Karingi vyrai panoro tapti Lietuvos Prezidentu

Josifas Stalinas – Tarybų Sąjungos politinis veikėjas

Gegužės 2 dieną vyko kandidatų į Respublikos Prezidentus debatai. Apie „atgrasymą“. Rašau šį žodį kabutėse ne tik dėl to, kad nebuvo įvardinta, ką ruošiamasi atgrasinti, bet ir dėl to, kad valdžia parodė visišką savo neįgalumą – vokiečių brigada Lietuvoje atsiras ir mūsų divizija sukurta bus tik 2027 metais. Per tą laiką sparčiai besikeičiantis pasaulis išvis bus kitoks. Net JAV Vyriausybė nieko neplanuoja šiandien ilgesniam kaip kelių mėnesių laikotarpiui.

Prisipažinkite, ką veiksite trejus metus? Visuotine mobilizacija užsiimsite? Bet tai pinigų rinkimas dėl rinkimo, bet ne dėl valstybės saugumo. Jei nesuprantate, kas yra visuotinė mobilizacija, tai nešnekėkite išvis apie ją. Žmonės mobilizuojami konkretiems kariniams veiksmams. Sumobilizuoti jie turi kažką veikti, negali mėnesių mėnesiaias laukti, kada įvyks karas. O gal vis tik ruošiatės juos siųsti į Ukrainą? Mobilizuotosius reikės išlaikyti ir duoti jiems veiklos. Šimtai tūkstančių bus atitraukti nuo kasdienio darbo, o tuo pačiu ir kariuomenės bei valstybės išlaikymo. Laidoje prispžainote, kad tam būtinų milžiniškų finansų neturite, jų poreikio nežinote.

Kariniai pirkiniai – akivaizdūs pseudopirkiniai. Tankai Ukrainoje pleška nuo dronų ir kitų priemonių. Oro gynybos priemones pirksite? Iš kur? Į Eduardo Vaitkaus pastabą, kad per metus tepagaminamos 22 Patriot sistemos, niekas nesureagavo. O jei būtų jis dar spėjęs paklausti, kuom stabdysite Rusijos viršgarsines raketas, kurių kol kas niekas nenumuša, ką tada būtumėte paporinę, I. Šimonyte ir G. Nausėda?

Nebuvo atsakymo į pagrindinį klausimą – matant karo veiksmus didžiulėje Ukrainoje, kaip jūs, vargšai, įsivaiduojate šiuolaikinio karo veiksmus mažytėje Lietuvoje ir to pasekmes? Gi didžioji dalis kariauti galinčių žmonių dings iš Lietuvos, kaip tai padarė ukrainiečiai. Jei spės. Bet svarbiausia yra tai, kad iš mažytės Lietuvos nieko nebeliks.

Todėl po E. Vaitkaus siūlymo, kad reikia diplomatine veikla siekti išvengti karo ir susinaikinimo, šiurpu buvo klausytis kitų kandidatų – vieni nutylėjo, o Ingrida Šimonytė galų gale mestelėjo: “Vaitkus – Kremliaus naratyvas”. Be faktų. I. Šimonytė patylėjo po E. Vaitkaus priminimo, kaip I. Šimonytės vadovaujama Vyriausybė įvykdė Rusijos spectarnybų ilgamečius planus nutraukti “Belaruskalij” trašų tranzitą per Lietuvą, kad finansiškai parklupdyti Baltarusiją.

Laidos vedėja Rasa Tapinienė, pradžioje neribojusi kitų kandidatų kalbėjimo laiko, neleido Eduardui Vaitkui baigti jo pasisakymo, kad 10 metų gyvenome vadovaujami Rusijos valstybės paslapties Dalios Grybauskaitės ir kad mus tai tenkino. Gyventi nežinant, kuria Dalia Grybauskaite tikėti - ta, kuri 2010 metais atsisakė JAV Prezidento Barako Obamos kvietimu vykti į Prahą dėl pasirašytos strateginio JAV ir Rusijos susitarimo trečdaliu sumažinti branduolinį arsenalą, ar ta, kuri būdama Rusijos valstybės paslaptimi, Rusiją pavadino teroristine valstybe?

Taip buvo nutildyta diskusija apie didžiausia grėsmę ir blogį – melu grįstą propagandą, kuria mus valdo. Nesvarbu kurios pusės propaganda. Valstybės politika turi būti grindžiama faktais, bet ne propaganda. Valstybę valdantieji neturi teisės nuo Lietuvos žmonių slėpti esminę informaciją ir tai dangstyti valstybės lėšomis apmokama platinama žiniasklaida.

Todėl mes neturime pagrindo pasitikėti tokia valdžia.

Todėl LRT sąmoningai nukreipė diskusiją į beviltiškas smulkmenas. Tačiau ir jos atskleidė, kad valdžia neturi jokio strateginio plano, kaip užtikrinti valstybės saugumą.

Nebuvo net diskusijų apie NATO, kurios sutarties 5-uoju straipsniu mus migdo. Įdomu, kiek kandidatų skaitė šią sutartį, kuri skelbia, kad “Šalys įsipareigoja, kaip nustatyta Jungtinių Tautų Chartijoje, bet kokį tarptautinį ginčą, kuriame jos gali dalyvauti, spręsti taikiu būdu taip, kad tarptautinei taikai, saugumui bei teisingumui neiškiltų pavojus, ir savo tarptautiniuose santykiuose susilaikyti nuo grasinimo jėga ar jėgos panaudojimo bet kuriuo būdu, nesuderinamu su Jungtinių Tautų tikslais.“ Garsusis NATO sutarties 5 straipsnis skelbia, “kad vienos ar kelių iš jų ginkluotas užpuolimas Europoje ar Šiaurės Amerikoje bus laikomas jų visų užpuolimu, ir todėl susitarė, kad tokio ginkluoto užpuolimo atveju kiekviena iš jų, įgyvendindama individualios ar kolektyvinės savigynos teisę, pripažintą Jungtinių Tautų Chartijos 51 straipsnyje, nedelsdama suteiks pagalbą užpultai ar užpultoms Šalims, individualiai ir kartu su kitomis Šalimis, imdamasi tokių veiksmų, kokie atrodys būtini, įskaitant ginkluotos jėgos panaudojimą, Šiaurės Atlanto regiono saugumui atkurti ir palaikyti. Apie kiekvieną tokį ginkluotą užpuolimą bei visas priemones, kurių buvo imtasi užpuolimo atveju, nedelsiant pranešama Saugumo Tarybai. Tos priemonės nutraukiamos po to, kai Saugumo Taryba imasi priemonių, būtinų atkurti ir palaikyti tarptautinę taiką ir saugumą.”

Taigi, atsakas į NATO šalies užpuolimą bus:

a) individualus arba kolektyvinis;

b) bus imamasi veiksmų, kurie atrodys būtini, įskaitant ir ginkluotos jėgos panaudojimą (bet nebūtinai);

c) tos priemonės nutraukiamos, jei JTO Saugumo Taryba imsis priemonių.

Kadangi 2023-12-11 d. su E. Vaitkumi paskelbėme straipsnį „Valstybės susigrąžinimas ir praradimas. III dalis. NATO vaidmuo“, todėl manau, kad šį klausimą aptarinėti debatuose neleista. Nes ką gi gali atsikirsti demagogai, manipuliuojantus NATO sutarties 5-u straipsniu? Lietuvos žmonės laukė, visų pirma, atsakymų į šį klausimą, bet taip ir neišgirdo būsimo Respublikos Prezidento nuomonės dėl NATO ateities.

R. Tapinienė nutraukė E. Vaitkų, prakalbusį ir apie tai, kaip greitai viskas pasaulyje keičiasi, kad Jungtinė Karalystė Lenkijai, Baltijos šalims ir kitoms jūrinėms Europos šalims viešai siūlo kurti karinį bloką „Šiaurė Plius“, kaip alternatyvą NATO. Kad ne tik Prancūzija siūlo kurti Europos kariuomenę, bet ir JAV Vyriausybė pareiškė – europiečiai, patys rūpinkitės saugumu Europoje.

Kodėl apie visa tai mes, Lietuvos piliečiai, nieko negirdime iš valstybės vadovų?

Mirtina tyla valstybę valdantieji bei kiti kandidatai sutiko ir E. Vaitkaus paaiškinimą dėl Vakarų šalių Ukrainoje išprovokuoto karo. Į tai neatsikirto net dažnai paskutiniu metu naratyvą apie „neišprovokuotą“ karą Ukrainoje bekartojantis Gitanas Nausėda.

Tik Remigijus Žemaitaitis šiek tiek paminėjo Izraelio karą su palestiniečiais ir konkrečiais faktais nusodino svaigstančiuosius karo iliuzijomis kandidatus. E. Vaitkus vienintelis pareiškė, kad nesupranta, kodėl kiti kandidatai nieko nekalba apie diplomatines pastangas. Antspaudą „uždėjo“ I. Šimonytė, pareiškusi, kad tik jėga įveiks agresorių, privers su juo kalbėtis. Matyt, nei Lietuvos URM, nei VSD jai ir G. Nausėdai nesugeba surinkti informacijos, kad derybos vyksta – pasaulio didieji, visų pirma, JAV, Kinija ir Rusija derasi ir persidalina pasaulį. Negi manote, kad JAV ir Prancūzijos kariuomenės jau tokios beviltiškos, kad išvedamos net iš nedidelių Afrikos valstybių?

Matyt, peraukšta matematika mus valdantiems yra tokie įvykiai pasaulyje. Kinijos Prezidentas priėmė abiejų JAV partijų lyderių Kongrese vadovaujamą delagaciją, sudaryta Kinijos ir JAV ekonominių ir finansinių klausimų sprendimo grupė, kurioje šias šalis atstovaus ministrai ir jų pavaduotojai, kas reiškia, kad šios dvi didžiausios pasaulio ekonominės galios iš esmės susitarė. Belieka tik įgyvendinti tai. Po Kinijos Prezidento vizitų Prancūzijoje, Serbijoje ir Vengrijoje (ignoruojant ES vadovybę), Rusijos Prezidentas vyks į Kiniją. O kokioje nors Turkijoje bus pasirašytas ir susitarimas dėl Ukrainos. Gi ir V. Zelenskis pareiškė, kad nedalyvaus būsimuose Ukrianos Prezidento rinkimuose.

Po to, kai laivyba Sueco kanalu tapo kontroliuojama „kažkokių“ Jemeno hučių, vienintelis patikimas Kinijos prekių į Europą kelias yra per Azerbaidžianą, t.y. ir per Rusiją. Todėl suinteresuoti dalyviai kaitina ir Azerbaidžiano Armėnijos santykius – nuo Turkijos iki JK, Prancūzijos ir JAV. Armėnijos Ministras Pirmininkas prabilo apie atsistatydinimą, kad Armėnija išvengtų dar didesnių sukrėtimų po šio politiko blaškymosi paskutiniuoju metu. Tai labai primena mūsų politikų blaškymąsi.

Kodėl mes norime likti užkampyje? Mes – tai „didvyriai“, sprendžiantys vieningos Kinijos Taivanio klausimus ir atiduodantys turėtą Kinijos prekių tranzitą Lenkijai? Pagal R. Žemaitaičio paskelbtą informaciją, „Belaruskalij“ trašų tranzitą – Latvijai?

Kokia čia valdžia Lietuvoje, ką ji atstovauja, kad atvirai žlugdo Lietuvą?

Debatuose net neišdrįsta kalbėti apie karą Ukrainoje! Suprantama, nes tektų diskutuoti ir apie tai, kad karas Ukrainoje yra tik vienas naujo pasaulio ekonominio, geografinio ir politinio perdalinimo įvykių. Deja, jame žųsta šimtai tūkstančių karių, civiliai, naikinama ir perdalinama Ukraina. Tektų diskutuoti ir apie tai, kodėl prieš 2022-02-24 d. iš Kijevo išvyko užsienio diplomatai ir kariškiai? Gi turime ambasadą Kijeve. Nieko nežinojome? Kodėl ją išlaikome?

Kodėl JAV drauge su Rusija prispaudusi Ukrainą, Baltarusiją ir Kazachstaną branduolinę ginkluotę perduoti Rusijai, yra įsipareigojusi užtikrinti saugumą ne tik Ukrainai pagal 1994 m. Budapešto memorandumą, bet ir Rusijai pagal 1997 m. NATO ir Rusijos sutartį? Kodėl šios dvi pagrindinės branduolinės šalys Rusija ir JAV, turinčios beveik po 7000 branduolinių galvučių ir informuojančios viena kitą apie kiekvieną branduolinio ginklo galimo pernešėjo judesį, dėl jų strateginių tikslų visada tarėsi ir tarsis tarpusavyje, bet ne su Ukraina ar Lietuva?

Kodėl Vakarai sąmoningai dozuoja Ukrainai karinę ir finansinę pagalbą – kad vyktų karas, ir Ukraina lėtai, bet nuosekliai prarastų žmones, žlugtų ekonomika, prarastų žemę. Žemes periminėja ne tik Rusija. Derlingas Ukrainos žemes karo metu be V. Zelenskio žadėto referendumo masiškai supirkinėja tarptautinės korporacijos, supirkinėjančios ir Ukrainos valstybės skolą, pasiekusią 134 mlrd. USD.

Tokių debatų metu tektų kalbėti ir apie tai, kodėl Vakarų didieji, paskelbę sankcijas Rusijai, patys jų nevykdo, kodėl Vakarai per tarpininkus perka Rusijos naftą ir dujas už padidintą kainą, kodėl didinamos Rusijos pajamos, kodėl Vakarai Rusijai parduoda viską, ko reikia Rusijos kariniam pramoniniam kompleksui.

Tad Respublikos Prezidento debatuose neišdrįsta diskutuoti apie tai, kodėl mes norime tapti antra Ukraina mūsų sunaikinimo prasme? Kodėl net nesvarstome, kaip stabdyti šias skerdynes?

Kodėl provokuojame smūgius į save? Kodėl, būdami kolektyvinės NATO nariais, skelbiame apie mūsų karių siuntimą į Ukrainą? Kodėl dar neatšauktas Lietuvos ambasadorius Švedijoje Linas Linkevičius, viešai paskelbęs provokaciją apie Kerčės tilto susprogdinimą po kelių dienų?

Ar Lietuva jau karo būsenoje su Rusija? Kodėl mes to nežinome!

Kodėl kiti kandidatai išsigando E. Vaitkaus pasiūlytos diskusijos apie diplomatinius sprendimus – rezultatą pasiekti be žmonių aukų, karo išlaidų. Kodėl Lietuva atsisakė savo išskirtinumo – diplomatijos, naudotos ir 1918-1920 metais, ir 1988-1990 metais taikiai atkuriant Lietuvos valstybę ir pasiekiant valstybės pripažinimo, net esant Lietuvoje okupacinei kariuomenei?

Šį taikų kelią į Lietuvos Nepriklausomybės atkūrimą įvertino ir Popiežius Jonas Paulius II. 1993 metais lankydamas Lietuvą jis pavadino mus valstybe-simboliu, ragino derybų keliu ieškoti išeities iš visų kitų žemyną draskančių konfliktų, teikiant pirmumą teisės, taikos ir žmogiškojo orumo vertybėms: „Didžiųjų valstybių interesai niekada neturi priversti mažos valstybės tapti svetimos galios satelitu...“

Kodėl nesikreipiame į Vokietiją dėl 1939 m. Ribentropo – Molotovo slaptųjų protokolų pripažinimo negaliojančiais nuo jų sudarymo momento? Kodėl TSRS liaudies deputatai iš Lietuvos, Latvijos ir Estijos 1989 m. gruodyje tai pasiekė Maskvoje? Kodėl nedenonsuojama 1939-03-22 Vokietijos ir Lietuvos sutartis dėl Klaipėdos krašo atidavimo Vokietijai? Gal kad sutiktume su Rusijos propaganda, jog Klaipėdos kraštą Lietuvai atidavė J. Stalinas?

Tokie tad „karingi“ vyrai panoro tapti Lietuvos Prezidentu.