioji dalis kariuomenės padalinių yra įsikūrę buvusiose karinėse teritorijose ir pastatuose, kurių dauguma yra morališkai atgyvenę. Todėl esminis prioritetas yra naujos infrastruktūros, kuri gerokai išplėstų apgyvendinimo, rengimo, sandėliavimo galimybes, vystymas. Net ne visus šauktinius galėjome apgyvendinti tinkamose kareivinėse, o juk nemažai politikai diskutuoja apie visuotinį šaukimą, nors parengtos nemažai kainuojančios infrastruktūros tam nėra sukurta.

Užtikrinant bazinius poreikius, kartu svarbu nepamiršti ir infrastruktūros kokybės. Vienas iš mano prioritetų yra karių gerovės ir motyvacijos kėlimas. Tarnybos vieta, kurioje kariai praleidžia didelę dalį laiko, nebejotinai yra vienas iš tarnybos patrauklumą galinčių padidinti veiksnių, todėl investicijos į kareivines, valgyklas, sporto, poilsio sąlygų gerinimą grįžta su kaupu.

Tarnybos sąlygų kokybė svarbi ir NATO sąjungininkams, užtikrinant nepriekaištingą Lietuvos, kaip priimančiosios šalies, reputaciją, ypač siekiant pritraukti ir išlaikyti svarbiausias Lietuvai sąjungininkes, tokias kaip JAV ar Vokietija. Tam reikia sėkmingai įvykdyti suplanuotus projektus Pabradėje, Rukloje bei Karinių oro pajėgų Aviacijos bazėje, paraleliai gerinant ir karinio mobilumo galimybes. Neslėpsiu, lankantis kaimyninėje Estijoje, Tapos kariniame poligone, kuriame dislokuotas NATO priešakinių pajėgų batalionas, apima pavydas matant vos per keletą metų galutinai išvystytą priimančiosios šalies paramos infrastruktūrą, atitinkančią aukščiausius kokybės standartus. Turime ko pasimokyti, nes įsipareigojimą įrengti šią infrastruktūrą pasirašėme vienu metu, bet labiausiai atsilikome įgyvendindami.

Nors kariuomenės infrastruktūros plėtra pirmiausia nukreipta į karinių poreikių tenkinimą, kariniuose vienetuose yra įvairios paskirties kultūros paveldo objektų, kurie reikalauja nuolatinės priežiūros ir palaikymo. Turiu pasakyti, kad pats nustebau pamatęs, kiek jų yra kariniuose daliniuose. Saugant mūsų istorinę atmintį ir kultūrines vertybes, vykdomi projektavimo, remonto ir atstatymo darbai Alytuje, Panevėžyje, Kaune.

- Kokius išskirtumėte konkrečius projektus, kurie yra ministerijos prioritetų viršūnėje artimiausiu metu?

- Kaip jau minėjau, kariuomenė nebeišsitenka turimoje infrastruktūroje, todėl vieni svarbiausių – trys PPP (viešojo ir privataus sektorių partnerystės) projektai. Nuo kitų metų pradžios statysime tris naujus karinius miestelius Šiauliuose, Rokantiškėse (Vilniaus r.) ir Pajūryje (Šilalės r.), kurie bus skirti trims Lietuvos kariuomenės bataliono dydžio vienetams. Kaip jau buvo skelbta, sutartys su bendrovėmis, kurios vystys miestelių infrastruktūrą, buvo pasirašytos šių metų pradžioje, o netrukus prasidės ir objektų projektavimas. Tokie projektai krašto apsaugos sistemai nauji ir dėl pasirinkto PPP modelio, ir dėl to, kad bus vystomi pagal plyno lauko investicijų principą, kuris leis sukurti modernią, prie šiuolaikinių kariuomenės poreikių pritaikytą infrastruktūrą. Iš viso juose galės įsikurti maždaug 3 tūkst. karių. Tai būtų reikšmingas tarnybos sąlygų pagerinimas.

Keli strateginės svarbos projektai yra susiję su sąjungininkams skirta infrastruktūra. JAV svarba Lietuvos saugumui ir apginamumui yra itin reikšminga, todėl ir mūsų šalies Vyriausybės tikslas – siekti nuolatinio JAV pajėgų dislokavimo. Iki šiol JAV kariai buvo dislokuojami ten, kur vykdavo karinės pratybos, ir apgyvendinami nuomojamuose konteineriuose. Tokias sąlygas vertinčiau tik kaip patenkinamas, nepridedančias Lietuvai daug patrauklumo. Siekiame šią situaciją ištaisyti. Todėl Pabradės poligone planuojame įrengti stovyklą, skirtą nuolatiniam JAV pajėgų dislokavimui. Stovykloje bus įkurtos miegamosios ir darbo vietos kariams, sporto, laisvalaikio bei maitinimo infrastruktūra. Taip pat didelis dėmesys skiriamas greitam pajėgų atvykimui ir išvykimui užtikrinti gerinant kelių ir geležinkelių infrastruktūrą. Nors pirmiausia orientuojamės į JAV buvimo Lietuvoje sąlygų pagerinimą, įgyvendinus projektą, infrastruktūra galės naudotis ir Lietuvos, ir kitų NATO sąjungininkių kariai. Pabradės poligonas taps vienas moderniausių Baltijos šalyse, galintis priimti iki 3 000 karių kontingentą. Per kelis mėnesius, Vyriausybei remiant, su Švenčionių rajonu pavyko suderinti poligono prisijungimo prie Pabradės miestelio valymo įrenginių sąlygas, nors prieš tai to nesugebėta įgyvendinti kelis metus. Tai svarbus gamtą tausojantis objektas, žinant kiek karių vienu metu būna poligone.

Geriname ir Vokietijos vadovaujamai NATO priešakinių pajėgų bataliono kovinei grupei skirtą infrastruktūrą Rukloje. Šiuo metu vystoma kovinės grupės logistinei ir techninei paramai skirta infrastruktūra, o šio projekto didžiąją dalį finansuoja Vokietijos gynybos ministerija. Šiais metais taip pat numatoma vykdyti ilgalaikę amunicijos sandėlių plėtrą Ruklos įgulos teritorijoje. Sandėliavimo infrastruktūra bus skirta Lietuvos ir NATO priešakinių pajėgų bataliono kovinėms atsargoms laikyti. Ir per artimiausius kelis metus iš esmės pasikeis amunicijos sandėliavimo galimybės, sudarant sąlygas ją turėti arčiau karinių dalinių.

- Viešojoje erdvėje vis atsinaujina diskusijos dėl naujo kariuomenės poligono steigimo. Kokia šiuo metu šio projekto situacija?

- Negalima paneigti, kad tokios infrastruktūros poreikis tikrai egzistuoja. Iš keturių Lietuvos kariuomenės poligonų tik Gaižiūnų ir Pabradės poligonai yra tinkamo dydžio ir pajėgumo organizuoti kompleksinį karinį rengimą su modernia karine technika tiek Lietuvos kariuomenei, tiek sąjungininkų pajėgoms. Šių poligonų apkrova per didelė. Įsigyjant naują karinę techniką reikia ją išmokti valdyti, naudoti ir lauko sąlygomis, ne tik kompiuteriniuose simuliatoriuose.

Kalbant apie naujo karinio poligono steigimą, dabar siekiame atitaisyti praėjusios Vyriausybės kadencijos metu padarytus skubotus ir iki galo neapgalvotus žingsnius. Dar vasarį atšaukėme Žemaitijoje rezervuotas teritorijas ir tęsiame optimalios naujo poligono vietos paieškas visoje Lietuvoje. Noriu pabrėžti, kad karinis vertinimas – tik vienas iš šio sudėtingo proceso elementų. Prieš priimant sprendimą dėl konkrečios poligono vietos, privalės būti atliktas techninis, finansinis, ekonominis ir socialinis vertinimas, peržiūrimi galimi kompensavimo mechanizmai ir parengti būtini teisės aktų pakeitimai. Galutinį sprendimą dėl poligono priims Seimas, kai poligono steigimas bus pripažintas ypatingos valstybinės svarbos projektu. Tai tikrai nėra Krašto apsaugos ministerijos, o visos valstybės projektas. Pagaliau reikia suprasti, kad poligono steigimas negali bloginti žmonių gyvenimo sąlygų. Todėl ir ribos bus braižomos tik tuomet, kai bus suderintos patrauklios perkėlimo finansinės ir kitos sąlygos.

- Pagal 2017 m. priimtą Atsinaujinančių išteklių energetikos įstatymą, naujai statomi pastatai turi būti ne žemesnės nei A++ energinio naudingumo klasės. Ar ekologiškumas ir kariuomenės infrastruktūros plėtra suderinami?

- Krašto apsaugos sistema nėra jokia išimtis – 2019 m. sausio 1 d. statomi nauji pastatai didžiąja dalimi yra vartojantys atsinaujinančią energiją. Mes, kaip ir NATO, suprantame, kad posūkis link žaliosios gynybos yra neišvengiamas. Tai yra ateitis – savo aplinką saugoti privalu. Atėjo laikas būti švariems, skatinti klimato gerovę ir būti energetiškai efektyviems. Matome, kaip žaliąją gynybą akcentuoja tiek NATO, tiek ES. Kuo anksčiau būsime tam pasiruošę, tuo geriau. Todėl tai jau atsispindi mūsų vystomuose projektuose. Pavyzdžiui, mano minėtame PPP projekte numatyta, kad pastatuose bus naudojamos priemonės, skirtos energijos gamybai iš atsinaujinančių šaltinių. Pagal reikalavimus bus derinami šilumos siurbliai su rekuperacinėmis vėdinimo sistemomis, dalyje objektų numatoma naudoti saulės energiją karštam vandeniui ruošti. Pabradės poligono infrastruktūros plėtros projekto suprojektuotose kareivinių blokuose numatyta šildymui, vėdinimui, vėsinimui ir daliniam karšto vandens ruošimui įrengti geoterminę sistemą. Taip pat bus pastatyta saulės jėgainė, kurios generuojama maksimali galia iki 30 kW. Pagaminta energija bus naudojama būsimų karinių miestelių objektų elektros energijos panaudojimui. Be to, Rukloje vystomame projekte atsinaujinantys energijos šaltiniai bus naudojami šildomuose pastatuose ir tai bus daugumoje statinių, išskyrus garažus ir kai kuriuos sandėlius. Pagaliau per kelis mėnesius su Energetikos ministerija sutarėme, kad kariniams daliniams bus pastatyta reikalinga elektros energijos tiekimo infrastruktūra, nes, pasirodo, kariniai daliniai susidurdavo su elektros energijos deficitu.

- Kokias lėšas planuojama skirti kariuomenės infrastruktūros plėtrai? Ar ji finansuojama tik iš nacionalinių šaltinių?

- Ilgalaikėje perspektyvoje, t. y. per artimiausius 10 metų, infrastruktūros plėtrai suplanuota apie 670 mln. eurų – tai sudaro apie 4 proc. visų iš valstybės biudžeto krašto apsaugos sistemai planuojamų skirti asignavimų.

Iš tiesų, vystant kariuomenės infrastruktūrą, sąjungininkų finansinė ir ekspertinė parama yra neįkainojama. Glaudžiai bendradarbiaujame su NATO Paramos ir įsigijimų agentūra, tam tikriems projektams gauname dalinį finansavimą iš NATO saugumo investicijų programos.

JAV teikia ilgametę paramą Lietuvos karinių pajėgumų vystymui, įskaitant ir infrastruktūros plėtrą, kuriai jau yra skyrusi ir per artimiausius metus planuoja skirti iš viso apie 45 mln. eurų. Pastatyta infrastruktūra naudojasi ir Lietuvos kariuomenė.

Kaip jau minėjau, į Lietuvos karinės infrastruktūros plėtrą investuoja ir Vokietija. Infrastruktūros plėtrai Rukloje iki 2023 m. ji yra suplanavusi skirti apie 100 mln. eurų.

Sąjungininkų investicijos ne tik prisideda prie spartesnio infrastruktūros projektų vystymo, bet ir rodo šių valstybių ilgalaikį įsipareigojimą tęsti pajėgų dislokavimą Lietuvoje, stiprinant atgrasymą ir pasirengimą kolektyvinei gynybai.

- Atsižvelgdamas į vykdomų infrastruktūros projektų gausą, sudėtingumą ir svarbą, kokias matote ilgalaikes priemones, kurios padėtų, kad ateityje būtų išvengta panašių problemų, su kuriomis susidūrėte?

- Nors patikimi rangovai ar visos valstybės dėmesys tam tikriems projektams yra svarbūs sėkmės veiksniai, turime pradėti pirmiausia nuo savęs ir gerinti šios srities kompetencijas krašto apsaugos sistemoje. Be kompetentingų projektų vadovų, gebančių kokybiškai vykdyti projekto priežiūros darbus ir „lydėti“ projektą nuo projektavimo darbų iki statinio pridavimo, laiku identifikuoti problemas ir aktyviai inicijuoti jų sprendimą, neištaisysime tų sisteminių problemų, kurios yra išryškėjusios. Turime investuoti į projektų vadovų kompetencijas ir burti stiprią komandą. Mano vizija – kad beveik prieš metus įkurta Infrastruktūros valdymo agentūra prie Krašto apsaugos ministerijos išaugtų į kokybišką projektų valdymo organizaciją, patrauklų darbdavį su konkurencingu darbo užmokesčiu, kurioje dirbtų aukštos kvalifikacijos infrastruktūros specialistai. Ir, žinoma, infrastruktūros plėtros ir ginkluotės modernizavimo sinergija turi būti reali, be amžino vėlavimo. Tokie lūkesčiai, nes nuo to priklauso mūsų gynybiniai pajėgumai.

Interviu publikuotas naujausiame „Kario“ numeryje

Šaltinis: kam.lt