Klausimai ir atsakymai

Žmogaus gyvenime visada buvo, yra ir, matyt, visuomet ir liks nemaža svarbių egzistencinių klausimų, atsakymų į kuriuos jam greičiausiai niekad taip ir nepavyks surasti. Na, pavyzdžiui, manau, yra labai nedaug vilties, kad jam – ar, tiksliau sakant, mums - kada pavyktų sužinoti tikrąjį atsakymą į klausimą – kaip susikūrė Visata? Ar net išsiaiškinti ir iš tiesų suprasti mūsų planetoje atsiradusio tokio unikalaus, jei ne išimtinio, visatoje reiškinio – gyvybės – bei vienos „išmaniausiųjų jos formų“, mūsų pačių, Homo sapiens oriai pasivadinusios rūšies atstovų, fenomeną. Ir nors tam tikrus atsakymus čia mano ir autoritetingai tvirtina turį abu įtakingiausi visus Protingojo žmogaus įsitikinimus ir jo pasaulio sampratas atkakliai mėginantys formuoti antagonistai – mokslas ir religija. Tai vis dėlto ir yra tiktai vienokie ar kitokie manymai. Ne faktai. Ir veikiausiai tik tokiems jiems ir lemta likti. Mat, kaip ir Didžiojo sprogimo teorija mėginantys besivadovauti mokslininkai racionalistai, net ir turėdami geriausius savo sugebėjimus ar norus, negali atsakyti į vieną iš bene svarbiausių šios teorijos iškeliamų klausimų – kaip iš Nieko gali atsirasti Viskas? Taip net ir patys iškiliausi tiek krikščionybės, tiek visų kitų monoteistinių religijų mąstytojai kreacionistai niekada neduos atsakymo į kitą visomis tokiomis teorijomis ne mažiau fundamentalų klausimą: kodėl Tobulo ir Visagalio Kūrėjo „geriausias kūrinys“ – žmogus – yra toks „netobulas“? Ir netgi būdamas technologiškai išties nepaprastai gudrus ir išradingas, visą savo gyvavimo istoriją nuolat atkakliai įrodinėja tuo pat metu sugebantis išlikti ir be galo primityvus, godus ir savanaudiškas, tūžmingas ir destruktyvus „sutvėrimas“. Niekada iš tikro taip ir neįstengiantis išsivaduoti iš savotiško „užburtojo rato“ gniaužtų, nuo vienų katastrofiškų suiručių, krizių ir karų ilgainiui žmogų visada teatvedant prie kitų, tik dar baisesnių.

Viena vertus, bent jau kalbant apie kosmologiją, mūsų nesugebėjimas įminti didžiųjų Visatos mįslių gal ir neturėtų labai stebinti, ir, matyt, kone geriausiai (ir paprasčiausiai) jis galėtų būt paaiškinamas tuo, kad, nepaisant viso ganėtinai hipertrofuoto žmogaus ambicingumo, tokio pobūdžio ir masto klausimai tiesiog yra, taip sakant, „ne jo proto galioms“. Kurios – kad ir kaip mums to nesinorėtų pripažinti – vis dėlto yra ribotos. Tuo, beje, labai nesunkiai galima būtų įsitikinti jau vien tik pamėginus įsivaizduoti kad ir tą pačią Visatą – ir mūsų proto suvokimo ribos bematant taptų gana akivaizdžios. Kas savo ruožtu drauge, manau, galėtų atitinkamai pasitarnauti ir svarstant apie tai, kodėl kosmologijai dažnai yra taip sudėtinga pakilti aukščiau hipotetinio teorinių abstrakcijų lygio. Nes, tiesą sakant, tik tokiu lygiu ir yra įmanoma kalbėti apie prigimtį dalykų, kurių net bazinių parametrų žmogaus protas yra aiškiai nepajėgus nei deramai suvokti, nei dargi įsivaizduoti.

Tačiau, kita vertus, nei visa tai, nei daug tikroviškesnis tam tikrų savo prigimtinių ribotumų supratimas, manyčiau, vis dėlto nereiškia, kad panašiai beviltiškai žmogui derėtų pasijusti ir prisipažinti bejėgiu kalbant apie dalykus ir struktūras, kurias jis sukuria pats. Ir kad ir kokie sudėtingi jie būtų ar atrodytų, visus svarbiausius mūsų gyvenimo ir veiklos aspektus labiausiai saistantys ir veikiantys paties žmogaus susikurti konstruktai, vadinami politika ir / ar ekonomika, tikrai nėra ar bent jau neturėtų būti priskiriami tokių jo protui neįveikiamų klausimų-abstrakcijų kategorijai.

Bet, kaip gyvenime dažnai ir būna, neturėtų dar nereiškia, kad nėra. Ir, ko gero, ypač šiandieninė mūsų (ir ne tik) šalyje gyvuojanti politika, kaip ir jos neatskiriama sudaromoji – ekonomika, daugiausia kaip tik ir yra virtusios tokiomis abstrakcijomis. Visoms pagrindinėms „tradicinėmis“ vadinamoms politinėms jėgoms ir partijoms kaip patį svarbiausią, jei ne bendrai vienintelį, savo veiklos tikslą išsikėlus ir vieningu unisonu deklaruojant abstrakčių universalistinės laisvės ir demokratijos idealų įgyvendinimą. Tokiame jų siekyje politikams aktyviai talkinant didžiuliam būriui „neoklasikais“ išdidžiai save vadinančių ekonomistų, uoliai ir nenukrypstamai besivadovaujančių ne mažiau abstrakčiomis rinkos liberalizmo teoretikų, tokių kaip Ludwigas von Mises, Friedrichas Hayekas ir Miltonas Friedmanas, suformuluotomis „paradigmomis“. Politikai taip vis labiau prarandant realizmo pagrindus ir tampant tik savotiška atitinkamai teatralizuotų politinių technologinių batalijų lozunginėmis abstrakcijomis arena. Kur lyg tam tikroje sekuliarizuotos religijos versijoje bene daugiausia politikai atkakliai kaunasi primityviai suabsoliutintų gėrio ir blogio sampratų aliuzijomis. Ir kur vadinamojo „liberalaus demokratinio kapitalizmo“ propaguojamos ideologinės vertybinės doktrinos visų mūsų politikų yra kone vienbalsiai pripažįstamos esant vienintele ir neabejotina tokio gėrio išraiška. O ekonomikai tevirtus apgailėtina buhalterizmo forma, dominuojama keistai iškreiptų fantazijų apie mistines rinkų savireguliavimo galias ir jų pagrindu sukurptų vadinamųjų homo economicus teorijų, su kone religiniu atkaklumu mėginančių įgyvendinti – bent jau sociologijos požiūriu – ne mažiau keistą ir iškreiptą idėją, teigiančią, kad ne rinkos turi būti derinamos ir tarnauti visuomenės poreikiams, o atvirkščiai – visuomenė privalo taikytis prie abstrakčių ir dirbtinai sukonstruotų „laisvosios rinkos imperatyvų“.

Kai tokio pobūdžio abstrakcionizmas modernioje politinio ir ekonominio mąstymo kultūroje įsitvirtino ir tapo norma, tai negalėjo apsieiti be pasekmių. Tarp kurių viena iš reikšmingiausių buvo tai, kad daugybės nepaprastai svarbių ir „pamatinių“ savo funkcijų ir pareigų prasme (pvz., rūpintis ir saugoti savo piliečius, garantuoti jų teises ir užtikrinti teisingumą bei visokeriopai skatinti ir remti visuomenės gerovę) tik tam tikra abstrakcija* ilgainiui virto ir pati modernioji valstybė. Vis labiau primindama savotišką iškreiptų veidrodžių karalystę, kurioje niekas nėra, kuo atrodo, ir nereiškia, ką turėtų reikšti. Ir nors daugeliui nūdienos politinių veikėjų toks „šešėlių teatras“ galbūt yra visai priimtinas ir netgi siektinas dalykas, kurį laiką jiems leidžiantis gana sėkmingai išsilaikyti „valdžioje“. Sociumo gyvavimo požiūriu tai yra ne kas kita, kaip receptas chaosui. Kuriam tokioje aplinkoje atsirasti ir plisti yra išties labai palankios sąlygos, tačiau kuris bet kokios struktūros, tarp jų ir socialinės-politinės-ekonominės struktūros, vadinamos Valstybė stabilumu, yra viena rimčiausių iš visų įmanomų grėsmių ir ilgainiui neabejotinai gali ją sugriauti.

Istorija mus moko, kad tokios griūtys visada pareikalauja didžiulės žmogiškų kančių, skausmo, netekčių ir net gyvybių kainos. Tačiau drauge su tuo ji visuomet taip pat parodo, kad tokios pamokos, deja, atrodo, niekada taip ir nebūna išmokstamos ilgam.

*Abstrakcija: 1. mintinis atsiejimas kurio nors dalyko ypatybių nuo paties dalyko; 2. atsietinė sąvoka, atsaja, atsietybė.

Tai, kad mūsų šalyje (kaip, beje, ir daugelyje kitų modernių nūdienos valstybių) tokie destrukciniai procesai yra ne tiktai prasidėję, bet ir jau daugybę metų gana aktyviai vyksta, lengvai patvirtina daugybė įvairių šiandieninės visuomenės gyvavimą lydinčių ir jį gana gerai charakterizuojančių demografinių statistinių faktų bei įrodymų.

Daugelis išties labai rimtų ir normalų sociumo gyvavimą neabejotinai destabilizuojančių tiek socialinių ekonominių, tiek etinių moralinių šiuolaikinės visuomenės problemų ir bėdų yra daugiau nei akivaizdžios. Ne ką mažiau akivaizdu ir tai, kad nesvarbu, kaip jos vadintųsi ar kokioms „politinėms kryptims“ atstovautų, nė vienai iš pastarus kelis atgautos nepriklausomybės dešimtmečius šalies politiniam ir ekonominiam gyvenimui vadovauti ateinančių politinių jėgų, partijų ar jų koalicijų vis dėlto taip ir nepavyko surasti kokių nors iš tiesų veiksmingų priemonių ar būdų, galinčių ir leidžiančių tokią situaciją iš esmės pakeisti. Nebent ją tik dar labiau pabloginti. Tad nors visi be išimties politikai ir visos partijos, žinoma, ir toliau atkakliai tvirtina kovojančios „už žmogų“ ir „tautos gerovę“ bei nuolat tvirtina mūsų šalyje mėginančios sukurti sąlygas darniai ir visokeriopai klestinčiai teisinei-pilietinei-demokratinei valstybei ir jos visuomenei gyvuoti. Vargu ar reikia pasižymėti kokiu nors ypatingu įžvalgumu, kad pastebėtum, kaip dramatiškai mūsų politikams nesiseka tokių savo viešai deklaruojamų abstrakcijų įgyvendinti praktikoje. Ir kad tai, ką jie iš tikrųjų „sukūrė“, yra labai skirtinga, jei ne priešinga tam, ką jie žadėjo ir skelbė. Apie ką labai iškalbingai byloja daugybė oficialių mūsų gyvenimo statistikų. Ir šalyje nuolat auganti socialinė ekonominė atskirtis, ir nelygybė, skurdas, nedarbas, visuotinai išplitusi korupcija, didžiulis nusikalstamo lygis, bemaž epidemijos mastus įgaunantys alkoholizmas, narkomanija, šiurpūs savižudybių „rekordai“, gimstamumą viršijantis mirtingumas ir galiausiai (tarsi visa tai „apvainikuojant“) kone masinė tapusi migracija mūsų šalies nė iš tolo nedaro panašios į tą „pilietinę demokratinę gerovės valstybę“, apie kurią politikai mums nuolat kalba ir kurioje jos piliečiams būtų gera, jauku ir saugu gyventi. O veikiau tokią, iš kurios žmonėms norisi bėgti. Ką jie ir daro. Kas į užsienį, kas į alkoholio ar narkotikų „prieglobstį“, kas bendrai iš gyvenimo. Tuo bent kiek įžvalgesnius sociologus verčiant vis labiau nerimauti, kad jei tokios tendencijos išliks, galbūt jau į šio amžiaus pabaigą mūsų valstybės gali ir nelikti.

Kažin ar verta abejoti, kad didžioji mūsų šalies politiniam ir ekonominiam gyvenimui vadovaujančio elito dauguma su tokiomis niūriomis sociologų prognozėmis, aišku, niekad nenorės sutikti. Ir tiek tokius jų „nerimus“, tiek ir visas juos inspiravusias statistikas bei tikrąją jų įtaką ir reikšmę valstybės ir jos visuomenės raidos perspektyvoms visada mėgins ganėtinai sumenkinti ar net bendrai užginčyti ir paneigti. Bet visos jų retorikos geriausiu atveju bus tik savotiškos pasipūtėliškai naivios fantazijos, su realiu mūsų gyvenimu turinčios labai ne daug ką bendro. O blogiausiu – paprasčiausias melas, kuriuo jie ciniškai naudosis mėgindami klaidinti ir apgaudinėti plačiąją visuomenę.

Klausimas, kiek jiems tai pavyksta, visada bene labiausiai priklauso nuo to, kiek toji visuomenė yra pajėgi ir sugeba įžvelgti bei atpažinti tokio pobūdžio politikų jai nuolat kurpiamas fantazijas ir / ar apgaules. Ir kad ir kaip būtų apmaudu ar gaila, tenka pripažinti, kad, nepaisant viso savo pretenzingumo, modernioji „žinių visuomenė“ šiuo požiūriu anaiptol nėra išskirtinė ir nei tokiomis įžvalgomis, nei sugebėjimais ji, deja, tikrai nepasižymi. Šiais, kaip ir visais kitais, laikais didžiajai daugumai žmonių kaip visad ir toliau labiausiai „girdint“ ir „matant“ tik tai, ką jie nori girdėti ir matyti. Ir todėl įvairiomis euforinėmis liaupsėmis ir triumfalistiniais mitais, fantazijomis ir apgaulėmis visada esant linkus tikėti daug mieliau nei priimti tikrovę.

Kas savo ruožtu visiems, tarp jų ir demokratiškai iš(si)rinktiems politikams, visuomet suteikia labai patogią ir dažnai, atrodo, neatsispiriamą galimybę tuo pasinaudoti, savo veikloje plačiai ir gana sėkmingai taikant vieną iš bene seniausių visų laikų politinio gyvenimo „gudrybių“ – demagogiją.

Demagogija yra sudurtinis graikų kalbos žodis, sudarytas iš demos („liaudis“) ir agogos – („vadovas“). Kaip yra manoma, vienas pirmųjų šį žodį pavartojo 446– 380 metais prieš mūsų erą gyvenęs graikų komedijos tėvu vadinamas Aristofanas. Vienoje iš savo pjesių išjuokdamas įvairiomis suktybėmis ir apgaulėmis pagarsėjusį to meto Atėnų politiką Kleoną. Kuris, beje, nors ir laikydamas save aristokratu, tuo pat metu skelbėsi ir oficialiu prekybininkų ir verslininkų interesų politikoje atstovu. Kitaip sakant, buvo vienas iš pirmųjų politinių lobistų. Ir nuo pat anų laikų iki šiol šis žodis ir ši sąvoka reiškia ne ką kita, kaip žmonių apgaudinėjimą dalijant melagingus pažadus, suktai meilikaujant, iškraipant faktus, slopinant kritiką ir nutylint teisingą informaciją.

Savo taikliais aforizmais garsėjęs žymus XX amžiaus pradžios amerikiečių rašytojas ir žurnalistas H. L. Menckenas kitados yra pasakęs: Demagogas yra tas, kuris, puikiai tai žinodamas, žmonėms drąsiai skelbia melagingas doktrinas, nes juos laiko visiškais kvailiais ir mulkiais.

Tai, žinoma, yra išties skaudi ir nemaloni, bet vis dėlto tiesa. Nes būtent tokio ciniškai arogantiško politinės valdininkijos požiūrio į savo vadovaujamą visuomenę pavyzdžių „mūsų demokratijoje“ niekada tikrai netrūksta. Nesvarbu, ar kalbėtume apie Seiman išrinktų sau išrūpinamus „atlyginimus“, „Mažeikių naftą“, Ignalinos AE, skalūnų dujų gavybą, euro įvedimą, „Snoro“ ar Ūkio bankų griūtis, Venckienės „bylą“, šilumos ar maisto produktų kainas, slaptus CŽV kalėjimus ir t. t., ir pan. Bet vis dėlto dar skaudžiau ir nemaloniau yra tai, kad jie taip elgiasi tiktai todėl, kad gali. Nes mes, visuomenė, jiems leidžiame šitaip elgtis. Bet kodėl?

Kad ir kaip būtų keista, atsakymas į tokį, atrodytų, be galo painų ir sudėtingą klausimą iš tikrųjų yra gana paprastas. Jo esmė glūdi trumpučiame įvardyje mes. Ir reikalas tas, kad mūsų visuomenės paprasčiausiai nėra. Yra tik jos iliuzija ir tik graudžiai iškraipyti atvaizdai kreivuose veidrodžiuose.

Tačiau kai tokia samprata visuomenėje netenka realaus pagrindo, savo pagrindą praranda ir pati Valstybė. Ir turbūt bene liūdniausia visoje šioje ir taip gana nelinksmoje istorijoje yra tai, kad ne tiek dėl kokių nors savo „proto limitų“, kiek dėl keisto ir atkaklaus nenoro šiandieniniam „mokslo, technologinės pažangos ir visuotino informatyvumo amžiaus“ žmogui, atrodo, ir toliau niekaip nepavyksta nei suprasti, nei juolab pripažinti, kad visos jo viltys ir tikėjimas, jog individualizmu ir ekonominiu egoizmu grindžiamai kultūrai kada nors iš tikro gali pavykti tokią teisinę, pilietinę, demokratinę „mūsų visuomenę“ sukurti, tėra graži ir optimistinė, bet visiškai naivi utopinė fantazija. Kurios niekada tikrai nepavyks įgyvendinti, tačiau kurios atsikratyti, ko gero, žmogui visad bus pernelyg sudėtingas ir neįvykdomas uždavinys.

Tad nors vienas iš, mano manymu, bene svarbiausių socioegzistencinių klausimų, kodėl organizuotam godumui visada gana nesunkiai pavyksta nugalėti dezorganizuotą demokratiją, be abejo, turi atsakymą. Bet ar mes iš tikrųjų norime ir esame pasirengęs jį išgirsti?