Kaip „runkeliai“ pamoko „elitą“

Nyderlandų referendumas, kuriame žmonės tarė aiškų ir griežtą „ne“ Europos Sąjungos sutarčiai su Ukraina, dar kartą parodė, kas nutinka, kai politinis „elitas“ nenori, nemato reikalo ar bijo kalbėtis su žmonėmis. (Pastaba: kad nekiltų nereikalingų interpretacijų, oponentams noriu iš karto pasakyti, kad aš esu už Ukrainos integraciją į Europos struktūras)

Pravartu būtų tai įsidėmėti kai kuriems Lietuvos politikos veikėjams. Ypač šiuo metu esantiems valdančiųjų gretose. Vieša paslaptis, jog ponai senokai atitrūkę nuo tautos, kuriai ne tik teoriškai, tačiau ir praktiškai privalo atstovauti, ir atsiskaityti. Ne šiaip nutolę - kone šviesmečiais.

Vienas iš geriausių to įrodymų – „elito“ atstovų pasisakymai viešojoje erdvėje. Gal Premjeras ir nėra tipiškas klasikinio „elito“ atstovas, tačiau jo teiginys, kad maisto produktų kainos Lietuvoje ne tik nekilo, tačiau netgi sumažėjo, yra kažkas iš paprastiems žmonėms nesuvokiamos srities.

Kai nekalbi su žmonėmis - arba kalbi nesuvokiamus, nieko bendro su realybe neturinčius dalykus – naivu tikėtis tos visuomenės pagarbos, palaikymo, entuziazmo, susitelkimo. Nyderlandų politinio „elito“ atstovai nesivargino aiškinti visuomenei apie referendumo naudą, prasmę, būtinybę – štai ir gavo skambų antausį.

Panašiai būta ir Lietuvoje. 2012 metais, pamenate? Referendumas dėl naujos atominės elektrinės statybos. Kuriame mūsų gyventojai, kaip ir olandai, irgi tarė aiškų ir nedviprasmišką „Ne“.

Prieš referendumą „elitas“ lyg ir bandė aiškinti, kam to reikia – tačiau itin nevykusiai. Jei kas ir įstrigo atmintyje, tai tik reklamos su Algimantu Čekuoliu, entuziastingai pasisakančiu už naujos atominės statybas. Kaip matome, žmonės juo nepatikėjo, tačiau iš tikrųjų griežtas „ne“ reiškia nepasitikėjimą ne samdytais propagandos/žinios nešėjais, o tais, kurie juos samdė. Tuo pačiu politiniu „elitu“.

Prisiminkime, ką jo atstovai kalbėjo paskelbus referendumo rezultatus. Kai tauta išreiškė savo valią, kuri – taip pat bent jau teoriškai – turi būti gerbiama. Visagino merė prisipažino esanti nusivylusi. Sakė – gal žmonės ir valdžia vis dar galėtų „susitarti“, gal jie (žmonės), kai jiems bus išaiškintas statybos verslo planas, nesupyks, kad elektrinė būtų statoma. Neblogai?

Buvęs energetikos viceministras Romas Švedas ir vienas pagrindinių Lietuvos derybininkų, pritraukiant potencialius investuotojus į naujos atominės elektrinės projektą: „Aš manau, kad referendumas kaip procesas yra rimtas smūgis Lietuvos reputacijai“. Na, o kas po referendumo pasakė, kad „naujos atominės elektrinės nauda abejoja mažiau nei trečdalis iš visų 2,5 mln. balso teisę turinčių Lietuvos piliečių“, manau, patys prisimenate.

O kiek vėliau dar prabilo Premjeras. Anot jo, dar vienas referendumas dėl atominės elektrinės statybos yra reikalingas, nes ankstesnysis „buvo tik dėl buvusio projekto, o pasikeitus jėgainės statybos sąlygoms reikėtų vėl klausti Lietuvos gyventojų nuomonės“. Be komentarų.

Beje, prisiminkime ir tai, kad prieš skelbdamas referendumą politinis „elitas“ nepamiršo apsidrausti. Referendumas buvo pavadintas „patariamuoju“ Taip sakant, kad prireikus į tautos nuomonę (patarimą) būtų galima ir neatsižvelgti. Tik neišdrįso. Gal ir gerai. Gal tai ženklas, kad tas atotrūkis nėra toks jau nerealiai didelis ir nepanaikinamas.

Tačiau tai aiškiai parodo, kad politinis ,,elitas‘‘ retai paima į rankas Lietuvos Respublikos Konstituciją, nes kitaip jie žinotų, kad ,,svarbiausi Valstybės bei Tautos gyvenimo klausimai SPRENDŽIAMI referendumu“.

Kita vertus, turime ir gerųjų pavyzdžių. Referendumas Škotijoje dėl nepriklausomybės. Ten į diskusijas įsitraukė visi: nuo politinių lyderių iki gerai visuomenėje žinomų ir gerbiamų asmenybių, kaip „Hario Poterio“ autorė J. K. Rowling. Diskusija vyko ne tik Škotijoje, bet ir toli už jos ribų. Laimėjo tie, kurie sakė „Ne“, tačiau jų priešininkai, nors ir jausdami nusivylimą, neturėjo priekaištų politikams ar kam kitam. O Škotijos Premjeras po balsavimo atsistatydino. Ar įsivaizduojate kažką panašaus Lietuvoje? Aš irgi ne.

Tad reziumė aiškus. Tiek Nyderlandų „elitui“, tiek ir mūsiškiams. Politikai privalo bendrauti su rinkėjais, nes yra jų išrinkti ir jiems atstovauja. Negali būti jokių atsikalbinėjimų. Privalu aiškinti tiek, kiek reikia, tokia kalba, kokia žmonėms suprantamiausia, kartoti tiek kartų, kiek jiems reikės, kol jie supras, o svarbiausi Tautos gyvenimo klausimai privalo būti sprendžiami referendumu.

Toks darbas. Tokia duona. Tokia dalia, jei norite. Tik tokius politikus žmonės iš tikrųjų gerbia, vertina ir nori matyti savo atstovais. Tad nepamirškime dažniau paimti į rankas Lietuvos Respublikos Konstitucija ir Šventąjį raštą.

Nepamirškime ir duotos priesaikos tarnauti Tėvynei ir Lietuvos žmonių gerovei.