Izraelio atsakas Iranui: kai gynyba tampa viso pasaulio reikalas

Irano sostinė Teheranas.

2025 metų pavasarį Izraelio kariniai veiksmai prieš Irano branduolinius objektus priminė pasauliui seną, bet aktualią tiesą: kai demokratijai gresia egzistencinis pavojus, jos gynyba tampa visų atsakomybe. Izraelio ataka nebuvo nei impulsyvi, nei lokali – tai buvo preciziškai suplanuotas atsakas į grėsmę, kuri jau seniai peržengė regioninio konflikto ribas. Tai – kova už taisyklių pasaulį, kuriame smurtas negali pakeisti principų.

Iranas jau ne vieną dešimtmetį demonstruoja priešiškumą Izraeliui, o jo aukščiausi vadovai ne kartą atvirai pasisakė apie norą ištrinti žydų valstybę iš pasaulio žemėlapio. Šį retorikos foną lydi aktyvi branduolinės programos plėtra, kurios tikslai, kaip įtariama, yra kur kas platesni nei civilinė energetika. Toks kombinacija – žodžiai ir veiksmai – kuria realią grėsmę ne tik Izraeliui, bet ir visam Artimųjų Rytų regionui, o galbūt ir už jo ribų.

Vokietijos kanclerio pasisakymas, cituojamas „Deutsche Welle“, pabrėžė esminę žinią: Izraelis turi teisę gintis. Tokia pozicija atspindi tarptautinį susirūpinimą dėl Irano veiksmų, kurie ne tik pažeidžia branduolinių ginklų neplatinimo sutartis, bet ir destabilizuoja visą pasaulinę saugumo sistemą. Izraelio smūgis buvo perspėjimas: demokratinės valstybės negali laukti, kol bomba nukris – jos privalo veikti, kol dar įmanoma išvengti katastrofos.

Šiame kontekste neišvengiamai prisimename Ukrainą. Nuo 2022 metų ji ne tik atlaikė vienos galingiausių pasaulio kariuomenių puolimą, bet ir sėkmingai perėjo nuo išgyvenimo strategijos prie aktyvaus pasipriešinimo. Ukraina įrodė, kad net ir ribotomis priemonėmis, tačiau turint aiškią moralinę poziciją, galima sustabdyti imperinį mąstymą. Jos pergalės – tiek teritorinės, tiek diplomatinės – tapo įkvėpimu kitoms valstybėms, kurios susiduria su panašiomis grėsmėmis.

Rusija ir Iranas – skirtingi režimai, tačiau jų siekiai stulbinamai panašūs. Abu režimai stumia revizionistinę, prieš Vakarų vertybes nukreiptą darbotvarkę. Abu siekia paneigti demokratinių tautų teisę gyventi pagal savo pasirinktą kelią. Abu laiko jėgą aukščiau teisės, o imperinį paveldą – aukščiau tautų apsisprendimo. Ir Izraelis, ir Ukraina dabar tampa prieštaravimų epicentrais – vietomis, kur susiduria dvi pasaulio tvarkos: autoritarinė ir demokratinė.

Lietuva, kaip valstybė, pati patyrusi okupacijas, cenzūrą ir priespaudą, intuityviai supranta tokios kovos esmę. Todėl mūsų parama tiek Izraeliui, tiek Ukrainai yra neatsiejama nuo mūsų pačių istorinės atminties ir egzistencinio saugumo. Tai ne tik diplomatinė ar simbolinė laikysena – tai moralinis įsipareigojimas. Lietuva stovėjo ir stovės iki galo teisingumo pusėje – kartu su tais, kurie gina laisvę, teisę ir žmogaus orumą nuo agresijos. Nes kai puolami sąjungininkai, pasyvumas tampa bendrininkavimu.

Taika – ne pasyvus reiškinys. Ji kyla iš gebėjimo pasakyti „ne“ agresijai, net kai tai reikalauja sunkiausių sprendimų. Ukrainos sėkmė rodo, kad demokratijos gali atsilaikyti, jei tiki savimi ir viena kita. Izraelio atsakas Iranui – ne panika, o aiškus signalas: branduolinis šantažas nebus toleruojamas. Tai – ne tik kova už nacionalinį saugumą, bet ir už taisykles, kurios saugo visus mus.

Kai demokratijos gina save, jos gina mus visus.

Susiję:

Vokietijos brigada saugo ne tik Lietuvą bei visą NATO rytinį flangą, bet ir mūsų Konstituciją