Kas bendro tarp Romo Kalantos aukos ir Eglės Kusaitės bylos?

Šiandien Lietuva mini Romo Kalantos aukos už Tėvynės laisvę 41-ąsias metines. Šiek tiek keista, kad ši auka buvo prisiminta ir pradėta garsiau minėti tik pernai, po 4-ių dešimtmečių. Gal kai kas pasakys, kad prisiminta todėl, jog jubiliejus, bet kodėl tada taip tyliai paminėtos 20-osios metinės 1992-aisiais ar 30-osios – 2002-aisiais? Na, tam irgi galbūt galima rasti atsakymus. 1992 metais Lietuva buvo dar tik pradėjusi žengti atkurto valstybingumo keliu, ekonominė padėtis katastrofiška, visiškai neaiški tarptautinė situacija. O 2002 metais visa tauta buvo apakusi ir apkurtusi nuo integracijos ir besaikio euroentuziazmo... Kaip galima prisiminti žmogų, kuris susidegino dėl Lietuvos laisvės nuo vienos sąjungos, kai Tauta kišama ir grūdama į kitą, ne mažiau pavojingą, sąjungą. Strimgalviais lėkdami į valstybės suvereniteto ir nepriklausomybės sunaikinimą, politikai negalvojo apie tuos, kurie dėl šių vertybių paaukojo gyvybę.

Gali pasigirsti balsų, kad minėti žmogaus savižudybę yra amoralu ir neetiška: juk žmogus savo noru pasitraukė iš gyvenimo. Tačiau tai buvo ne šiaip savižudybė dėl nelaimingos meilės ar dvasios silpnumo – tai sąmoninga žmogaus auka už Tėvynės laisvę, savo gyvybės atidavimas vardan to, kad Tauta atsibustų iš sovietinės stagnacijos, kad pasaulis sužinotų apie tebesitęsiančią Lietuvos okupaciją. Romo Kalantos savižudybė buvo kaip švyturys, kaip signalinė raketa, kuri davė ženklą naujoms Tautos jėgoms sukilti ir kovoti. Gal nuskambės keistai, bet kartais tenka už Tėvynę pasiaukoti pasirenkant savižudybę. Turime daug pavyzdžių iš pokario partizanų, kai vyrai nenorėdami pasiduoti gyvi paskutinę minutę susisprogdindavo nusinešdami kartu ir ne vieną priešo gyvybę. Savižudžiai mirtininkai yra efektyvus kovos ginklas, kai jis naudojamas kovai su priešo kariuomene; kare tai normalu ir pateisinama, visų smerkiamas terorizmas prasideda ten, kur nuo savižudžių žūsta taikūs civiliai gyventojai. Turime istorijoje ne vieną pavyzdį, kai nusižudyti, kad neišduotum ir nepatektum į priešo nelaisvę, buvo herojiškumo ženklas, pavyzdžiui, Pilėnų atvejis.

Dabar ne kartą galima išgirsti iš politikų ar paprastų piliečių lūpų, kad valstybė išgyvena krizę, kad mūsų šalyje vyksta negeri dalykai, kad problemos tapo jau nekontroliuojamos ir įsisenėjusios. Tačiau atsimerkime, pažiūrėkime tiesai į akis ir prisipažinkime, kad tai dvidešimties metų saviapgaulės ir primityvaus, dažnai savanaudiško politikavimo padarinys.

Pažvelkime į Lietuvos politiką Čečėnijos ar Tibeto nepriklausomybės atžvilgiu. Abu šie atvejai panašūs tuo, kad okupantai yra labai galingos ir įtakingos pasaulio valstybės, kurios kryžiumi gula už savo teritorinį vientisumą ir padarys viską, kas yra jų galioje, kad sukompromituotų ir susidorotų su „separatistais” ir jų galimais sąjungininkais. Taigi stoti teisybės pusėn ir įsigyti sau tokį galingą priešą gali tik labai morališkai stipri šalis. Deja, reikia konstatuoti faktą, kad Lietuva nuo pat 1990 metų neturėjo tokios morališkai galingos vyriausybės, kuri mūsų Tautos vardu pripažintų tų šalių nepriklausomybę ir teisę turėti savo valstybę. Keletas nedrąsių žingsnių buvo, pavyzdžiui, į šalį buvo įsileistas ir garbingai priimtas Tibeto dvasinis lyderis Dalai Lama, nekreipiant dėmesio į Kinijos protestus. Čečėnijos atveju buvo netgi daugiau žingsnelių: buvo priimti pabėgėliai, viena Vilniaus aikščių pavadinta pirmojo šios šalies prezidento Džocharo Dudajevo vardu, tačiau parama tuo ir baigėsi. Kelios skambios politinės rezoliucijos ar simbolinė materialinė pagalba nėra tai, ko laukia pavergtos tautos iš draugiškų valstybių.

Didžioji dalis Lietuvos vyriausybių vykdė veidmainišką nuolankaus stručio politiką: kai susidurdavo su rimta problema, įkišdavo galvą į smėlį, nuolankiai atsukdama užpakalį stipresnei ir aktyvesnei pusei. Šiuo metu vyksta protu sunkiai suvokiamas teismo procesas prieš lietuvaitę merginą Eglę Kusaitę. Sunku pasakyti, ar visa ta byla yra sufabrikuota, ar nors dalis joje minimų faktų yra tiesa, tačiau pamėginkime įsigilinti į keletą detalių. Sakykime, kad tai, ką kalba kaltintojai, yra tiesa. Teigiama, kad Eglė Kusaitė norėjo susisprogdinti Rusijoje kariniame dalinyje, pasiaukodama už Čečėnijos laisvę. Tai ar už tai ją reikia tąsyti po teismus, kalinti, tardyti ir persekioti? Gal kaip tik ją reiktų paskatinti tokiam herojiškam žingsniui, o jam pavykus apdovanoti po mirties. Juk čia būtų buvusi tikra, neveidmainiška pagalba čečėnų kovotojams ir pavergtai Čečėnijos valstybei. Na, jei nedrįstame pagerbti jos už tokį kilnų pasiryžimą, tai nors neteiskime jos ir nebendradarbiaukime su Rusijos teisėsauga tokiose politinėse bylose: juk ši valstybė slepia labai daug teroristų, kurie buvo tragiškų Sausio 13-osios įvykių, Medininkų tragedijos užsakovai, organizatoriai ir vykdytojai. Rusija iš mūsų pastangų juos apklausti ar apkaltinti tik juokiasi ir šaiposi, o po jos sparneliu globojami golovatovai tyčiojasi iš Lietuvos valstybės.

Tikrai nesiūlome organizuoti masinius teroro išpuolius prieš Rusijos kariuomenę. Tačiau mūsų Tauta turi turėti savigarbos – tik taip užsitarnausime svetimųjų pagarbą. Dar kartą pažvelkime, kokią turime teisėsaugą: veidmainišką, prisitaikėlišką, dirbančią ne mūsų Tautos interesams. Kadangi teisėsauga yra neįgali, tai mes – piliečiai – turime pareikalauti, kad kol Rusija neišduos Lietuvos ieškomų Sausio 13-osios ir Medininkų nusikaltėlių, mūsų prokuratūra nutrauktų bet kokius veiksmus prieš Eglę Kusaitę ir atsiprašytų jos ir jos artimųjų už patirtas kančias.