Kaip ir ar iš tikro mes įstojome į ES?

2003 m. gegužės 10 ir 11 d. vyko referendumas dėl įstojimo į Europos Sąjungą.

Pagaliau ilgai mėginta užgniaužti referendumo tema išniro į mūsų viešojo gyvenimo avansceną. Referendumo iniciatyvinei grupei, nudirbusiai titanišką, sunkiai sveiku protu įsivaizduojamą darbą, lygiai kaip VRK, plušant kabinetuose, nepavyko jo paversti niekais, Lietuvos visuomenė atsidūrė rimto propagandinio karo lauke. Kertasi teisiniai, politiniai, emocingi publicistiniai ir buitiniai diskursai, kurių tankumyne laužomos ietys ir paprastam žmogui nėra paprasta susigaudyti toje argumentų ir epitetų margumyne.

Esu žmogus, neturintis teisinio išsilavinimo, tad spręsdamas referendumo iškeltą lygtį – pasisakyti „taip” arba „ne” būsimame plebiscite, lyg ir turėčiau pasikliauti teisininkų patarimu, kaip balsuoti. Tačiau kuo toliau, tuo akivaizdžiau matyti, kad patys teisininkai, Konstitucijos kūrėjai ir ES teisę proteguojanti teisininkų karta (ypač KT, prisiėmęs sau galias interpretuoti Konstituciją) stovi kardinaliai priešingose pozicijose, kiekvieni dėstydami kardinaliai priešingus argumentus.

Apie politikus ir partijų lyderius neverta nė kalbėti, nes jų diskursai dažniausiai indoktrinuoti, grindžiami motyvais, kuriuos gali tik nuspėti. Tarkim, kad ir toks: „Jei referendumas įvyks, mus išmes iš Europos Sąjungos” (eskaluojamas konservatorių) arba „Mes turėsim ES grąžinti 25 milijardus litų, ES skirtų žemės ūkiui” (premjeras A. Butkevičius). Gąsdina, bet kažkodėl nebaisu. Baisesnis kitas KT ir premjero bauginimas: „Aiškiai pasakyta, kad kiekviena šalis, kuri stoja į ES, yra įsipareigojusi, kad jokia Konstitucijos pataisa negali būti priimta tam, kad būtų nevykdomi Lietuvos įsipareigojimai Europos Sąjungai”, o tai reikštų, kad ES teisynas yra viršesnis už Lietuvos Respublikos Konstituciją. Vadinasi, pasirašydami ES stojimo sutartį, mes savo suverenitetą perleidome Briuseliui. Suprask, patys taip apsisprendėme 2003-ųjų referendume. Ištisus 10 metų gyvenome, derindamiesi prie ES teisyno ir nekėlėme klausimo, kieno vis dėlto įstatymų viršenybė yra Lietuvoje, o dabar – še tau, kad nori. Referendumas iškėlė klausimą tiesiai kakton.

Aklai nepasitikėdamas nei politikais, nei konstitucinės teisės „rabinais”, pagal kuklias savo išgales ir supratimą mėginu aiškintis pats, kaip ten su mūsų teisinėmis galiomis yra nutikę. Internete susirandu dokumentą – „ES sutartis (2004 m. lapkričio 1 d. suvestinė redakcija) – LT”. Tą dokumentą Lietuvos piliečiai, prieš balsuodami stojimo į ES referendume, privalėjo bent jau pasiskaityti, nes jame prirašyta tokių dalykų, apie ką anuomet net nenutuokėme, o P. Auštrevičius, vadovavęs stojimo „paradui”, nepasivargino tautai paaiškinti. Kaip prisimename, sutarties teksto balsuotojai savo pašto dėžutėse tuomet neaptiko ir su juo nebuvo susipažinę, kaip ir su ES keliamais tikslais, apie kuriuos kalba antrasis sutarties straipsnis [I-3]:

Sąjunga kelia sau šiuos tikslus:

– skatinti ekonominę ir socialinę pažangą, aukšto lygio užimtumą ir siekti darnios bei tvarios plėtros visų pirma pagal šios Sutarties nuostatas kuriant vidaus sienų neturinčią erdvę, stiprinant ekonominę ir socialinę sanglaudą bei steigiant Ekonominę ir pinigų sąjungą, galiausiai įvedant bendrą valiutą;

– įtvirtinti savo identitetą tarptautinėje arenoje, ypač įgyvendinant bendrą užsienio ir saugumo politiką, įskaitant bendros gynybos politikos laipsnišką formavimą, kas pagal 17 straipsnio nuostatas sudarytų sąlygas pereiti prie bendros gynybos;

– stiprinti savo valstybių narių piliečių teisių ir interesų apsaugą įvedant Sąjungos pilietybę;

– puoselėti ir plėtoti Sąjungą kaip laisvės, saugumo ir teisingumo erdvę, kurioje laisvas asmenų judėjimas užtikrinamas kartu taikant atitinkamas išorės sienų kontrolės, prieglobsčio suteikimo, imigracijos ir nusikalstamumo prevencijos bei kovos su juo priemones;

– visokeriopai puoselėti acquis communautaire ir ją toliau plėtoti atsižvelgiant į galimybę svarstyti, kokiu mastu šioje Sutartyje numatytas bendradarbiavimo politikos sritis ir formas gali prireikti pervertinti siekiant užtikrinti Bendrijos mechanizmų ir institucijų veiksmingumą.

Sąjungos tikslų siekiama taip, kaip nustatyta šioje Sutartyje, ir laikantis joje nurodytų sąlygų bei terminų, kartu paisant Europos bendrijos steigimo sutarties 5 straipsnyje apibrėžto subsidiarumo principo.”

Prie bendros valiutos euro įvedimo Lietuvos piliečio ausis uoliai pratinama šiandien, o kai bendrą pinigą įsivesim, matyt, prasidės agitacija įsivesti ir bendrą ES pilietybę, išsižadant lietuviškosios. Argi ne tai norėjo pasakyti Europos Sąjungos prezidentas Hermanas Van Rompuy, kai papiktino mus kalbėdamas, kad tautinių valstybių ateityje ES nebebus. O kaip jos galėtų būti, jei nebebus nei teritorijos, nei piliečių?

Kaip tai galėtų įvykti, atsako mįslingas prancūziškas terminas „acquis communautaire”, kuris pagal ES terminų žodynėlį reiškia: „Prancūzišką posakį, kurį galima interpretuoti kaip „ES tokia, kokia ji yra”. Kitaip tariant, tai yra ES valstybių bendrų teisių ir pareigų visuma. Lietuviškai neretai sakoma „Bendrijos/ES teisynas”, bet sąvoka acquis apima visas ES sutartis ir teisės aktus, deklaracijas ir rezoliucijas, su ES reikalais susijusius tarptautinius susitarimus ir Teisingumo Teismo priimtus sprendimus, taip pat veiksmus, kurių ES valstybių vyriausybės imasi „teisingumo ir vidaus reikalų” srityje bei bendroje užsienio ir saugumo politikoje, tad kitas galimas vertimas yra „Bendrijos įgytis” – t. y. ne tik teisės aktai, bet ir jų taikymas. Tai visa, kas pasiekta įgyvendinant Bendrijų steigimo sutartis, arba Bendrijos teisės būvis esamu momentu. Šalys kandidatės, kad galėtų įstoti į ES, turi perimti visą acquis ir persitvarkyti taip, kad ES teisė taptų jų nacionalinių teisės aktų dalimi.”

Imperatyvas grėsmingas, lemiantis mūsų valstybingumo saulėlydį, gabalais karpant ir išsižadant savo suvereniteto. Tačiau vis dėlto reikia tik džiaugtis, kad mūsų Konstitucijos kūrėjai buvo labai įžvalgūs ir atsargūs sukūrę pirmąjį Konstitucijos skirsnį ir įrašę tvirtus saugiklius tą skirsnį besigviešiantiems keisti. Balsuodami referendume už stojimą į ES, mes jį išsaugojome, nes mūsų laimei nesurinkome pakankamai balsų, kad savo naivuolišku apsisprendimu būtume Briuselio biurokratams amžiams perleidę savo valstybės suverenitetą. Mūsų Konstitucijos 148 straipsnis išsaugojo mums ir mūsų palikuonims valstybę. Štai tas saugiklis: „Konstitucijos 1 straipsnio nuostata „Lietuvos valstybė yra nepriklausoma demokratinė respublika” gali būti pakeista tik referendumu, jeigu už tai pasisakytų ne mažiau kaip 3/4 Lietuvos piliečių, turinčių rinkimų teisę.”
Tik referendumu gali būti keičiamos pirmojo skirsnio „Lietuvos valstybė” bei keturioliktojo skirsnio „Konstitucijos keitimas” nuostatos.”

Priminsiu, kad 2004 m. gegužės 10, 11 d. referendume dėl stojimo į ES dalyvavo tik 63 proc. ir iš jų 9 proc. balsavo prieš. Vadinasi, su visomis plunksnomis nebuvome praryti. Jei ES rekomenduotų naikinti mūsų Konstitucijos skirsnį, pvz., „Konstitucinis teismas”, su malonumu pakartotume procedūrą, ir tokio balsuotojų skaičiaus su kaupu pakaktų.