Įstatymo spąstuose

Šiandien (liepos 24 dieną) Vilniaus miesto 3-asis apylinkės teismas toliau nagrinėjo administracinę bylą, kurioje Nepartinio demokratinio judėjimo (NDJ) pirmininkas profesorius Povilas Gylys  kaltinamas tariamai pažeidęs Susirinkimų įstatymą.

Ankstesniame teismo posėdyje liudijo gegužės 19-osios mitingo S. Daukanto aikštėje ir eisenos link Seimo organizatorius Darius Kuolys. Jis patvirtino, kad P. Gylys buvo tik šios akcijos dalyvis, o ne rengėjas. Tą patį šiandien teisme pakartojo ir Seimo narys Naglis Puteikis. Be jo, liudijo Tautos ateities forumo lyderis Algimantas Matulevičius ir Vilniaus vicemeras Romas Adomavičius, patvirtinęs, kad kaltinamasis, anot lakios Prezidentės frazės, yra „ne prie ko“.

Pats P. Gylys, kurį policija ir Vilniaus savivaldybės administracija apkaltino nebūtais dalykais, stebėjosi paradoksalia situacija. Jis sakė gerai susipažinęs su Lietuvos Respublikos Konstitucija, kurioje skelbiama, kad valdžia tarnauja žmonės. Tačiau šiuo metu, anot jo, klostosi kita tradicija – piliečiai yra verčiami tarnauti valdžiai, kuri politiniams tikslams naudoja teismus ir pamindama Konstituciją varžo pilietines laisves. Kita vertus, kiek komiškai atrodo ir policijos surašytas pažeidimų protokolas, kuriame net nesugebėta tinkamai suformuluoti kaltinimų.

P. Gylio advokatas Julius Jasaitis pateikė teismui prašymą sujungti visas šiuo metu nagrinėjamas analogiškas bylas, nes panašūs kaltinimai yra pateikti ir D. Kuoliui bei A. Matulevičiui. Advokato nuomone, nagrinėjant šias bylas kartu būtų sutaupyta ir lėšų, ir brangaus teisėjų darbo laiko.

Tačiau teismas šį prašymą atmetė, nurodydamas, kad P. Gylio byla nagrinėjama jau pakankamai ilgai ir D. Kuolys joje yra liudytojas, o savo byloje – kaltinamasis, todėl sujungti bylų esą neįmanoma.

Be to, advokatas J. Jasaitis siūlė teismui kreiptis į Konstitucinį Teismą dėl Susirinkimų įstatymo atitikties Lietuvos Respublikos Konstitucijai. Tačiau teismas protokoline nutartimi atmetė ir šį prašymą, net nematęs reikalo išsamiau susipažinti su pateiktais motyvais.

Šiuos motyvus išdėstė Lietuvos žmogaus teisių asociacija, stojusi ginti P. Gylio teises ir palaikiusi prašymą dėl Konstitucinio Teismo. Asociacijos atstovas pažymėjo nesąs įsitikinęs, jog profesorius bus išteisintas, jei teismas vadovausis Susirinkimų įstatymu, kuris yra ydingas, prieštarauja Konstitucijai bei tarptautinės teisės normoms ir iš esmės paneigia konstitucinę piliečių teisę rinktis į taikius mitingus.

Pavyzdžiui, šio įstatymo 9 straipsnis nurodo, kad mitingo rengėjas privalo vietos savivaldybės administracijai iš anksto pranešti jo dalyvių skaičių. Tačiau žinoti, kiek žmonių susirinks į būsimą renginį, gali nebent aiškiaregys. Tas pats straipsnis nurodo, kad apie rengiamus piketus pranešti nebūtina, jeigu juose dalyvaus iki dešimties žmonių. Bet ką daryti, jei vietoje dešimties susirinks 100 arba 200 žmonių? Anot Lietuvos žmogaus teisių asociacijos atstovo, tokios deklaratyvios įstatymo normos yra spąstai savo nuomonę norintiems išreikšti piliečiams.

Ydingas ir 13 straipsnis, kuriuo nustatyta, kad savivaldybei atsisakius išduoti mitingui pažymėjimą, jo organizatorius gali per 10 dienų šį sprendimą apskųsti teismui, o šis privalo skundą išnagrinėti ne vėliau kaip per 3 dienas. Tačiau akivaizdu, kad teismas bet kuriuo atveju išnagrinės skundą tik po mitingo datos, kai net ir palankus sprendimas nebeturi prasmės.

Tokie Susirinkimų įstatymo prieštaravimai paneigia pačią piliečių susirinkimų laisvę, nes galimybė surengti taikų mitingą visiškai priklauso nuo subjektyvios konkretaus valdininko ar asmenų grupės valios, kurios pakeisti jau nebegali net teismas, nes net ir patenkinęs skundą jis nebeapgins konstitucinės piliečių teisės rinktis į konkretų mitingą.

Šio teisių ir laisvių apribojimo absurdiškumą ypač akivaizdžiai atskleidžia hipotetinis pavyzdys, jei kiltų grėsmė Lietuvos valstybingumui ir piliečiai rinktųsi į mitingus, siekdami apginti valstybės konstitucinę santvarką. Susirinkimų įstatymo normos a priori neleidžia piliečiams ginti konstitucines vertybes be rašiško vietos valdžios sutikimo, o jam gauti nustatytas ne trumpesnis kaip 5 dienų laikas. Kita vertus, jokios Susirinkimų įstatymo normos neįtvirtina nuostatos, kad valdžios sutikimas yra privalomas.

Lietuvos žmogaus teisių asociacija priminė istorinę patirtį, kai grėsmės akivaizdoje mūsų šalies piliečiai ne kartą stojo ginti savo valstybės, rinkdamiesi į masinius mitingus. Jie nemanė esą savo valstybės įstatymų pažeidėjai. Tačiau dabartinis Susirinkimų įstatymas pažeidėju paverčia kiekvieną, kuris be vietos valdžios sutikimo ateitų į taikų mitingą net ir tokiu kilniu tikslu. Šis įstatymas atima iš piliečių bet kokią galimybę ginti konstitucinę tvarką net ir pavojaus akivaizdoje. Tad tam tikra prasme jis kelia grėsmę ir Lietuvos valstybingumui.

Piliečių teisė rinktis į taikius mitingus yra pamatinė vertybė, todėl savaime ir viešojo intereso objektas, o Konstitucinis Teismas yra ne kartą nurodęs, kad teismai turi teisę ir pareigą jį ginti. Pastebėjęs Susirinkimų įstatymo kolizijas su Lietuvos Respublikos Konstitucija ir mūsų šalies ratifikuotomis tarptautinėmis sutartimis (konvencijomis), teismas turėtų kreiptis į Konstitucinį Teismą dėl jo normų atitikties Konstitucijai nustatymo. Be to, sprendžiant P. Gylio kaltės klausimą derėtų vadovautis ne vien Susirinkimų įstatymu, bet remtis Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencija, kuri kaip Lietuvos ratifikuota tarptautinė sutartis turi viršenybę nacionalinės teisės atžvilgiu.

Tačiau šie Lietuvos žmogaus teisių asociacijos argumentai neįtikino teismo, kad būtina patikrinti Susirinkimų įstatymo atitikimą Konstitucijai.

Sprendimo sulauksime rugpjūčio 6 dieną.