Juk svarbiausia ne ES, o kaip žmogus toje Europos Sąjungoje gyvena, kaip jis jaučiasi

„Kelias į federalizmą, apie kurį mes šiandien diskutuojame, mano nuomone, bus pats tiesiausias kelias į Europos subyrėjimą. Negi mes pasiruošę tuo keliu eiti?“ – anaiptol ne retoriškai klausė Europos Parlamento narys, frakcijos „Laisvės ir tiesioginės demokratijos Europa“ vicepirmininkas, Prezidentas Rolandas PAKSAS, Europos Komisijos vadovui Jeanui-Claude'ui Junckeriui pateikus pasiūlymus dėl ES pertvarkos. R. Pakso įsitikinimu, į vadinamąją Baltąją knygą sudėti pasiūlymai reiškia ne šviesią ateitį, bet juodomis spalvomis gali nudažyti daugelio Bendrijos žmonių gyvenimą ribojant valstybių savarankiškumą.

„Matyčiau kitą kelią. Ne dviejų greičių, ne Europos federalizacijos, bet Europos kelią į vienybę ir laisvę. Laisvų, lygiateisių tautų Europa – tai vienintelis kelias, kuris gali mus suburti bendram siekiui už Europos išlikimą ir jos ateitį. Matyčiau kelią į Europą be išgalvotų baimių, į Europą be iškreipto liberalizmo, be aklo kapitalizmo. Ne į tokią, kurioje apologetai nebemato išnaudojamo žmogaus, kur dauguma politikų nebeturi atsakomybės, o dauguma valdininkų – sąžinės“, - kolegoms parlamentarams siūlė politikas, atstovaujantis Lietuvą Europos Parlamente.

R. Pakso vertinimu, J.C. Junckerio pasiūlymuose akivaizdžiai matyti nusiteikimas į paribį nustumti tas valstybes, kurios iš tiesų yra už valstybių sandraugą, už tikrą Europos Sąjungos reformą, o ne jos pavertimą Jungtinėmis Europos Valstijomis.

„Aiškiai matomas nusiteikimas mažesnių bendrijos narių sąskaita spręsti didesniųjų valstybių problemas. Norima kai kurias bendrijos nares persodinti iš autobuso į vežimą, o autobuse likusiems patogiai įsitaisyti bendrakeleivių vietose. Tik bėda, kad tas autobusas tiesiausiu keliu riedės link Europos subyrėjimo“, - sakė EP frakcijos „Laisvės ir tiesioginės demokratijos Europa“ vicepirmininkas, Prezidentas Rolandas Paksas.

- Turbūt sutiksite, prieš 13 metų Lietuva įstojo į visiškai kitokią Europos Sąjungą, lyginant su dabartine, kai priešprieša tarp federalistų - globalistų bei euroskeptikų (arba eurorealistų) Europos Parlamente paaštrėjo po Didžiosios Britanijos pasitraukimo iš ES, Donaldo Trampo pergalės JAV prezidento rinkimuose ir netgi po kovo 15 d. įvykusių parlamento rinkimų Nyderlanduose bei netrukus įvyksiančių prezidento rinkimų Prancūzijoje, kanclerio rinkimų Vokietijoje?.. Ar nemanote, jog įsišaknijusios neoliberalizmo, federalizmo tendencijos, naujieji iššūkiai, nelegalių migrantų krizė, kurią tik užaštrino Vokietijos kanclerės Angelos Merkel „atvirų durų“ politika, prieš 60 metų Romoje pasirašyta sutartimi įsteigtai Bendrijai gali būti lemtingi?

- Man regis, šiuo metu globalistai – neoliberalai – federalistai kaunasi savo paskutinį, lemiamą mūšį dėl to, koks mūsų pasaulis bus rytoj. Ar jis išliks koks iki šiol buvo, ar vis tikai bus kitoks?..

Teisingai pastebėjote, kad Lietuva 2004 metais stojo visai į kitokią Europos Sąjungą. Tada mes dar nematėme ligos simptomų, daug kam buvo neaiški diagnozė. Deja, pastaruoju metu ta liga ženkliai progresavo, nebeužtenka nei piliulių, nei užkalbėjimų, norint pasveikti. Dabar jau reikalingas skalpelis galimai piktybinio auglio operacijai. Priešingu atveju, kaip man atrodo, tas auglys sunaikins Europos Sąjungą (čia aš nekalbu apie visą pasaulį).

- Gal galėtumėte konkretizuoti šią „ligą“, įvardinti tikrąsias Europos Sąjungos krizės priežastis?

- Imkime, pavyzdžiui, Lenkiją ir dabartinį Europos Tarybos prezidentą Donaldą Tuską. Aš buvau Europos Parlamento salėje, kai į neeilinį posėdį skubiai buvo sušaukti komisarai, visa ES vadovybė, parlamentarai, mat tada buvo kalbama apie „Brexit“, pasireiškė pirmoji reakcija į Didžiosios Britanijos pasitraukimą iš Europos Sąjungos. Būtent tada Europos Parlamente nuskambėjo iš tikrųjų blaivus D.Tusko požiūris, bent jau man keliantis daug vilčių, jog kažkas yra ne taip Bendrijoje. Kaip norime, taip ir vertinkime britų apsisprendimą, bet vien pasakyti, kad tai yra populistai arba radikalai, kuomet balsuoja 17 milijonų žmonių už „Brexit“, tai reiškia, kažkas yra ne taip pačioje Europos Sąjungoje. Pasak D.Tusko, kai pavienėse šalyse, tarkim, Vengrijoje, Lenkijoje, Čekijoje, Prancūzijoje ar net toje pačioje Vokietijoje, kyla įvairūs nacionaliniai judėjimai, vadinasi, kažkas ne taip, verta atidžiau pasižiūrėti, susimąstyti: ką daryti, kad šių dienų Europos Sąjunga, jos vystimosi kryptis ir vadovybė tarnautų žmonėms, o ne būtų kažkoks globalistų bastionas ar irštva, kaip sakoma kad ir toje pačioje Lenkijoje?..

Tada pasakyta D.Tusko kalba man buvo tarsi tyro oro gurkšnis Europos Parlamento salėje. O visi kiti kalbėjusieji politikai atvirai piktinosi, atseit, mes duosime atkirtį anglams, užspausime tuos britų populistus, jie dar pasigailės, kad nusprendė palikti ES ir t. t.

Prisiminkime, kiek laiko prabėgo po „Brexit“? Vos keletas mėnesių ir... ankstesnės D.Tusko pozicijos jau nebėra!.. Jisai išliko savo poste, tiktai nebe toks, koks buvo. Matyt, kažkas privertė D.Tuską atsitokėti ir pasirinkti proglobalistinę ES federalizmo šalininkų pusę.

Į tai labai normaliai, adekvačiai sureagavo Jaroslawas Kačinskis, kuriam paprasčiausiai gėda dėl to, kad išeivis iš Lenkijos valstybės gina ne savo šalies nacionalinius interesus, o kažkokios grupuotės, Briuselio autokratijos. Nepasakyčiau, jog globalistai gina Europos Sąjungos interesus, nes tai būtų labai neteisinga. Yra susiformavęs sluoksnis elitinių žmonių Europoje, sluoksnis politinio isteblišmento, sakyčiau, politinės diktatūros arba politinės mafijos sluoksnis, kuris gina savo požiūrį į gyvenimą, kad jie toliau valdytų ir gyventų gerai. Dėl to visiems kitiems „populistams“, radikalams ir ES šalių nacionalistams oficialusis Briuselis ir priešinasi, bando užsukti varžtus. Štai kokią poziciją iš tikrųjų dabar atstovauja ir savo kalbose gina Europos Tarybos prezidentas D.Tuskas!..

Imkime naujausią pavyzdį, kovo 15 d. vykusius parlamento rinkimus Nyderlanduose. Gan intriguojanti kova vyko tarp Liberalų partijos lyderio, dabartinio premjero Marko Rutte ir ekscentrišku populistu apšaukto Laisvės partijos lyderio Geerto Wildedrso. Vos paaiškėjus pirminiams balsavimo rezultatams, išpučiamas premjero M. Rutte šalininkų triumfas, mat parlamento rinkimuose jie pelnė daugiausiai mandatų, laimėjo pirmąją vietą. Visi matėme, kaip Lietuvos ir užsienio žiniasklaidoje buvo nušviečiamas federalizmo šalininkų, neoliberalistinių politinių jėgų triumfas Europoje, kurį simbolizavo dabartinio premjero Marko Rutte pergalė. Buvo ypač džiūgaujama dėl to, kad Nyderlandams pavyko išvengti galimo „Nexit“ scenarijaus.

Bet jeigu objektyviai, realistiškai vertintume neseniai Olandijoje įvykusius parlamento rinkimus, tai pamatytume, kad premjero M. Rutte šalininkai pelnė mažiau mandatų, o G. Wilderso Laisvės partija laimėjo daugiau. Tai reiškia, jog šį kartą daugiau Olandijos piliečių palaikė dešiniųjų radikalų lyderį G. Wildersą, mažiau M. Ruttę.

Negalime nepaminėti ir to fakto, jog dabartinis Ministras pirmininkas Mark Rutte, siekdamas laimėti rinkimus, griebėsi ne itin garbingų „taktinių manevrų“ užsienio politikos srityje. Savaitę prieš rinkimus Nyderlandai nustebino pasaulį tuo, kad neleido NATO narės (Turkijos) užsienio reikalų ministro lėktuvui nusileisti savo teritorijoje. Be to, prieš jos valę buvo pašalinta Turkijos Šeimos reikalų ministrė iš Olandijos teritorijos, kai jos automobilių kortežas su ginkluotais apsauginiais turėjo grįžti į Vokietiją, ten iš kur buvo atvykęs į Nyderlandus.

Vis tiktai, kalbant apie parlamento rinkimus, reikėtų pabrėžti, kad apskritai Nyderlandų valdančioji koalicija patyrė triuškinantį pralaimėjimą, praradusi 37 mandatus iš anksčiau 71 turimų, kitaip sakant, pusę savo pozicijų Nyderlandų žemesniuose rūmuose. Kas ką besakytų, Geert Wildersas pagerino savo rinkiminius rezultatus. Jo vadovaujama frakcija turės 20 mandatų, o tai yra 5 papildomos vietos parlamente. Wilderso Laisvės partija, kuri buvo sukurta tik prieš 10 metų, dabar bus antra didžiausia Nyderlanduose nacionalinė partija.

Tiesą sakant, buvo išankstinis susitarimas, kad valdančioji koalicija bus formuojama be Wilderso Laisvės partijos kandidatų net ir tuo atveju, jeigu jisai būtų laimėjęs daugiausia mandatų parlamente. Tai yra, likusios politinės partijos būtų tarpusavy susitarusios ir turėtų daugumą. Nepaisant to, G.Wildersas pareiškė, kad sutinka jungtis į valdančiąją koaliciją. Nors tai parodo jo valstybišką požiūrį, tačiau jam bus pasakyta NE. Bet šioje vietoje Wildersas dvigubai išlošė, pasididinęs mandatų kiekį ir parodęs, kad netgi Olandijoje, kur stabili ekonomika, už jį balsavo daugiau rinkėjų.

Kita vertus, negalėdamas darbuotis valdančiojoje koalicijoje, Wildersas tarytum nusiėmė atsakomybę už šituos sudėtingus laikus. Tad labai tikėtina, jog dar po keturių metų G.Wilderso Laisvės partija triuškinančiai laimės rinkimus Olandijoje ir jau tada jam nebereikės su niekuo jungtis, formuojant valdančiąją koaliciją.

O kaip gi įvykę parlamento rinkimai Nyderlanduose buvo pateikiami Vakarų žiniasklaidoje ir Lietuvoje?.. Esą tai triuškinantis populistų pralaimėjimas, visa liberalioji Europa džiaugiasi, pripažindama sėkmę rinkimuose.

Donaldo Trampo atveju, deja, irgi labai panaši situacija, jis irgi yra traiškomas to paties propagandinio volo. 45-asis JAV prezidentas mąsto globaliai ir galbūt nesigilina į smulkmenas. Jis gi mato, kad pasaulio žiniasklaida jį puola. Akivaizdu, Vakarų žiniasklaida seniai tapo globalistų įrankiu kovoje prieš kitaminčius. Todėl Trampas, ko gero, labai teisingai daro, atsisakydamas bendrauti su melagingas žinias platinančiais leidiniais, spauda, televizija. Man dar neteko matyti tokio ryžtingo politinio lyderio sprendimo, kad tarptautinės, gerai žinomos informacinės kompanijos negautų akreditacijos ir nebūtų įleistos į Baltuosius rūmus!..

Už tai Trampas pasirinko alternatyvą – socialinius tinklus twiter, kur glaustai išsako savo poziciją. Ir dabar viso pasaulio žiniasklaida „gaudo“ tas žinutes, viešina, o komentatoriai, politologai aptarinėja. Štai tokiu būdu visas pasaulis sužino Trampo nuomonę, jo poziciją vienu ar kitu klausimu.

Kaip žinia, JAV prezidentas Trampas, pirmiausia pasisakantis už Amerikos nacionalinius interesus, negali imponuoti globalistams, todėl pasaulio žiniasklaidoje dažnai vaizduojamas kaip populistas, jam ruošiama apkalta, neatmetama pasikėsinimo į prezidento gyvybę galimybė. Kaip prezidento Trampo pozicija, jo veiksmai nušviečiami sisteminėje žiniasklaidoje Lietuvoje, ir ką jis iš tikrųjų daro, dažnai kertasi su realybe.

- Įdomu, kuo pasibaigs nuožmi kova, šiuo metu vykstanti Prancūzijoje, kur globalistai neoliberalai prezidento rinkiminės kampanijos metu „valo kelius“ vieninteliam „tinkamam“ kandidatui Emanueliui Macronui? Ar ne todėl, pasitelkiant nešvariausius politinės kovos metodus, siekiama diskredituoti Macrono oponentus – Marine Le Pen ir Francois Filloną?

- Sunku pasakyti. Prancūzija tai ne Olandija ir ne Graikija. Besibaigiant penkerių metų socialisto Francois Hollande'o kadencijai milijonai rinkėjų vis dar nėra apsisprendę, už ką balsuos. Dabartinio prezidento kadenciją temdė didelis nedarbas, menkas ekonomikos augimas bei virtinė džihadistų atakų, per kurias žuvo daugiau kaip 230 žmonių.

Apklausų rezultatai rodo, kad ultradešiniojo Nacionalinio fronto lyderei Marine Le Pen ir centristui Emanueliui Macronui prognozuojama pergalė pirmajame rinkimų ture balandžio 23-ąją, o pagrindinių kairiųjų ir dešiniųjų partijų kandidatai turėtų likti trečioje ir ketvirtoje vietose.

Prognozuojama, jog per antrąjį Prancūzijos prezidento rinkimų ratą gegužės 7-ąją 39 metų Emanuelis Macronas nesunkiai sutriuškins prieš migrantus nusistačiusią 48 metų Marine Le Pen, aršiausiai puolamą debatų metu. Nacionalinio fronto lyderei tenka gintis nuo E.Macrono, konservatorių kandidato Francois Fillono, socialisto Benoit Hamono ir komunistų remiamo kandidato Jeano-Luco Melenchono kritikos, nutaikytos prieš jos programą.

Nuo to, kuria kryptimi pasisuks Prancūzija, jos vidaus ir užsienio politika, iš tikrųjų priklausys Europos ateitis!.. Kaip žinia, Prancūzija turi labai spalvingą istoriją, turėdami galingas gynybos linijas senieji generolai sugebėjo triuškinti savo varžovus. Istorija kažkodėl nutyli išdavikiškus faktus apie Viši rėžimą, maršalą Pateną. Kita vertus, Prancūzija pagrįstai gali didžiuotis savo nacionaliniu didvyriu generolu De Goliu. Man tai yra vienas iš trijų pasaulio politikų, šalia Vinstono Čerčilio ir Ruzvelto, kuriuos aš ypač gerbiu ir jais žaviuosi.

Deja, tenka pripažinti, jog pastaruoju metu Europoje vyksta kova be taisyklių. Iš tikrųjų vyksta nuožmi kova be politinio etiketo ir tolerantiškumo, kuris anksčiau, istorinių laikų Prancūzijos politikoje buvo ypatingai svarbus, priimant vienokius ar kitokius valstybinius sprendimus. Manau, didysis Rišeljė grabe tris kartus apsiverstų, pamatęs kas darosi dabar Prancūzijoje.

Į politinės kovos areną paleidžiama, tiražuojama ir viešinama viskas, netgi šmeižtas bei slapta informacija, kuri šiaip jau negalėtų būti prieinama paprastiems žmonėms. Kai tokiais nešvariais metodais bandoma susidoroti su politiniais oponentais, įsiveržiama į prezidento rinkimuose dalyvaujančio populiaraus kandidato namus, daromos kratos, ieškoma kompromato, kai menkiausiu pretekstu iš favoritės prezidento rinkimuose, Nacionalinio fronto lyderės, europarlamentarės Marine Le Pen atimamas teisinis imunitetas, tai reiškia, jog vyksta paskutinė, žūtbūtinė kova dėl to kurlink pasuks Prancūzija, kuri šiuo metu yra paskutinis globalistų forpostas Europoje.

-- Padažnėję radikalių islamistų teroristiniai išpuoliai Europoje, kriminaliniai nusikaltimai, moterų prievartavimai, tiesiogiai susiję su nelegalių migrantų srautais iš karo nuniokotų Artimųjų Rytų šalių bei Šiaurės Afrikos – sunku patikėti, jog Europos federalistai, neoliberalai, pasisakantys už „europines vertybes“ bei svetingai atveriantys duris musulmonams, nesuvokia realaus pavojaus Europos Sąjungos išlikimui?.. Kaip neseniai pastebėjo Trampas, ES, visų pirma, tai Vokietijos projektas...

-- Man patinka posakis: „Vien tik iš naivumo taip kvailai nepadarysi“. Čia aš turiu omenyje Vokietijos kanclerės draugišką gestą musulmonams migrantams - kvietimą atvykti į Europą. Galvoti, jog ponia Angela Merkel nesupranta tokių elementarių dalykų būtų pernelyg infantilu. Tai jokia ne klaida, o sąmoningai pasirinkta globalistų linija!.. Tokiu būdu siekiama sumaišyti tautas, tada kur kas lengviau manipuliuoti žmonėmis, juos valdyti. Tautos turėtų dingti. Tokia politika - paskutinis globalistų bastionas, nes sumaišius tautas valdymo lygmenyje ima dominuoti neoliberalizmo idėjos.

Prisiminkime, po Antrojo pasaulinio karo žmonės buvo nuvaromi nuo savo žemės ir prievarta varomi į kolūkius Lietuvoje – tai buvo paskutinis lašas, sugriovęs mūsų tautiškumą bei galimybę priešintis!.. Juk sovietmečiu jau buvo ne ta valdžia, ne tie laikraščiai, bet dar buvo žemė. Kaimo žmonės, turėdami savo ūkį, galėdami pasisodinti daržovių, užsėti laukus, jautė kažkokį pagrindą po savo kojomis. Nuo senų senovės lietuviams žemė – visada buvo besąlygiška vertybė, šventas reikalas. Bet kai iš paprastų žmonių atėmė tą pagrindą, suvarė juos į kolūkius, iš vienkiemių perkėlė į gyvenvietes, tai buvo lyg pakirtimas šaknų, kuriomis buvo grindžiamos šimtametės tradicijos, papročiai, kultūra.

Lygiai tas pats globalistų yra daroma ir 21 amžiaus Europoje. Tautiškumas, kalba, kultūra, tradicijos, papročiai – sumaišius visa tai, kuo pasižymi bei gali didžiuotis pavienės Europos Sąjungos valstybės, galiausiai laimi globalistai. Tada jau viskas, nebėra kam nei priešintis, nei ginti nacionalinius valstybių interesus!..

Na, o pažvelgus iš kitos pusės, mes matome, kad yra radikalūs islamistai - teroristai, ekstremistai. Musulmonų religija ypač stipri, saviti papročiai, tradicijos, itin gausios šeimos. Nuolatinės kovos bei laikmečio iššūkiai išmokė juos išgyventi net ir sunkiausiomis sąlygomis. Prognozuojama, jog po kokių 20 – 30 metų kiekybinis musulmonų santykis persvers čia gyvenančias europiečių tautas ir ims dominuoti visoje Europoje. Būtent šios niūrios prognozės – akstinas Europos Sąjungos federalistams - globalistams šaukti: kitaip mes nesusitvarkome, duokite mums vieną valdžios galios centrą. Labai keista, kad kol kas dar nesakoma Berlyne, Europos Parlamentas dar yra Briuselyje.

Tai pats paprasčiausias ir pigiausias būdas globalistams – federalistams valdyti visą Europą. Jei kažkada Napoleonas, Hitleris ir Stalinas bandė tai daryti kariaudami, tai dabar Vokietijos kanclerė Angela Merkel be jokios kovos paėmė Europos Sąjungą!..

Beje, naujausių apklausų duomenimis, A.Merkel pagal populiarumą vienu procentu atsilieka nuo nusprendusio kandidatuoti į Vokietijos kanclerius Martino Šulco. Įdomu tai, jog paskutinėmis dienomis, būdamas EP pirmininko poste, M. Šulcas faktiškai netoleruodavo pasisakančių už nacionalines valstybes ir prieš nelegalius migrantus. Nuolat būdavo pabrėžiama, jog europietiškos vertybės pasireiškia svetingumu, todėl mes turime priimti karo pabėgėlius. Net kai tavo dukteris prievartauja musulmonai, buvo šaukiama apie „europietiškas vertybes“!..

Vienas paskutinių ryškių akordų, M. Šulcui esant EP pirmininko poste, kai į Europos Parlamentą Briuselyje buvo atvežtos dvi jaunos merginos, daugybę kartų islamistų išprievartautos, nuskriaustos. Joms suteikus EP tribūną, buvo liejamos graudžios ašaros. Tokiu būdu federalistai – globalistai gėdingai naudojosi šiuo ginklu. Švelniai tariant, ne itin korektiška, kai jaunos merginos, patyrusios seksualinį smurtą, naudojamos politiniams tikslams, agitacijai priimti migrantus iš Azijos bei Afrikos šalių.

Dabar gi tas pats Martinas Šulcas diametraliai pakeitė savo poziciją dėl migrantų. Tapęs oficialiu centro kairiųjų kandidatu Vokietijos kanclerio rinkimuose, M. Šulcas, oponuodamas dabartinei kanclerei A.Merkel, kategoriškai pasisako prieš migrantus. Tad štai koks yra supuvęs politiškas požiūris: jie daro viską, kad tik laimėtų rinkimus!.. Deja, ta pati politinės kovos taktika naudojama Nyderlanduose ir Prancūzijoje.

Todėl dabar mums ypač svarbu būti gerai informuotiems, išsaugoti objektyvų požiūrį, o ne pasikliauti 90 procentų lietuviškos žiniasklaidos žmonėms brukama propaganda!..

- Ar bus pagaliau atsitokėta, kai globalistų – neoliberalų pasitelktas šėtoniškas tautų maišymo planas išaiškėjo „visu gražumu“?.. Kaip tam galėtų pasipriešinti pavienės Europos Sąjungos valstybės, ginančios savo nacionalinius interesus?

- Mano nuomone, dabar yra lūžio taškas geopolitikoje. Labai daug kas priklausys nuo pasaulio galingųjų, politinių lyderių. Norint nepasiduoti propagandai „rusai puola“, vertėtų įsiklausyti ir JAV prezidento Donaldo Trampo pasakytus žodžius: „Tiktai kvailys gali nenorėti turėti gerus santykius su Rusija!..“. Tikėtina, panašiai mąsto ir naujasis JAV valstybės sekretorius Rexas Tillersonas. Bemaž tą pačią mintį pro sukastus dantis Vašingtone išsakė ir Vokietijos kanclerė Angela Merkel pirmojo susitikimo su D. Trampu metu.

Nacionalinio fronto lyderė Marine Le Pen, besikaunanti dėl Prancūzijos prezidento posto, atviru tekstu kalba apie konstruktyvų bendradarbiavimą su Rusija, pasisako už tai, kad visos valstybės turi sugyventi draugiškai, o tarpusavio santykius vystyti pragmatiškai. Aktyviai agitavęs už „Brexit“, EP frakcijos „Laisvės ir tiesioginės demokratijos Europa“ pirmininkas Nigel Farage irgi kalba tą patį. Tačiau mūsų žiniasklaidoje, atspindinčioje Lietuvos oficialią politiką, prošvaisčių kol kas nesimato, deja!..

- Kaip nebūtų keista, Europos valstybių ir tautų išlikimui šiuo metu ženkliai pasitarnauja JAV prezidentas Donaldas Trampas, ryžtingai pasisakantis prieš radikaliuosius islamistus, nelegalius migrantus, nuolat pabrėžiantis „Svarbiausia Amerika“ – „America first“?..

- Mums reikėtų pagaliau suprasti vieną svarbų dalyką: Europos Sąjunga čia tikrai nieko dėta!.. Europos Sąjunga nėra tikslas, o tiktai priemonė žmogaus gerovei pasiekti. Juk prieš 60 metų buvo sukurtas projektas, prie kurio susėdę rimti politikai sugebėjo išspręsti tiek pačios Europos Sąjungos, tiek ir atskirų valstybių bei daugumos gyventojų problemas. Europos valstybėms pavyko pakilti iš Antrojo pasaulinio karo griuvėsių, susikūrė galinga pramonė, prekyba, užtikrinusi gerovę daugumai žmonių, atgijo kultūra, kalbos, tautinės tradicijos.

Manau, pirminis Europos Sąjungos projektas buvo visiškai geras. Bet kur gi jis dabar globalistų, federalistų, neoliberalų yra nusuktas?.. Laikmečio problemos bei iššūkiai nevykusiai dangstomi Europos Sąjunga, kuri pati savaime nėra vertybė. Juk svarbiausia ne ES, o kaip žmogus toje Europos Sąjungoje gyvena, kaip jis jaučiasi?!.. Ar mes, europiečiai, visomis prasmėmis galime jaustis saugūs ir užtikrinti dėl savo ateities? Štai kas yra tikroji vertybė!..

Bet jeigu viso to nėra, o nelegalios migracijos Europai keliamos problemos bei padažnėję teroristiniai išpuoliai, kriminaliniai nusikaltimai bandomi pridengti kažkokia tai mistine, įsivaizduojama siena, esą saugančią Europos Sąjungą, tai yra netiesa. Dabar sakoma, Europos Sąjunga yra vertybė. Ne, žmogus yra vertybė!..

Jeigu iš tiesų siekiame užtikrinti regiono stabilumą ir gerovę, apsaugoti Europos Sąjungą ir jos piliečius, galbūt akcentai dedami ne ten? Kai daugiau kaip 20 milijonų europiečių šiandien neturi darbo, kai milijonai tos pačios Europos piliečių yra neramūs dėl savo saugumo. Sunku protu suvokti keistą paradoksą: kaip atsitiko, kad prieš šešis dešimtmečius būrin stoję to laiko politikai sugebėjo išspręsti tikrai rimtas Europos valstybių problemas, o per pastaruosius keliolika metų kai kurie Europos politikai sugebėjo prikurti galybę labai rimtų problemų, kurios pagimdė didžiulę socialinę atskirtį, terorizmą, ekonomines ir demografines krizes, nedarbą ir dar galybę smulkesnių? Būtent jų sprendimui, o ne tuščioms diskusijoms ir trečiaeiliams klausimams turėtume skirti ypatingą dėmesį.

- Dėkoju už pokalbį.