Kitoks teatras - iš Klaipėdos ir Klaipėdai

Dažnai atsitinka, kad vaikai, kaip „pelningiausia“ auditorija, yra atakuojami mėgėjų, finansiškai parazituojančių iš „meno vaikams“ ir siūlančių nekokybišką produkciją. Prisiminkime kad ir žinomą faktą, jog prieškalėdiniu laikotarpiu vadinamosios teatrinės produkcijos pasiūla, reaguodama į paklausą, išauga dvigubai!.. Bet šįkart ne apie keliaujančius darželių spektaklius ar klasikinius pasakų pastatymus su choru ir baletu didžiosiose scenose. Apie kitokį teatrą vaikams.

Rašyti apie vaikų teatrą ar/ir kurti teatrą vaikams nelengva. Dažnas/a režisierius/-ė ar teatrologas/-ė vengia šių temų – esą trūksta papildomų žinių ar kitų disciplinų išmanymo, padedančių rasti raktą į vaiko psichologiją, bei gebėjimo parinkti skirtingiems raidos etapams būdingas temas… Kai kurie kūrėjai tvirtina, kad trūksta sistemos – politinės, švietimo, kultūros etc.

Apskritai Lietuvoje nėra nė vieno valstybinio ar kito profesionalaus teatro su išskirtiniu repertuaru vaikams. Nebent lėlių teatrai, dažniausiai atstovaujantys klasikinio žanro tradicijai. Žinoma, kiekvieno iš valstybės ar savivaldybių biudžeto išlaikomo teatro repertuare sutiksi ir vaikams skirtų spektaklių, kurie statomi su misija „užsiauginti naują žiūrovų kartą“, tačiau pamirštant atsižvelgti į tikslinės auditorijos interesus, rūpesčius ir, be to, konkrečią tikslinę amžiaus kategoriją.

Ne viskas blogai! Šiemet pasikeitusios Lietuvos kultūros politikos gairės finansavimo skirstymo prioritetuose akcentuoja edukacinį aspektą meninėje veikloje. Teatrologė Viktorija Ivanova pritaria šiai šviečiamajai krypčiai, sakydama, kad kiekvienas teatrą vertina pagal savo išprusimo ir skonio lygį, o dėl skonio nesiginčijama. „Tačiau geras skonis pats savaime neegzistuoja – jis yra ugdomas“, – priduria ji.

Festivalyje – nuo dainuojančių šaukštelių iki 4D

Kasmet sausio viduryje Vilniaus „Menų spaustuvės“ erdvės prisipildo vaikiško šurmulio, nesuvaidintų emocijų ir naujausių teatrinių reiškinių, skirtų jauniausiai auditorijai. Šių metų festivalio „Kitoks teatras vaikams'14“ programos spektakliai buvo skirti įvairiausioms amžiaus grupėms, kalbant skaičiais, 0 – 14+.

Ketvirtąjį kartą surengtas vaikų ir jaunimo teatro festivalis jau antrus metus puošiasi papildiniu „tarptautinis“. „Kitoks teatras vaikams'14“ pakrikštytas triukšmingiausiu, nes ne tik spektakliai, kūrybinės dirbtuvės bei diskusijos po jų, bet ir pačios Vilniaus senamiesčio gatvelės, sutekančios į Šiltadaržio gatvę, patvinsta klegesiu, nuoširdžiausiais vertinimais, juoku, ašaromis, gestais ir netikėčiausiomis išraiškos formomis trykštančiais įspūdžiais.

Šiemet „Kitoks teatras vaikams“ Vilniuje pristatė 10 naujų spektaklių, sukurtus trupių iš skirtingų Europos šalių. Lenkijos „Atofri Theatre“ pradėjo festivalį muzikiniu spektakliu „Ponas Satie – pagaminta iš popieriaus“. Skandinavijos vaikų teatrui atstovavo trupės iš Danijos („Teatret Kimbri“ ir jų lėlių spektaklis „Kaip gyveni?“), Suomijos („The Amazing Magic Theatre & TT13“ su 4D spektakliu „Pašalietis“, skirtu visiems besidomintiems naujausiomis technologijomis), Švedijos („Carrasco Dance Company“ kelis žanrus jungiantis šokio spektaklis paaugliams „Bartolomeo“).

Patiems mažiausiems skanų pasirodymą pristatė „tanzfuchs produktion“ iš Vokietijos. Spektaklyje „Niam-niam!“ kartu su atlikėjomis šoko ir dainavo šaukšteliai, lėkštės, staltiesės ir maisto produktai, o žiūrovai galėjo išbandyti spektaklio kūrybinius elementus visais savo pojūčiais – regos, klausos, uoslės, lytėjimo ir ragavimo.

Spektaklis „Tarmių stalas“. Nuotr. iš kulturpolis.lt

Programoje buvo ir keli šviežiausi Lietuvos kūrėjų darbai: „Menų spaustuvė“ festivalio programai pasiūlė 3D animacijos spektaklį „Tėčio pasaka“, o „Stalo teatras“ pristatė aktualų, praėjusių metų šviečiamosios kultūros prioritetams atstovaujantį, nuotaikingą pasirodymą „Tarmių stalas“.

Gūsis iš pajūrio – grynas ir specifinis

Festivalį įvairino ir organizatorių kaip reti svečiai sostinėje pristatomi Lietuvos pajūrio teatrai, kurie nėra debiutantai kuriant spektaklius vaikams ir tokią produkciją pristatant šalies bei tarptautinėje rinkoje – patys uostamiestyje rengia skirtingus tarptautinius festivalius „Karakumų asilėlis“ bei „PlARTforma“.

Klaipėdiečiai šįkart atvežė 2013 metų data paženklintas premjeras, kurios vis dar nespėjo peržengti premjerinių spektaklių statuso (t. y. nebuvo rodyti daugiau nei 1–2 kartus) savo miesto auditorijai.

Klaipėdos lėlių teatras provokavo tiesiogines žiūrovų replikas savo linksmais ir jaukiais spektakliais „Sudaužytas kiaušinis“ ir „Arbatėlė“. O šokio teatras „PADI DAPI Fish“ festivalyje sušoko spektaklio „Baltoji lopšinė“ premjerą.

Kuo jie buvo kitokie? Kitaip tariant, kurias aktualiausias premjeras vaikams 2014 m. vasarį rekomenduotina pamatyti Klaipėdoje, jeigu nesate jų matę iki šiol?

Bendrame tarptautiniame „Kitokio teatro vaikams“ kontekste klaipėdiečius būtų galima išskirti ir atpažinti iš stiprios, specifinės ir išgrynintos vaizdinės estetikos.

Kostiumai, šviesos, spalvos ir kitos materialiosios raiškos priemonės dažniausiai minimalios, bet spektakliuose suskambančios intensyviausiais akordais. Svaria priežastimi galima įvardyti tai, kad abiejų teatrų trupių kūrybinės sudėtys dažniausiai nekinta arba neženkliai varijuoja. Skirtingas teatro sferas jungiančių menininkų profesionalumas, „susigrojimas“ ir patirtis kuriant vaikams akivaizdūs.

„Arbatėlė“: skani ir su fantazija

Klaipėdos lėlių teatro spektaklis „Arbatėlė“. Nuotr. V. Dambrauskaitės

Režisierės Karolinos Jurkštaitės spektaklis „Arbatėlė“ gimė bendradarbiaujant su „etatinėmis“ Klaipėdos lėlių teatro bendraautorėmis – kompozitore Aušra Vaštakaite ir dailininke iliustratore Viktorija Dambrauskaite.

Kitoniškumo momentas ar neįprasti sprendimai šiame spektaklyje – lėlių teatro žanrą bandančios „suvaldyti“ dramos teatro aktorės Erika Mažulienė ir Justina Jukonytė bei slidi balionų vaidyba.

„Balionas yra slidi forma, gali atrodyti ir pigiai, tiesiog kaip gimtadienio atributas. Norėjome, kad vaikai suprastų, jog gražūs dalykai visai čia pat, kad balionai gali turėti kojas, šokti. Spektaklyje jie pamatomi visai kitaip“, – sakė K. Jurkštaitė.

Čia ir prasideda kūryba, aktuali vaikams. Pats spektaklio siužetas atspindi kūrybinės komandos susėdimą prie arbatėlės, draugišką bendradarbiavimą, kūrybines paieškas ir rezultatus. Receptas: minimalios priemonės, fantazija, žaidimas, draugystė ir nuoširdumas.

Rekomenduotina 3–8 metų vaikams, kurie pradeda socializuotis, megzti pirmuosius santykius, todėl spektaklyje puikiai atpažįsta savo pačių draugysčių ir žaidimų situacijas. Linksmi atlikėjų dueto etiudai įkvepia kūrybiškai stebėti aplinką ir padeda į kai kurias situacijas pažvelgti iš šono. Tačiau be jokio moralizavimo ar demagoginio auklėjimo momentų.

Efektingas „Sudaužytas kiaušinis“

Klaipėdos lėlių teatro spektaklis „Sudaužytas kiaušinis“. Nuotr. V. Dambrauskaitės

Klaipėdos lėlių teatro meno vadovė ir režisierė Gintarė Radvilavičiūtė savo naujausią spektaklį „Sudaužytas kiaušinis“ kūrė su patyrusia komanda.

Klaipėdos lėlių teatro aktoriai Renata Kutaitė ir Vytautas Kairys šešėlių teatro principu sukurtame spektaklyje lieka tamsiojoje scenos pusėje, bet aktyviausiai skleidžia šviesą ir gvildena pagrindinę mintį.

Net ir suvokiant tūrinį užkulisinės erdvės ribotumą bei pačių lėlininkų ironiškai vertinamą „kiekybiškai ekonomišką“ spektaklio atlikėjų sudėtį, sunkiai galima patikėti, kad visus spalvų, šviesų, veiksmo vietų ir personažų kaitos procesus skirtinguose ekranuose vienu metu suvaldo TIK du aktoriai.

Be svarbių techninių (ne technologinių) elementų: šviesų (Tomas Zinkus), specifinės dekoracijos konstrukcijos (Karolis Makauskas) bei scenografės Renatos Valčik konsultacijų, matyt, nebūtų pavykę sukurti netikėto animacijos įspūdžio, kai tamsioje teatro salėje pirmiausia įsižiebia trys apšviesti langai, kuriuose atgyja V. Dambrauskaitės piešti personažai, o kompozitoriaus Donato Bielkausko-Donio sukurta muzikinė linija paryškina pasakos siužetu kuriamą žmogiškųjų paradoksų šaržą. Beje, pagal įvykių grandinę plėtojamas dainos tekstas su pasikartojančia melodija ir išraiškingais ištiktukais nuo spektaklio vidurio šokiui išjudino dalį festivalinio spektaklio publikos.

Suvokus, kad dramatiška atomazga – Kazimiero piromaniškas poelgis su nuosavu nekilnojamuoju turtu – prasidėjo nuo perdėtos ankstesnių veikėjų reakcijos į sudužusį kiaušinį, musė virsta drambliu.

Pravartu prisiminti, kaip gudriai užkoduota pamokomoji potekstė senųjų pasakų motyvuose. Spektaklis sukurtas pagal vadinamąją formulinę-grandininę lietuvių liaudies pasaką ir skirtas 5–9 metų vaikams. Tokio žanro pasakos (pavyzdžiui, „Kaip senelis ropę rovė“ arba „Dangus griūva“) pasižymi tam tikrų žodinių konstrukcijų ar formulių pakartojimu, įvedant naują veikėją ar aplinkybę.

Šie tautosakiniam žanrui būdingi pasikartojimai padeda stiprinti atmintį, lavinti dėmesį ir suvokti kūrinius net patiems mažiausiems. Spektaklio „Sudužęs kiaušinis“ autoriai teigia, kad tokios pasakos yra ypač naudingos hiperaktyviems ir nedėmesingiems vaikams. Beveik meninė terapija su spalvomis, šviesomis ir gera muzika.

„Baltoji lopšinė“ – apie problemas estetiškai

Klaipėdos šiuolaikinio šokio teatro „PADI DAPI Fish“ spektaklis „Baltoji lopšinė“. Nuotr. D. Matvejevo

Šokio spektaklio „Baltoji lopšinė“ choreografiją, judesius ir dramaturginę liniją plėtojo naujojo Klaipėdos šiuolaikinio šokio teatro „PADI DAPI Fish“ komanda: Agnija Šeiko, Dovilė Binkauskaitė, Inga Kuznecova, Darius Berulis.

Jau tradicija tampa šio kolektyvo partnerystė su dailininku Artūru Šimoniu – spektaklio kostiumų ir scenografijos autoriumi.

Šiuolaikinio šokio žanras labai subtilus ir įvairialypis, tad jį aprašyti ne visada paprasta. Pradinė spektaklio inspiracija – liaudies daina virtęs Jono Aisčio eilėraštis „Lopšinė“ – paskatino prisiminti šių dienų aktualiją, kad vis rečiau mamos ir tėčiai patys užmigdo savo vaikus. Dėl intensyvaus gyvenimo tempo, darbų grafiko ar emigracijos vaikai auga su močiutėmis, kaimynėmis, auklėmis ar kitais globėjais.

Artimo ilgesys, nerealizuotas apsikabinimų troškimas virsta kasdieniu mažųjų protestu ir dėmesio reikalavimu. Keturi įtaigūs aktorių kuriami personažai: Zuikutis, mama Zuikė, Karvė ir Antis – plastiškų judesių, pantomimos ir lengvai atpažįstamų kasdienių situacijų kalba gvildena vienišumo temą.

Spektaklis pakeri savo švaria ir šviesia estetika bei natūralia šokėjų-aktorių vaidyba. Neforsuotai, be nūdien būdingų manierų, kurios pasižymi šaržo, farso, cirko ar kitais publikai pataikaujančiais raiškos elementais. Nesumeluotos gyvenimiškos istorijos ir jos nulemtų patirčių perteikimu „žuviukai“ paperka ne tik mažųjų, bet ir juos į spektaklį atlydėjusiųjų dėmesį bei jausmus. Smagu stebėti namų rutinai nepaklūstantį D. Binkauskaitės kuriamą mažąjį Zuikutį, kuris nepaliauja išdykėliškai trukdyti vakarinės sriubos ir migdymo ritualų. O kartu labai empatiškai nuteikia sapnuose išgyvenamas susitikimų su mama jaudulys bei nenumaldomas ilgesys, atsispindintis žaislų dėlionėmis kuriant išsvajotus pasimatymus.

„Jautrus ir šiltas šokio spektaklis pasakoja apie tai, kaip Zuikutis iš savo kasdienybės keliauja į sapnų ir svajonių pasaulį, kaip sutinka pasiilgtą mamą ir susitaiko su savo globėjais. O tėveliams primena apie šalia esančius mažuosius, besiilginčius mamos ir tėčio apkabinimo“, – rašoma spektaklio anonse.

„Kitoks“ – ne dėl pozos

Anot festivalio „Kitoks teatras vaikams'14“ organizatorės Jolitos Balandytės, už vai­kų ir jau­ni­mo kul­tū­ri­nės edu­ka­ci­jos projek­tų vykdymą įvertintos Kultūros ministerijos premija, organizuoti festivalį vaikams – tai didžiulė atsakomybė, nes vaikai – tai nuoširdžiausia publika, kuri reaguoja čia ir dabar.

Festivalio pavadinime kitoniškumas, anot organizatorės, akcentuojamas ne dėl pozos. „Kitoks teatras vaikams“ nėra nei geresnis, nei blogesnis negu vadinamieji senieji klasikiniai spektakliai vaikams ir jaunimui. „Kitoks“, nes pagrindinis [jo] principas yra tas, kad jeigu egzistuoja nematoma siena tarp žiūrovo ir scenos, ją bandoma [įvairiais būdais] ardyti. Vienas spektaklis labiau vaizduotę virpina, o kitas – interaktyvus, kai vaikai įtraukiami į procesą, tampa kūrybiški“, – pernai interviu sakė J. Balandytė. *

Apie teatrą vaikams panašiai kalba ir kūrėjai ar meno pedagogai, dirbantys vaikams ir su vaikais. „Pas mus teatre – pasakos ir pasakos. Nieko blogo, kad pasakos, bet kai vien tik jos, teatras praranda aktualumą. Tik dabar atsirado naujų trupių, kurios pradėjo imti temas iš gyvenimo, kad būtų artima vaikui. <…>  Manyti, kad vaikas nieko nesuvokia, yra labai klaidinga. Jei taip mano kai kurie spektaklio kūrėjai apie vaikus ir pažeria vaikams tik blizgučių, tai elgiasi nelyginant su beždžione, kuri irgi atkreipia dėmesį, jei kas nors blizga“, – kritiškai apie neprofesionalų pataikavimą publikai kalba šokio teatro „Dansema“ kūrėja, choreografė ir pedagogė Birutė Banevičiūtė (cituojama pagal Agnės Patackaitės straipsnį „Spektakliai ikimokyklinio amžiaus vaikams: kokio teatro reikia vaikams?“ – red. past.)

Festivalis Vilniuje savo publiką interaktyviai įtraukė į siužetus jei ne pasirodymų metu, tai bent po jų – pokalbiais, rankdarbiais, žaidimais. Šią tradiciją pristatydami, savo kūrybą vaikams stengiasi plėtoti ir abu Klaipėdos teatrai. Įsitikinkite patys.

www.kulturpolis.lt