Karas ir taika. Ar ryšis Ukrainos ginkluotosios pajėgos šturmuoti Donecką

Birželio 15 d., apie 19 val. netyčia susitikau su bičiuliu Donecko žurnalistu Puškino bulvare Donecke. Šeštadienį bulvare su fontanais, vaikų žaidimo aikštelėmis, šviestuvais, brangiausiais mieste restoranais ir ledais neskubriai vaikštinėja miestiečiai – jauni, seni, visokie, bet ryžtingi, nelekiantys tartum išdegusiomis akimis, ramūs. Apsirengę šventiškai. Suprantama, juk savaitgalis, miesto centras.

Bičiulis atsivežė savo dukreles į vaikų rojų – apie dvidešimt vaikų užmiršę viską pasaulyje šokinėja ant gigantiškos pripučiamos konstrukcijos, o kai pavargsta, persikelia į greta esančią trijų aukštų konstrukciją iš tinklo, kuriame yra daug kamuolių, rutulių, plastikinių horizontalių būgnų, kurie taip pat minkšti, sūpynių.

Po kelių minučių nuo mūsų susitikimo prasideda kanonada – sprogimų garsai tokie kurtinantis, kad atrodo, jog skeveldros čia pat, prie artimiausio namo. Tačiau tai apgaulingas įspūdis. Tai Ukrainos artilerija dirba su Donecko apylinkėmis, esančiomis už 4–5 km nuo miesto centro.

Žiūriu į žmonių veidus, bandau suprasti jų reakciją. Daugelis visiškai nereaguoja. Visiškai! Žmonės arba apsimeta, arba tikrai nepastebi to, kas vyksta. Pavargo arba priprato. Pagyvenusi moteris su specialiais drabužiais, iki apšaudymo pradžios kirpusi krūmus, prideda ranką prie širdies ir sušunka: „Kokie chamai!“

Man tai skamba keistai. Aš tikrai parinkčiau kitokius žodžius. Kažkas piktai raukosi, bet tačiau poilsiaujantieji toliau tęsia savo poilsį lyg niekur nieko. Ukrainos armija nesugadino žmonėms išeiginių. Bet ji stengiasi. Apšaudymai vyksta naktį iki pat ryto. Mano bute kartais, kai iš Donecko šaudo į ukrainiečių pozicijas, stiklai dreba ir tartum dejuoja.

Apšaudymas atnaujinamas ir kitą dieną, sekmadienį, maždaug tuo pat laiku. Sako, kad tokios intensyvios ugnies seniai dar nebuvo, neva Doneckas panašiai pultas pernai rugpjūtį, prieš bandant jį šturmuoti, ir sausį, taip pat prieš karinės operacijos pradžią. Nežinau. Gyvenu čia apie metus ir galiu prisiminti apie dvidešimt atveju, kai šaudyta galingiau. Prieš mėnesį apšaudė centrą, nors tai buvo tik vieną kartą.

DNR reagavo į tai, kaip į pasiruošimą puolimui: trimis kryptimis aplink Donecką sutelktos kolosalios pajėgos – 450 tankų ir daugiau kaip 800 artilerijos pabūklų. Nors kiekvieną apšaudymą Ukrainos ginkluotosios pajėgos (UGP) komentuoja kaip numatytus iš anksto veiksmus, manau, kad savo tikraisiais planais UGP su DNR vadovybe nesidalija. Vienas aukštas vietos valdininkas į klausimą, kas vyksta (klausimą pateikė mano pažįstamas žurnalistas Vitalijus Leibinas privačiame pokalbyje), atsakė maždaug taip: „Jie mus provokuoja, mano, kad mums nervai neišlaikys, ir mes pulsime juos. O mes nereaguojame.“

Dėl „nereaguojame“ pasiginčyčiau. „Atsakymas“ iš Donecko labai rimtas, ir ne iš automatinių ginklų. Į UGP pusę lekia toliašaudės artilerijos ir minosvaidžių šaudmenys.

Tačiau ateina pirmadienis, viskas nutyla, vėl taika – kvaila, kažkada sugadinta, nepaaiškinama, bet taika. Su tokia taika gyventi nėra labai patogu, nes neaišku, kurią akimirką ji vėl bus sugadinta ir kada vėl nukris mirtinos dovanos. O kad šaudymas atsinaujins jei ne šiandien, tai rytoj, vietiniai nė neabejoja. Artilerijos fronte karas atsinaujina nuolat, be jokių suvokiamų priežasčių, taip pat be jokio paaiškinimo jis nutyla. Kelioms dienoms, savaitei, dviems, kartais net trims.

Ar UGP šturmuos miestą, nežino niekas, nesvarbu, kokie iki šiol daryti oficialių asmenų pranešimai. Taip, prie fronto susidūrimai vyksta reguliariai, tai paaiškinama – laikyti didžiulę grupuotę ir neduoti jai bent lokalių operatyvinių, taktinių užduočių negalima: armija, kuri nekariauja, pradeda greitai išsibarstyti. Todėl ir juda nedidelės grupės (iš DNR pusės taip pat) įvairiomis kryptimis, kad patikrintų priešo nervus, pažiūrėtų, kaip organizuota gynyba, kokiu greičiu į pozicijas gali būti atvilkta sunkioji technika.

Kas dėl šturmo, man jis atrodo visiškai abejotinas. DNR gynybos atstovas Eduardas Basurinas rugpjūčio 24 d. pareiškė, kad respublikos ginkluotosios pajėgos yra visiškai pasiruošusios atremti šturmą. Man kažkodėl atrodo, kad jos visada buvo tam pasirengusios. Miesto gynyba parengta taip, kad net jei ukrainiečių armijai pavyks prasiveržti, DNR ras resursų, kad užkimštų skylę, o vėliau atkariautų naujas teritorijas. Ar bus taip, ar ne – negaliu pasakyti. Viskas įmanoma.

Todėl nemanau, kad vyks pilnavertis karas, tačiau toks karas, koks yra dabar, tęsis neapibrėžtai ilgą laiką dėl vienas paprastos priežasties. Kijevui labai svarbus politinis instrumentas, leidžiantis jo kontroliuojamoje teritorijoje vykdyti įvairias politines ir karines procedūras: paskelbti mobilizaciją, kurstyti žmones eiti į šventąjį karą su kaimynais, kelti kainas, įvesti žiaurią cenzūrą žiniasklaidoje ir kt. Atsisakyti karo reikštų atsidurti prieš būtinybę atsakyti į daugybę nemalonių klausimų, į kuriuos atsakymų Ukrainos valdžia neturi: kodėl katastrofiškai blogėja žmonių gyvenimo sąlygos, apie korupciją, kuri, kaip teigiama, išaugo keleriopai, nedarbą, mažytes pensijas ir atlyginimus ir pan. O karas suteikia puikią galimybę greitai pravažiuoti pro šias problemas, tartum jų ir būti nebuvo, akcentuojant tai, kad būtina ginti valstybę.

Iš tikro nepriklausomomis pasiskelbusiose respublikose be nuostolių, kuriuos sukelia karas ir neaiškios perspektyvos, yra kažkas, kas susidėliojo galutinai ir negrįžtamai, tai, ką galima pavadinti fundamentu, kurio nenugriausi. Tai visiškas gyventojų nenoras gyventi Ukrainoje arba su Ukraina, matyti ją, girdėti ją, prisiliesti prie jos. Tai nuotaikos, kurios nesikeis daugelį metų. Vienos mano pažįstamos vyras juokais pasiūlė nuvykti į aną pusę, nė nepamenu, kodėl. „Kažkaip nespėjau jų pasiilgti“, – atsakė ji. Panašu, kad nepasiilgs niekada.

Šaltinis: lenta.ru

Andrejus Maratovičius Babickis (Андрей Маратович Бабицкий, gim. 1964 m. Maskvoje) – vienintelis rusų žurnalistas, kurį Rusijos specialiosios tarnybos apkeitė į karo belaisvius. 1987–1989 m. dirbo žurnale „Glasnost“, dėl antivalstybinės veiklos persekiotas KGB. Nuo 1989 m. – „Svobodos“ radijo korespondentas. Dirbo „karštuose taškuose“ Tadžikistane, Šiaurės Kaukaze, Pirmojo Čečėnijos karo metu – karo lauke.

Po Antrojo Čečėnijos karo tapo „Svobodos“ radijo korespondentu Grozne. Jo reportažai iš Grozno, smarkiai kritikavę Rusijos valdžią ir armiją, sukėlė didžiulį Rusijos biurokratinio aparato pasipiktinimą. 2000 m. suimtas. Jo areštas sukėlė didžiulius protestus tarp rusų žurnalistų.

A. Babickio išlaisvinimo klausimas buvo sprendžiamas net JAV valstybės sekretorės Madlen Olbrait (Madeleine Albright) vizito Maskvoje metu. Buvo paskelbta, kad „Babickio byla yra asmeniškai kontroliuojama Putino“. Po kiek laiko A. Babickis išleistas, tiksliau, apkeistas į tris rusų karo belaisvius. Šis apkeitimas buvo itin keistas ir sukėlė daug abejonių, ar nebuvo specialiai organizuotas Rusijos valdžios. 2004 m., vykdamas į Beslaną, kad taptų tarpininku įkaitų išlaisvinimui, buvo sulaikytas Maskvos Vnukovo oro uoste „už chuliganizmą“. Vėliau persikėlė į Prahą. 2009 m. „Svobodos“ radijas įkūrė padalinį Gruzijai, Abchazijai ir Pietų Osetijai „Echo Kavkaza“, kurio vyriausiu redaktoriumi tapo A. Babickis.

2014 m. balandžio 2 d. A. Babickis išmestas iš „Svobodos“ radijo, nes palaikė Rusijos poziciją Kryme. Jis teigė, kad sutinka su pagrindine V. Putino teze, jog Rusija turėjo teisę ginti Krymą. Oficialiai iš „Svobodos“ A. Babickis atleistas „dėl reorganizacijos“. A. Babickis interviu vienam čekų dienraščiui pasakojo, kad jis buvo atleistas, nes publikavo nužudytų civilių Novosvetlovkos kaime vaizdo įrašus, o žudikai buvo ukrainiečių savanorių bataliono „Aidar“ nariai. Nuo 2015 m. liepos pradėjo vadovauti DNR televizijai Donecke, kuriame šiuo metu gyvena.

Vedęs, yra trijų vaikų tėvas.