Kai demokratijai pritrūksta laiko. Arba noro

Liepos 29 dieną, sekmadienį, turėjau garbės dalyvauti partijos Drąsos Kelias (DK) dalyvių ir rėmėjų susitikime. Nesu tikras, kuriam dariniui turėčiau būti priskirtas, tiesiog laikiau save Nepriklausomo Demokratinio Judėjimo dalyviu (NDJ). Su Drąsos Keliu arba su tais istoriniais įvykiais Garliavoje, su Neringos Venckienės ir jos globotinės drama, esu susijęs kaip gali būti susijęs kiekvienas blaivaus proto padorus žmogus. Kita vertus, intrigavo kvietimo forma – susitikimas partiečių ir rėmėjų? Su kuo? Susitikimas yra tam tikra bendravimo forma. Ji kvietime apibrėžta nebuvo (turiu galvoje – ką veiksim, ką svarstysim).

Liepos 27 dieną partijos tinklalapyje DK pirmininkas Jonas Varkala perspėjo: „save pristatantys kaip partiją atstovaujantys internetiniai puslapiai ar asmenys jokių įgaliojimų veikti partijos vardu neturėjo ir neturi“. Tuo tarpu internetinius laiškus man siuntė nepažįstami asmenys: Danguolė G. ir, dažniausiai, Rolandas Čečkauskas, kaip vėliau paaiškėjo (internete rasti nesunku) - visuomeninio judėjimo „Lietuvos tautai“ (LT) vadovas, direktorius. Iš šios organizacijos (tarp kitko, ji užregistruota dar balandžio 17 dieną) pašto buvo siunčiama ir nežinia kieno veiklos programa. Joje buvo sakoma: „Mes, kaip alternatyvi, demokratinė, reformatoriška jėga“... mūsų tikslas... mes sieksime... mes įsipareigojame..“ Mes – tai kas, Drąsos Kelio partija? Gal susitikimo dalyviai?

Jeigu susitikime dalyvaus tik du subjektai – NDJ ir DK - koks čia yra judėjimo „Lietuvos tautai“ vaidmuo po to, kai išsiskyrė šio judėjimo kūrėjų Valdo Vasiliausko ir Dariaus Kuolio keliai?

Labai suintrigavo ir iš N. Venckienės pašto liepos 25 dieną persiųstas laiškelis, kuriame teisininkė siūlė paskubėti rengiant kandidato į Seimo narius rinkimų dokumentus. Pastarasis laiškas buvo adresuotas maždaug keturiasdešimčiai žmonių, iš pašto adresų nesunku juos atpažinti (rašau eilės tvarka): V. Vasiliauskas, Povilas Gylys, Gintaras Aleknonis (?), J. Varkala (?), Vytautas Matulevičius, Audrius Nakas, Aurelija Stancikienė, Saulius Stoma ir kiti. Jeigu jiems siūloma rengti dokumentus, neilgai mąstant galima padaryti išvadą – tai kandidatai į sąrašą Seimo rinkimams. Kas juos pasiūlė, ką jie atstovautų – DK, NDJ, LT?

Apsispręsti padėjo ir paprasta mintis: jeigu tu, žmogau, nori ką gero nuveikti tėvynei, privalai dalyvauti. Kas gi čia tėra 100 kilometrų, juo labiau, kad kiti, kaip vėliau paaiškėjo, atriedėjo dar didesnį atstumą.

Kas su kuo susitinka vienoje LITEXPO salių, nelabai liko suprantama ir vėliau. Gal dėl to visą laiką negalėjau atsikratyti jausmo, kad kažko nepastebėjau, praleidau įvykių sekoje, todėl kai kurie dalykai ir atrodė visiška naujiena.

Trijų judėjimų vadovai (P. Gylys, J. Varkala, V. Vasiliauskas) scenoje ir žiūrovai salėje – tai jie,  manyčiau, ir susitiko. Aktorius perskaitė visiems skirtą N. Venckienės laišką. Trys, sėdintys už stalo, prezidiume, kalbėjo trumpai, bet viena žinoma tema: Lietuva - beviltiška ašarų pakalnė (reakcija salėje parodė, jog ne visi tam besąlygiškai pritaria, todėl buvo galima tikėtis platesnės diskusijos). Prof. P. Gylys paaiškino, kad netrukus bus pagarsintos dešimties geriausių pavardės, kiti geriausi bus paskelbti vėliau, kaip ir dar kiti, ir dar kiti... Jis nepatikslino, kodėl Sąrašas toks trumpas ir kokiu tikslu jis skelbiamas. Kitas aktorius ir režisierius Sąrašą perskaitė. Įsijausdamas. Vėliau skaičiusiojo nebemačiau. Žiūrovai paplojo, manau, tai galima laikyti pritarimu visoms kandidatūroms. Prisipažinsiu, plojau ne visiems, nes ir čia ne viską supratau. Pavyzdžiui, kodėl iš 10 mažiausiai bene pusė yra V. Vasiliausko buvę bendradarbiai ir bendražygiai, straipsnių „Lietuvos žiniose“ herojai? Arba, kodėl V. Vasiliauskas sąraše yra pirmas (iš tiesų, antras, bet pirmos sąraše N. Venckienės neskaičiuoju – ji vėliava, simbolis, dvasia), o Gintaras Aleknonis – penktas, o tarkim, dar vienas žurnalistas Vytautas Matulevičius – dešimtas? Arba kodėl nėra Sauliaus Stomos, gal jis bus antrame dešimtuke? Kodėl apskritai jame nėra vieno arba kito tikro visuomenės autoriteto? Kažkokie šventvagiški, provokaciški klausimai, juk nedera bažnyčioje klausti, ar Dievas yra...

Po to žurnalistai norėjo paklausti. Tada žiūrovams buvo pasiūlyta nusileisti laiptais žemiau ir užkąsti, kad netrukdytų žurnalistams. Prezidiumas pasiliko bendrauti. Man pasirodė, kad daugiausia dėmesio vis dėlto buvo skirta žinomai Seimo narei Astai Baukutei su vyru. Regis, ją parodė visos televizijos, nors ji buvo „ne prie ko“. O gal klystu, gal ji taip pat yra dar nesustyguotoje eilėje?

Pertrauka buvo pakankamai ilga, tad visi galėjo išgerti kavos ar sulčių, skaniai užkąsti ir pabendrauti (matyt, reikėtų dėkoti Stasiui Brunzai, kažkodėl sąraše jis tik aštuntas). Tačiau pamažu pasijuto, kad pertrauka užtrunka per ilgai. Kažkas kažką žinojo, todėl žmonių salėje ėmė mažėti, stalai pradėti valyti. Tie, kurie nežinojo, ėmė kvailai domėtis, kas bus toliau. J. Varkalos nebesimatė. P. Gylys nieko nežino. Pasak jo, žino V. Vasiliauskas, nes jis viso to organizatorius ir Štabo vadovas. Iš pradžių ne visi žinojo, kur V. Vasiliauskas. Vėliau, paklaustas, kas bus, jis atsakė: nieko nebus. Kitaip tariant, vakarėlis baigėsi.

Vieni apsidžiaugė aiškumu, kiti ėmė piktintis (a-ja-jai, susirinko tiek žmonių, važiavo iš taip toli, neišnaudota proga užmegzti ryšius, padėti susiprasti, įpūsti, pakelti, įžiebti, paskatinti, pamokyti ir t. t.), treti ilgai stovėjo išsižioję ir pasimetę. Patarųjų buvo labiausiai gaila: matyt, jie dar prisiminė laikus, kai buvo kovojama už liaudies laimę visai nesidomint, ką liaudis apie tai galvoja.

Nepasakyčiau, kad jaučiausi patenkintas. Jaučiausi tarsi būčiau panaudotas kaip kokia politinių patrankų mėsa. Galima suprasti, kad laiko iki rinkimų liko nedaug, kad sunku derinti ir tartis. Tačiau kai demokratijai nebelieka laiko, darosi neramu: kaip pradėsi, taip ir dugną dėsi...