Lietuvoje išpopuliarėjo viešos kalbos apie būsimus nelojalių piliečių žudymus, kurie prasidės iš karto, kai prasidės Rusijos karinė invazija į NATO ir Europos sąjungos valstybes.
Jūsų dėmesiui visuomeniniuose tinkluose savo nuomonę paskelbė ir Nikolajus Novokrescenov. Ar tai tikras asmuo, ar tik Landsbergių bendruomenės sukurtas fiktyvus vienas iš daugelio personažų, ekspertai.eu informacijos neturi.
Tačiau tai ne esmė, svarbu – kas parašyta. Malonaus skaitymo (skelbiamo teksto kalba netaisyta).
ekspertai.eu
![]() |
N. Novokrescenovo pridėtas paveiksliukas prie teksto. |
Kolaborantų sezonas – atidarytas.
Kai Laurynas Kasčiūnas pasako, kad karo atveju nelojalūs piliečiai būtų neutralizuojami, reakcijos būna atsargios. Bet kai Svaras užsimena, kad kai kuriuos gali tekti pašalinti fiziškai – staiga visi prisimena, kad turi konstituciją, žmogaus teises ir šiltas kėdes komentaruose.
Tik pamiršta vieną – Lietuva jau buvo šitoje istorijoje. Ir tai ne scenarijus, tai dokumentika.
1944–1953 metais Lietuvos partizanai vykdė ginkluotą pasipriešinimą prieš sovietų okupaciją. Miškuose nebuvo spaudos konferencijų. Ten buvo taisyklė viena – kas bendradarbiauja su okupantu, tas tampa taikiniu. Ir ne dėl keršto. Dėl išlikimo.
Kolaborantai tais laikais padėdavo MGB, išduodavo partizanų slėptuves, organizuodavo trėmimus. Už tai buvo teisiami ir baudžiami. Ne „už žodį“, o už veiksmą. Už tai, kad su kiekvienu jų žestu mirdavo dar viena laisvės viltis.
Ir šiandien mes stovime ant to paties slenksčio – tik informacinio karo forma pasikeitė. Vietoj bunkerių – komentarų skiltis. Vietoj sovietų – Kremliaus trolių armijos. Bet kolaborantas išliko tas pats – jis tyliai pakiša koordinates, atidaro duris priešui, nupiešia taikinį ant savo kaimyno tvoros.
Kasčiūnas ir Svaras nekuria naujos Lietuvos istorijos. Jie primena seną, kurią kai kas labai nori pamiršti. Bet pamiršusi tauta kartoja. O pas mus jau buvo: išdavystė, miškai, lavonai, tremtys, ir šūvis į pakaušį.
Kas galvoja, kad šauliai nori žudyti už nuomonę – siūlyčiau pasivaikščioti po partizanų žemėlapius. Ten niekas nežudė už mintį. Ten gyveno už Tėvynę. Ir mirė – kad kolaborantai nevaldytų mūsų ateities.
Taip, šnekėt reikia atsargiai. Bet kai priešas ant slenksčio – žodžiai tampa mažiau svarbūs nei pasirinkimas. Ir tas pasirinkimas vis dar toks pat: Tėvynė arba Tėvynės išdavikas. Vidurio nėra.
Susiję:
Landsbergių lyderis Kasčiūnas demaskavo apsimelavusį Seimo narį Ąžuolą, raginusi į šiukšlių dėžę išmesti savanorius
