Klaidinantys scenarijai

Prieš dvidešimt metų Muzikos akademijoje įgijau antrąjį aukštojo mokslo diplomą ir kino scenaristo specialybę. Per šį laiką teko sukurti krūvas scenarijų TV serialams, laidoms, pjesių teatrams ir vienkartiniams renginiams, tačiau neteko rašyti nė vieno scenarijaus detektyvui, nors šis žanras man patinka. Ir patinka jau vien todėl, kad jei detektyvo scenaristas teisingai susidėlioja pradines prielaidas, dar pasižymi kūrybiškumu, turi dramaturgijos pojūtį ir dinamiškai mąsto viso siužeto metu, gali tikėtis, jog būsi įsuktas į veiksmo intrigą, vedžiojamas už nosies, kol paskutinėje scenoje nustebsi pamatęs sprendinius, kurių net neįtarei. Tad ir pamėginsiu, remdamasis kukliomis scenaristo žiniomis ir nuojautomis, pažvelgti į pastarąsias kelias savaites Lietuvą krėtusį pedofilijos skandalą.

Niekam nekyla abejonių dėl žanro – tai detektyvas, nes yra visi būtini detektyvui pirminiai elementai: dvi žmogžudystės ir vienas nežinia kur dingęs žmogus – Drąsius Kedys, kuris pagal eskaluojamas versijas yra pagrindinis įtariamasis. Dabartinių detektyvų (literatūrinių ir kinematografinių) tipologija yra gana paprasta. Nelygu, ką pasirinksime pagrindiniu personažu, siužeto ašimi, aplink kurią ir suksis intriguojanti istorija. Bene gausiausia grupė siužetų yra tradiciniai, kai centrinė figūra yra detektyvas – seklys, kuriam paskiriama narplioti žmogžudystės byla. Jis ieško nusikaltimo motyvų ir detalių, kurios atmetimo būdu padeda siaurinti įtariamųjų ratą, kol jų lieka tik vienas, keli ar organizuota grupė. Kai įtariamasis išsiaiškinamas, dabartinio detektyvo siužetas paprastai perauga į kitą fazę, kurioje apstu trilerio elementų. Dažniausiai paaiškėja, kad nuo paprastos žmogžudystės ima driektis siūlai į labai įtakingų politikų ar verslininkų veiklos ir įtakos zonas. Tie imasi veiksmų prieš detektyvą, kartais iš kelio šalina ir savus (vykdytojus), kad tiesa neišplauktų paviršiun, o visi galai būtų sukišti į vandenį. Mūsų atveju yra truputėlį kitaip.

Žmogžudystės dar nėra, yra tik vaiko tvirkinimo ir prievartavimo įtarimų, kurie kyla D. Kedžiui. Jis ir imasi detektyvo vaidmens. Kaip sugeba, renka faktus, mėgina identifikuoti įtariamuosius ir nusikaltimo dalyvius. Skirtingai nei tai darytų detektyvas profesionalas, mūsų detektyvas elgiasi netradiciškai. Savo surinktą informaciją ir įtarimus jis stengiasi kuo plačiau paviešinti, tikėdamasis rezonanso teisėsaugos institucijose ir visuomenės paramos. Teisėsauga ilgam nuščiūva, kratosi atlikti ikiteisminius tyrimus, permetinėja vilkinamą bylą iš vienos prokuratūros į kitą, nes tarp įtariamųjų yra ir jų rato žmogus, taip pat politikas, neabejotinai turintis užnugarį aukščiausiose institucijose. Tačiau visuomenės dėmesys sužadintas, atmosfera įkaitinta, ir prokurorams aišku, kad bylos „numuilinti“ nebepavyks. Detektyvas – mėgėjas per toli nuėjo. Ir štai šiuo momentu lyg iš giedro dangaus drioksteli šūviai, atsiranda du nužudytieji, o mūsų detektyvas dingsta. Šis posūkis reiškia mažosios detektyvinės istorijos pabaigą, nes nuo šios akimirkos prasideda didysis naratyvas, kuriame ankstesnė istorija yra tik epizodas.

Jei dėliotume mums žinomų įvykių seką, neabejotinai pastebėtume, kad visas šis trileris turėjo ir tebeturi savo scenaristą, tiesa, nelabai talentingą ir darantį akivaizdžių klaidų. Pirmoji akivaizdi scenaristo klaida, priešingai, nei kam nors galėtų atrodyti, – tai tas kruopštumas, su kokiu buvo suplanuotos žmogžudystės. Scenaristas, matyt, prisižiūrėjęs detektyvinių fikcijų, visiškai užmiršo pasukti galvą dėl psichologinės pagrindinio personažo motyvacijos.

Jei D. Kedys iš tikro planavo kažką panašaus į kerštą, jam tikrai nereikėjo dekoracijų: kelininkų autobusiuko, švyturėlio ir kelininko uniformos. Tačiau kelininko uniformos ir dekoracijų tikrajam žudikui iš tikro reikėjo. Žinome, kaip sunku liudininkui atpažinti uniformuotą žmogų. Įvykio liudininkų iš tikro atsirado, ir jie kaži kodėl (kiek žinome) nei patvirtina, nei paneigia, kad į teisėją šaudė būtent D. Kedys. Kad niekam nekiltų abejonių, jog tai D. Kedžio darbas, scenaristas sugalvojo sustiprinti scenarijų antrąja auka, numesti prie aukos įtariamojo pistoletą, o autobusiuką palikti prie Andriaus Ūso kontoros. Tiesiog neįtikėtina, kad autobusiukas nepastebėtas trainiotųsi kelias valandas  po tokį miestelį kaip Kaunas, kai ant kojų sukeltos visos miesto policijos pajėgos. Greičiausiai scenarijus buvo visai kitoks. Pirmoji ir antroji žmogžudystės galėjo būti įvykdytos beveik sinchroniškai kelių žmogžudžių. Ir čia išnyra antroji klaida – D. Kedžio pistoletas, iš kurio nebuvo iššauta. Antrasis žmogžudys nespėjo sužinoti, kiek šūvių buvo paleista į teisėją, ir, neiššaudęs tų šovinių į orą, numetė pistoletą su pilna šovinine.

Kaip matome, planas įvykdytas, tačiau su klaidomis. Kad scenaristo scenarijus nebūtų iššifruotas, apyvarton metamas dar vienas labai reikšmingas detektyvo žanrui elementas – klaidinami judesiai ir dėmesio nukreipimas nuo tikrųjų nusikaltimo motyvų. Ir čia jau intuityviai gali nujausti labai pažįstamą braižą iš ankstesnių detektyvų. Scenaristui svarbu viešojoje erdvėje skleisti jo sukurtą mitą ir įtvirtinti jį įaudrintoje visuomenės sąmonėje. Pagal vos ne identišką klaidinimo schemą buvo veikiama ir Kiesų, ir pulkininko Vytauto Pociūno nužudymų bylose.

Pirmuoju atveju buvo sukurptas neva turto pasisavinimo iš kreditinių kortelių scenarijus, antruoju – nelaimingo iškritimo pro langą istorija. Nereikalingi asmenys paprastai būna pašalinti, pasodinamas iešmininkas, o bylos iki galo taip ir neištirtos. Visi šie trys scenarijai turi ir bendrą bruožą, kad visais trimis atvejais pagrindinę (klaidinamą?) versiją itin uoliai ima piršti ir eskaluoti  vienas didžiausių Lietuvos dienraščių, uolių žurnalisčių Vyšniauskaičių ir Lavasčių paskvilių pavidalu. Savo publikacijomis jos visuomenei kala į galvą scenaristo pamėtėtą schemą: šiuosyk, kad D. Kedys – žudikas ir slapstosi nuo teisėsaugos. Nei viena, nei kita neįrodyta.

Kita labai patogi klaidinimų erdvė yra interneto komentarai. Tiesiog naivu būtų manyti, kad scenaristas nepasinaudotų ja diegdamas į visuomenės sąmonę parankius klaidinamus vaizdinius. Čia jau dominuoja herojinės mitologemos, kurios iš esmės reiškia tą patį nukreipiamąjį judesį. Redukavus gausybę komentarų turime gana siaurą jų spektrą, kur dominuoja toks: „Drąsius Kedys pasielgė teisingai. Ir aš taip pasielgčiau. Drąsius – didvyris.“ Didžiausiame komentarų masyve nekvestionuojamas scenaristo užsakymas D. Kedį vaizduoti kaip herojų, tegul ir žudiką. Jei šie vaizdiniai įsitvirtins mūsų sąmonėje, o įtariamasis D. Kedys taip ir nebus surastas (gyvas ar nužudytas), abejoju, ar teisėsauga imsis iš esmės kedenti šį kraupų nusikaltimą, kurio nytys, gali būti, kad driekiasi net į tarptautinius prekybos vaikais ir seksualinio vaikų išnaudojimo tinklus. Naivu būtų manyti, kad gyvename lyg kokioje kaimo ulyčioje, nepaliestoje globalaus pasaulio šlykščiausių grimasų. Jei mūsų teisėsaugininkai neturi patirties aiškintis šių specifinių bylų, kyla klausimas, kodėl nepasikviečia tyrėjų iš užsienio, kur šio pobūdžio bylos nėra jokia naujiena? Gal bijo tokio detektyvo, kuris sukrės sistemą per visą institucinę vertikalę.