Kaukių šou tęsiasi

Spalvingas Bako šou Lietuvoje įsibėgėja. Visi esame netiesiogiai įtraukti į spontaniškai kuriamas naujas ir jau peržiūrėtas, viešųjų ryšių potėpiais paryškintas bei įvairiausiais rakursais žiniasklaidoje pateikiamas politinio serialo serijas.

Visuomenė iki ausų yra panardinta į slapto pasiklausymo, elektroninio susirašinėjimo, korupcinių ryšių, galybės tyrimų, nepabaigiamų bylų, šešėlinių schemų, užkulisinių susitarimų bei skandalų peripetijas. Politinių karščių atoslūgio dar nesimato net tolimame horizonte.

Anaiptol. Nacionalinio saugumo ir gynybos komitetui (NSGK) vienbalsiai (tik vienam susilaikius) pritarus parlamentinio tyrimo dėl politikos ir verslo ryšių išvadoms, artėja nauja debatų banga Seime, pasigirsta raginimų dar tęsti bei išplėsti politinių intrigų naršymo koordinates.

Akivaizdu, jog NSGK balsavimo vieningumas dėl abejotino turinio bei vertės dokumento tikrai negarantuoja politinio protingumo ir nereiškia realaus politinių jėgų konsensuso. Jau iš pat pradžių ši tyrimo iniciatyva nekvepėjo konstruktyvumu ir neatrodė pagrįsta visuotinių interesų rūpesčiu.

Deja, pasitvirtino nuogąstavimas, jog šio, skambiai pradėto, tyrimo išvados bus paremtos medžiaga, kurią sudarė abejotinų slaptų VSD pažymų duomenys ir buvusių parlamentinių tyrimo komisijų išvadų fragmentai. Manyčiau, jog akademinėje bendruomenėje už panašaus lygio formuluočių kompiliaciją net pirmo kurso studentas vargu bau sulauktų teigiamo įvertinimo.

Jeigu šiuolaikinę valstybę suprantame kaip valdymo institucijų visumą, o valdymą kaip taisyklių, vadovavimo, reguliavimo bei kontroliavimo procesą, tai šiandien Lietuvoje šie kriterijai bei mechanizmai praktiškai nefunkcionuoja.

Būtent tai ir yra didžiausia valstybės grėsmė, kuri labiausiai diskredituoja institucijas, pažeidžia teisės viršenybės principą ir eliminuoja bet kokias visuomenės galimybes kontroliuoti valdžią bei politikus.

Būdai, kuriais plačioji visuomenė efektyviausiai galėtų kontroliuoti politikus, yra ne parlamentiniai tyrimai ar konstituciniai valdžios apribojimai, o veikiau partijų konkurencija bei interesų grupių veikla.

Šiame kontekste yra būtinas piliečių aktyvumas ir tikėjimas savo gebėjimu racionaliai paveikti valdžios sprendimus. Čia patikimiausias sarginis šuo, „visuomeninį interesą“ ginantis nuo valdžios, yra ne teismas, o žiniasklaida.

Tuo tarpu Lietuvoje matome, kaip valdžia ir politikai bando tik manipuliuoti žiniasklaida ir patys ima imituoti visuomenės gynimo nuo valdžios procesą.

Norėčiau pabrėžti, jog interesų grupių įtaka politikos formavimui glaudžiai siejasi su demokratijos esme, tačiau esant „ritualinei demokratijai“ visuomenė yra priversta stebėti, kaip valstybės institucijos nesugeba atlikti specifinių užduočių ir pasiekti specifinių tikslų - atlikti savo tarnystės piliečiams priedermių.

Valstybės institucijos turėtų užtikrinti visuomeninę tvarką ir būti tapatinamos su tais elgsenos stereotipais, kurie veikia stabilizuojamai, tačiau šiandien Lietuvoje sparčiai plinta kardinaliai priešingi procesai.

Esu įsitikinęs, jog turės dar praeiti šiek tiek laiko, kol šiame miglotame, ganėtinai dirbtiniame ir ciniškumu persunktame šurmulyje galės susivokti bei susiorientuoti toji visuomenės dalis, kuri turi gebėjimą savarankiškai mąstyti ir blaiviai vertinti politinius procesus.

Manau, lietuviai dar nėra visiškai praradę tikėjimo savo pajėgumu nušalinti valdžią, nepaisančią viešosios nuomonės, arba už viešo pareigūno padarytą klaidą ar nusižengimą išsireikalauti žalos atlyginimo.

Taip jau atsitiko, jog garsiojo Bako tyrimo išvadų paskelbimas sutapo su Europos Žmogaus Teisių Teismo sprendimu, kad Lietuvoje veikė Jungtinių Amerikos Valstijų CŽV kalėjimas, kuriame buvo kalinamas ir kankinamas Abu Zubaydahas. Jam valstybė turės sumokėti 130 tūkstančių eurų.

Šiuo požiūriu, nėra reikalo papildomai gilintis į Europos Žmogaus Teisių Teismo sprendimo aplinkybes, tačiau norėčiau pabrėžti, jog mano asmeniškas pasipriešinimas CŽV kalėjimo atsiradimui sąlygojo tuomečio VSD direktoriaus Mečio Laurinkaus komandiruotę į JAV, po kurios prasidėjo sąmokslas prieš Respublikos Prezidentą.

Niekas nebūtų išdrįsęs išsukinėti rankų tautai, jeigu savo laiku aukščiausio lygio valstybės pareigūnai ir politikai nebūtų parpuolę ant kelių prieš svetimų interesų spaudimą.

Valstybė yra suvereni, arba aukščiausioji galia savo teritorijoje ir ji yra visos teisės - privalomų ir prievarta sankcionuojamų taisyklių - aukščiausioji instancija. Šiai valstybės suvereniai galiai yra pavaldūs visi individai, net ir tie, kurie formaliai atlieka valdymo funkciją.

Europos Žmogaus Teisių Teismo sprendimas reiškia, jog Lietuvos valstybės suvereni galia visų pirma buvo paniekinta mūsų politikų ir biurokratų pastangų dėka.

Esu įsitikinęs, jog tai - Lietuvos pralaimėjimas kur kas didesne apimtimi, nei eurų suma, kurią Strasbūro teismas priteisė visų piliečių sąskaita sumokėti kankintam kaliniui.

Tai reiškia, jog Lietuvoje galėjo ir gali būti niekinamos žmogaus teisės, pro pirštus žiūrima į kankinimus, abejingai stebint valstybės institucijoms arba dešimtmečiais tęsiant ikiteisminius tyrimus.

Simboliška, jog už vadinamas Bako komiteto tyrimo išvadas tarp vieningai balsavusių buvo ir tas pats parlamentaras, kuris praeityje suko kažkieno „uodegas“, vadovaudamas parlamentiniam tyrimui dėl CŽV kalėjimo, veikusio Lietuvoje.

Tai tik dar kartą paliudija, jog tokie apsišaukę „tyrėjai‘ tikrai yra verti savo tyrimų.

Europos Žmogaus Teisių Teismas, tarptautiniai arbitražai ir nacionalinė teismų sistema ilgus metus nepristigs ieškinių, jeigu ir toliau Lietuvos politikai iš tribūnų skelbs ieškinius verslo subjektams, grasins civiliniu turto konfiskavimu ir bandys manipuliuoti teisėsaugos institucijomis selektyvios kovos prieš korupciją fronte.

Esu tikras, jog būtent neatsakingi politikų pareiškimai yra didžiausia grėsmė ne tik politinei sistemai, nacionaliniam saugumui, bet ir valstybės reputacijai bei jos patikimumui tarptautiniu mastu.

Norėčiau pabrėžti, jog Lietuvoje yra tapę populiaru užsimoti prieš nacionalinį verslą ir tai visų pirma yra didžiulė grėsmė nacionaliniam saugumui.

Tvyrant dūmų uždangai, kurią išskleidė pastarojo meto politinių skandalų grandinė Seime, pradėtos stumti referendumo įstatymo pataisos, kurios nuleistų kartelę referendumui dėl dvigubos pilietybės.

Šias referendumo įstatymo pataisas bandoma pateikti, kaip vienintelę alternatyvą išsaugoti emigruojančius piliečius ir nykstančią lietuvių tautą.

Šiandien tai jau pateikiama kaip visos tautos šimtmečio idėja, tačiau reiktų nepamiršti, jog tai dar vienas globalios Lietuvos projektas, kuris reiškia, jog nacionalinės valstybės likimas tampa nulemtas, o lietuvių tauta išsivaikščiojanti ir išsivažinėjanti po pasaulį.

Apgailėtina, jog referendumo įstatymo pataisos, kuriomis siekiama, kad pilietybę apibrėžiančiam Konstitucijos 12 straipsniui būtų taikoma išimtis, leistų sprendimą referendume dėl nuostatų keitimo priimti su mažesniu rinkimų teisę turinčių piliečių dalyvavimu, reiškia, jog net ir čia politikai siekia tautą paversti savo užmačių bendrininke.

Bandymas manipuliuoti stumiant globalios libertarinės politikos įsigalėjimą Lietuvoje jau praktiškai neturi jokių pasipriešinimo atsparos taškų ir vertybinių ribų. Tai reiškia, jog tokie politikai, beatodairiškai siekdami globalios Lietuvos pasaulyje, baigia prarasti Lietuvą čia.

„Kvailybė yra veikiau ne juslių klaidos ar ydingos išvados padarinys, bet tam tikra ekstazės atmaina: norėdami įrodyti kitiems savo vertę, jie darosi lyg apduję.“