Karalius Mindaugas dabarties Lietuvoje būtų nužudytas dar kartą

Lietuvai yra dėl ko susimąstyti. Valstybės socialinis stabilumas balansuoja ties pavojinga riba.

Daugiau kaip trečdalis gyventojų susiduria su skurdo rizika, šalyje aukščiausia visoje Europos Sąjungoje pajamų nelygybė.

Visuomenėje dominuoja ypatingai paplitusi savidestrukcija – gyvenimo beprasmybės baimė. Tai reiškia, jog pakankamai daug žmonių žiūri per pesimizmo prizmę, jiems atrodo, kad niekada niekas nepavyks.
Dabartinis valdžios neveiklumas – žemiau kritikos. Apie tai ne kartą jau buvo kalbėta bei rašyta. Ir nematyti jokių prošvaisčių!

Pagal finansinės paramos srautus, kurie kol kas plaukia į Lietuvą iš Briuselio stovime tarp pirmaujančių valstybių. Kita vertus, pagal tų pinigų panaudojimų efektyvumą žmonių reikmėms - stabiliai esame paskutiniai.

Kodėl taip neatsakingai panaudojamos Europos Sąjungos paramos lėšos, kurios yra numatytos visos visuomenės gerovei ir pažangai? Kitaip tariant, kodėl aukščiausias šalies elitas taip atsainiai žiūri į mūsų valstybės ateitį?

Nejaugi patikėsime, jog objektyvi statistika ir informacija apie prastą valstybės padėtį yra prieinama tik atskiriems mokslininkams bei skandinaviškų bankų analitikams?

Ką reiškia augančios ekonomikos procentai, jeigu daugumos žmonių materialinė padėtis tik prastėja. Tai ypač tapo akivaizdu beatodairiškai pakilus kainoms po euro įvedimo.

Vieno asmens vidutinės disponuojamos pajamos lyginant su Europos Sąjungos vidurkiu, švelniai sakant, labai skiriasi. Jeigu vidutinio europiečio pajamų vidurkis yra 2013,5 eurų, tai Lietuvoje gyvenančio tokio paties europiečio pinigai, kuriuos jis gali išleisti maistui ir būstui (kitoms reikmėms pinigų praktiškai nebelieka) tesudaro 554,3 eurų. Keturių asmenų šeimos pajamų skirtumas lyginat su Europos Sąjungos vidurkiu taip pat yra milžiniškas: atitinkamai 3 685,7 ir 955,7 eurų.

Norėčiau pabrėžti, jog čia kalbama tik apie tam tikrus vidurkius. Realiame gyvenime vaizdas būtų kur kas labiau dramatiškas!

Per dešimt metų nuo mūsų įstojimo į Europos Sąjungą vidutinės pajamos bendrijoje padidėjo atitinkamai 853 eurais, tuo tarpu mūsų šalyje - tik 475 eurais. Pajamų skirtumas 2005 metais sudarė 2 353, o 2015 metais šis skaičius dar išaugo ir siekia 2 730 eurų.

Tai reiškia, jog Lietuva pagal gyventojų gerovės rodiklių kriterijus ne artėja, o tolsta nuo Europos Sąjungos.
Kodėl taip yra? Kodėl esame patekę į tokią liūdną situaciją? Kokie valdžios sprendimai tai lėmė ir ką reikia daryti, kad padėtis pasikeistų?

Deja, visuomenėje diskusija praktiškai nevyksta, o tikrovę bandoma paslėpti po valdžios „parodomuoju patriotizmu“ arba nuolatiniu tariamų grėsmių eskalavimu.

Esu įsitikinęs, jog už kiekvieno fasadinio „susikabinimo rankomis“ valstybinių švenčių progomis slepiasi ciniškas valdžios atotrūkis ir kurtumas tikriesiems visuomenės poreikiams. Kuo ilgesnis nešamos vėliavos audeklas, tuo didesnis valdžios abejingumas paprastų žmonių kasdienybei.

Paradoksalu, tačiau filosofo Krescencijaus Stoškaus tikslus sovietinio laikotarpio apibūdinimas – „fasadinė kultūra“ šiandien klesti ir išgyvena tikrą „aukso amžių“.

Veidmainiška valdžios laikysena slėptis po tamsiais saulės akiniais ilgai negali.

Tą parodė Jungtinių Amerikos Valstijų Prezidento Donald‘o Trump‘o vizitas į Lenkiją prieš Didžiojo dvidešimtuko valstybių (G20) susitikimą Hamburge ir kalba prie Varšuvos sukilimo aukų paminklo.
Amerikos prezidentas brėžia aiškią vertybinę liniją nūdienos pasaulyje, todėl iš dalies galima suprasti, kodėl Lietuvoje šis įvykis nesusilaukė didesnio pritarimo ar susidomėjimo, o D. Trumpo esminiai kalbos aspektai buvo praleisti negirdomis.

Suprantu, jog Amerikos prezidento kalboje popiežiaus Jono Pauliaus II maldos priminimas, kai milijonas lenkų mišiose „prašė ne turtų, o Dievo“, piliakalnių metus švenčiantiems mūsų tautiečiams galėjo pasirodyti kaip nereikšminga praeities atgyvena.

Lietuvos isteblišmentas lyg užkeikimų laukia Jungtinių Amerikos Valstijų patikinimų dėl NATO sutarties penktojo straipsnio visa kita tarsi nepastebėdamas.

„Lenkija yra Europos siela“- sakė lenkų tautai Amerikos prezidentas. „Stipri Lenkija yra palaima Europai, palaima pasauliui.“

Donaldo Trumpo laikysena ir principinga pozicija Europos Sąjungoje daug kam nepatinka. Ypač Vokietijos ir Prancūzijos interesams tarnaujančiam blokui. Šiame kontekste Lietuvos bei Lenkijos partnerystė ir kaimynystės santykiai netelpa į jokius apibrėžimus. Kas formuoja dabartinę Lietuvos užsienio politiką ir šaltą laikyseną Lenkijos atžvilgiu?

Jungtinių Amerikos Valstijų prezidentas Donaldas Trampas pabrėžė grėsmes, su kuriomis susiduria piliečiai abiejose Atlanto pusėse.

Būtent šį D. Trampo kalbos momentą norėčiau ištisai pacituoti: „Šis pavojus kai kam yra nepastebimas, tačiau pažįstamas lenkams. Tai nuolatinis vyriausybės biurokratijos plitimas, kuris siurbia žmonių gyvybingumą ir turtą. Vakarai tapo didūs ne dėl biurokratijos ar taisyklių, bet todėl, kad žmonėms buvo leista siekti svajonių ir kurti savo ateitį.“

Biurokratinis požiūris į žmones Lietuvoje taip pat tarpsta tarytum etalonas, kuo gali virsti nekontroliuojama ir nežabojama valdžia. Biurokratija šiandien yra esminė problema tiek Vilniuje, tiek Briuselyje. Tačiau horizonte dar nematyti jėgų, pasiryžusių įveikti šią visuomenes ryjančią hidrą.

Aukščiausių Europos Sąjungos biurokratų laikysena jau seniai netelpa į jokius konstruktyvios kritikos rėmus. Buvau akimirkos liudytojas kai Europos Komisijos pirmininkas Žanas Klodas Junkeris praėjusį antradienį plenariniame posėdyje niekinamai užsipuolė Europos Parlamentą ir jo pirmininką Antonijų Tajanį. Ž.K. Junkeris įtūžo, jog Strasbūre per mažai europarlamentarų susirinko į salę išklausyti ataskaitos apie Maltos pirmininkavimą Europos Sąjungos Tarybai.

Dar neteko matyti atvejo, kai atskaitingos institucijos pareigūnas parodytų tokią aroganciją ir nepagarbą parlamentui.

„Jūs juokingi!” – vis dažniau girdisi iš iš įvairaus lygio, rango ir kalibro biurokratų lūpų. Ar ne tokio pobūdžio biurokratų elgesį turėjo omenyje Jungtinių Amerikos Valstijų prezidentas kalbėdamas apie biurokratiją, kaip grėsmę abiejose Atlanto pusėse?

Šiandien mums kaip niekad reikalingas naujas požiūris į savo valstybės problemas.

Šiame kontekste norėčiau pabrėžti keletą žymaus prancūzų politologo Alexio de Tocqueville‘io, išgarsėjusio tikru politinės minties šedevru Apie demokratija Amerikoje minčių, išsakytų jo laiškuose.

Pirmiausiai jį ten pribloškė „valdžios nebuvimas. Jis turėjo galvoje nebuvimą tokios centralizuotos valstybės formos kaip Prancūzijoje. „Pati save tvarkanti“ visuomenė jį nudžiugino. Sprendžiant iš kupinos energijos Amerikos piliečių visuomenės, atrodė, kad centrinė valdžia nėra tokia svarbi. (...) Decentralizacija buvo galima demokratinėje visuomenėje. (...) Demokratija neduoda liaudžiai itin sumanios valdžios, bet padaro tai, ko nesugeba padaryti nė pati kūrybingiausia valdžia: ji pripildo visuomenę nerimastingos veiklos, nepaprastų galių, energijos – viso to, kas įmanoma tik esant demokratijai ir kas daro stebuklus, susiklosčius daugiau ar mažiau palankioms aplinkybėms“.

Kiekvienas pirmiausiai sau pabandykime atsakyti į klausimą, ar mes dar galime laukti susiklostant palankių aplinkybių ar turime imtis atsakomybės už savo valstybės likimą.

Šiandien vėl ypatingai svarbu yra atsistoti ant tvirtų tautinės kultūros pamatų, kad išliktume kaip Valstybė, kad gyvuotume kaip Tauta.

Būtent čia matau Tautos atkūrimo sąjūdžio „Respublika – piliečiams“ prasmę ir esmę.