Ko reikia konserva- toriams?

Po praėjusių Seimo rinkimų matyti senosios Lietuvos partinės dešinės galimybių kontūrai. Tėvynės Sąjunga (TS-LKD) ir Liberalų Sąjūdis (LLS) laimėjo miestuose (Vilniuje, Kaune ir Klaipėdoje), tačiau pralaimėjo praktiškai visoje likusioje Lietuvoje. Populistiniai libcentristai (LiCS) apskritai mirė kaip politinė partija, tą tik liudija makabriškas jungimasis su „Tvarka ir teisingumu“. „Drąsos kelias“ per mišrus, kad būtų pozicionuojamas, o tautininkai su koalicija realiai net nepretendavo į vietas parlamente.

Daug kalbama apie tai, jog buvusios koalicijos partneriai buvo pasmerkti atsidurti opozicijoje po skausmingų reformų ir su globalia finansine krize sutapusio valdymo. Tačiau ne vienoje šalyje, o pirmiausia kaimyninėse Latvijoje ir Estijoje, perrinktos krizės metu valdžioje taupymo politiką įgyvendinusios partijos. Dar kalbama, jog suprasti Kubiliaus vykdytos taupymo politikos būtinumą galėjo tik labiau išsilavinusi, miestuose susitelkusi visuomenės dalis. Apverčiant tą pačią tezę, pasigirsta pamąstymų, kad tik liberalus, tai yra iš esmės ekonominis, konservatizmas gali būti patrauklus Lietuvos miestuose, o būtent juose dabartinė TS-LKD randa savo vienintelę atramą. Toks dviejų dalių Lietuvos („dviejų Lietuvų“) paveikslas yra pražūtingas vienintelei iš tiesų egzistuojančiai Lietuvai.

Lietuvoje, kurioje taip ir nesusikūrė vakarietiška demokratija ir tikros politinės partijos, reikia turėti viltį, jog kuri iš lig šiol partijomis besivadinančių interesų grupių vis dėlto taps tikra partija. Daug žmonių šią viltį sudeda į kompetentinga, atsakinga ir pažangia kitų partijų kontekste ir (ypač pamačius naująją Vyriausybę) sugebėjusią atrodyti Tėvynės Sąjungą, tad prasminga panagrinėti šios jėgos galimybes.

Jei Tėvynės Sąjunga yra tikra partija, o ne eilinė nomenklatūrinė interesų grupė, ji turėtų kaip tokia siekti laimėti absoliučią daugumą Seime ir be pasiteisinimų įgyvendinti savo programinius pažadus. Tai gali būti neįgyvendinama, bet privalo būti siekiama. Tokiu atveju apsiribojimas miestais ir esamu elektoratu, tegu ir jaunėjančiu, yra pražūtingas, o buvęs premjeras be jokio reikalo džiaugiasi 33 laimėtais mandatais, nes lieka pasmerktas geriausiu atveju sudarinėti margas kompromisines koalicijas. Vis dėlto laimėti gerokai didesnę paramą galima ir neišduodant partijos varde įrašytos ideologijos, netampant populistais ir nevirstant liberalia partija.

Liberalėjimas ir „sėkmės Lietuva“

Beprecedentiškai stabilus praėjusios Vyriausybės darbas parodė, kad prielaidų konservatorių ir liberalų vienybei, kuria taip džiaugiasi liberalus miesto rinkėjas, tarsi yra. Tai visų pirma vieningai neigiamas ir nepragmatiškas sovietinės praeities vertinimas bei ekonominis liberalizmas. Būtent ekonominės dimensijos darbais – pirmiausiai finansų krizės suvaldymu – labiausiai didžiavosi praėjusi koalicija.

Garsusis „diržų susiveržimas“, kritęs pirmiausiai ant prasčiausiai gyvenančių sluoksnių pečių, tikrai galėjo būti įgyvendintas kitaip (didesne dalimi aukštesnių sluoksnių sąskaita) ir tikrai liko nesuprastas daugelio Lietuvos gyventojų – kapitalizmo „pralaimėtojų“. Visuomet „veržlios, drąsios, pažangios, sėkmės Lietuvos“ vizija tikrai pelno išsilavinusio ir socialiai ne itin jautraus didmiesčių jaunimo („sėkmės Lietuvos“) prielankumą, o pati partija taikosi būtent į šiuos rinkėjus. Tiesa, ši jungtis galėjo lemti pergales tik Vilniuje, bet ne Kaune.

Vis dėlto, kaip taikliai pastebi Dalius Stancikas, net susivieniję su sustiprėjusiu Liberalų Sąjūdžiu konservatoriai kartu mobilizuoja mažiau nei 400 000 balsų ir 2008 metais formavo koaliciją tik todėl, kad pritraukė protesto balsus susirinkusią Tautos prisikėlimo partiją. Be A. Valinsko kompanijos, TS-LKD, LiCS ir LLS net sėkmingiausiuose sau šio amžiaus rinkimuose neturėjo šansų formuoti Vyriausybės. Tai rodo šių partijų elektorato galimybių ribą, jei laikomės tokio dešinės turinio, kokį Lietuvai šiandien gali pasiūlyti ir siūlo konservatoriai ir liberalai.

Kairiąsias ar tiksliau jomis apsimetančias jėgas palaiko daug daugiau – bent 700 000 rinkėjų kiekvienuose rinkimuose nuo 2000 metų – ir tai reiškia, jog išsaugant esamą politikos turinį dešiniosioms partijoms dar ilgai bus sunku ne tik svajoti apie realią pergalę rinkimuose, bet ir apskritai formuoti koaliciją be vienadienių pakeleivių (kurių, kaip matyti, Seime vis mažėja) pagalbos.

LSDP savo ruožtu jau susirūpino dėl augančių miestų ir nykstančio kaimo, tačiau tai lėti procesai, o „Darbo Partijos“ bylos baigtis dar gali reikšti greitą ir milžinišką LSDP elektorato išaugimą. Savo ruožtu liberalus mąstymas augančiuose miestuose kartu stiprins ir pačių liberalių jėgų, kurios neišvengiamai telksis stiprėjančiame Liberalų Sąjūdyje, elektoratą. Tačiau liberalų dalis visuomenėje ribota ir visai dešinei šių rinkėjų tiesiog neužteks.

Liberalusis laimingųjų partijos mentalitetas nesuprantamas didžiajai daliai Lietuvos ir todėl pasmerkia taip save pozicionuojančią partiją rinkimuose. Darvinistinis „išlieka stipriausi“ mąstymas netinka šalyje, kur kapitalistinės sistemos nugalėtojų nedaug, o pralaimėtojai gyvena itin skurdžiai. Likdama vertybiškai neokonservatyvia ir ekonomiškai liberalia partija, subalansuota didmiesčių publikai, TS-LKD dėl vis dar mažumos rinkėjų balsų turės kautis su stiprėjančiais liberalais.

Ar dešinieji pasmerkti „nesupratingame“ kaime?

Jei atsisakytų liberalios politikos, konservatoriai galėtų rasti atramą už Vilniaus ir Kauno. Kitaip nei kalbama, nėra pagrindo manyti, kad dešinioji politika apskritai neturi paramos kaimuose ir yra suprantama/priimtina tik didmiesčių viduriniajai ir aukštesniajai klasei. Žvelgdami į pokomunistines Vidurio Europos šalis su panašią patirtį ir politinį mąstymą turinčiomis visuomenėmis matome, jog Čekijoje, Lenkijoje, Vengrijoje ir Estijoje per pastaruosius porą rinkimų negalima išskirti reikšmingo konservatyvių ir krikdemiškų partijų paramos didmiesčiuose ir provincijoje skirtumo. Nepriklausomai, ar sėkmingai pasirodė šių ideologijų partijos, parama joms iš esmės nesiskyrė didžiausių miestų ir likusiose apygardose.

Be to, Lenkijoje ir Čekijoje galima įžvelgti aiškias tendencijas, jog krikdemų partijos labiau palaikomos provincijoje nei miestuose, o konservatyvios atvirkščiai, nors šie skirtumai ir nėra dideli. TS-LKD, būdama jungtine partija, tarsi apima abi minimas ideologijas, tačiau Lietuvos rinkėjams svarbiausioje, ekonominėje, dimensijoje TS-LKD kol kas dominuoja konservatyvus (taigi liberalus, nes ekonomikoje konservatoriai ir yra liberalai) mąstymas.

Drastiškas atotrūkis tarp Lietuvos miesto ir kaimo rinkėjų palankumo Lietuvos konservatoriams, apskritai vertinant nebūdingas pokomunistiniame regione, verčia klausti, kokias esmines, su ideologiniu nuoseklumu nesusijusias, klaidas savo politine retorika ir sprendimais padarė ši partija. Kartu tai klausimas, ko labiausiai reikia Lietuvos rinkėjų daugumai ir tuo pačiu Lietuvai bei ar gali tai pasiūlyti konservatyvi-krikdemiška politinė jėga?

Galima išskirti du pagrindinius politinius tautos poreikius, atsiskleidžiančius rinkiminėje elgsenoje, visuomenės tyrimuose ir piliečių mitinguose: teisingumo ir solidarumo jausmus. Teisingumo, suprantamo kaip pagrindo tikėti, jog valstybės sukurtos institucijos atstovauja tautai, visų atžvilgiu veikia pagal tą pačią teisę, o ši, būdama teisėta, pripažįsta tai, kas teisinga.

Solidarumo – kaip principo, pagal kurį riboti ištekliai šalyje skirstomi pirmiausiai stengiantis apsaugoti ekonomiškai silpniausius sluoksnius. Pirmąjį poreikį tobulai atliepė Rolando Pakso prezidento rinkimų kampanija, antrąjį – besikartojanti priešrinkiminė kairiųjų retorika. Veiksmai esant valdžioje aiškiai parodė, kad visos šios jėgos melavo ir tokių tikslų nekelia. TS-LKD savo ruožtu socialiniam ir apskritai teisingumui liko pabrėžtinai abejinga.

Pasijuokime iš „runkelių“ ir teisingumo

Teisingumas tikrai neatrodo TS-LKD vertybė: jo nebuvo nei partijos žodyne, nei prioritetuose, nei įvardijant didžiausias Lietuvos problemas. Jau vien tokios pozicijos užteko, kad būtų prarastas galimas palaikymas ne didmiesčių apygardose, kurias apsiginklavę vien teisingumo šūkiu tiesiog nušlavė visai ne populistai liberalas Vitalijus Gailius ir nepartinis Povilas Urbšys. Tačiau TS-LKD ne tik atsiribojo nuo teisingumo siekio. Šį šūkį pradėjus skelbti nacionaliniams visuomeniniams judėjimams, pedofilijos byloje Kedžių šeimą palaikantiems sovietmečio rezistentams ir galiausiai naujai pakrikštytoms „patvorinių minioms“, Tėvynės Sąjunga nusprendė, kad teisingumas yra apskritai sukompromituotas ir juokingas „runkelių Lietuvos“ postulatas.

Garliavos istorija buvo būtent tai, ko trūko, kad išsiveržtų visuomenėje susikaupęs neteisingumo pojūtis. Ir be šio įvykio Lietuvoje visiškai nepasitikima teismine sistema ir neabejojama masine korupcija, tad sisteminė teisingumo pertvarka yra objektyviai būtinas ir visai ne populistinis siekis. Nesvarbu, teisūs ar ne buvo pedofilų klano egzistavimu tikintys žmonės – Lietuvos teisinės sistemos sąlygomis šito niekada nesužinosime. Tačiau kaip visų rezonancinių bylų atveju (kaip taisyklė, liekančių neišaiškintų mūsų šalyje) šiai bylai buvo būtina reikalauti skaidrumo ir aiškumo, pripažįstant visuomenei akis badžiusias pareigūnų darbo klaidas.

Prezidentė ir valdančios partijos buvo priverstos nepavydėtinai rinktis: TS-LKD po blaškymosi ir kaip visada vadovybės neišgirsto V. Landsbergio „sąžinės balso“ pasirinko sausai palaikyti teisės viršenybę, kai tuo tarpu didelė dalis potencialių ir buvusių rinkėjų – supratimą, kad teismų sprendimai ne visada teisingi, o kiekvieno konkretaus žmogaus likimas svarbesnis už bendro principo laikymąsi. Iš pradžių svyravusi, TS-LKD rinkiminėje kovoje jau stengėsi atvirai atstumti aiškumo ir teisingumo reikalaujančius „runkelius“.

Žinia, pedofilijos byla itin griežtai padalijo visuomenę į dvi dalis – jaunesni žmonės, kuo labiau išsilavinę, tuo skeptiškiau žiūrėjo į kalbas apie klanus ir pedofiliją, tuo tarpu vyresnieji (virš 40-ties) dažniau palaikė kitą pusę nepriklausomai nuo išsilavinimo ar net jo skatinami. Venckienę palaikyti pasirinkusiems moraliniams autoritetams ir valstybingumo kalviams (Algirdui Patackui, Nijolei Sadūnaitei, Antanui Terleckui, Alfonsui Svarinskui, J. Antanaičiui ir daugeliui kitų) buvo diagnozuotas senatvinis marazmas ir apgailėtas jų netikęs pasirinkimas.

TS-LKD šiame lūžyje stojo į pirmąją visuomenės pusę – pasirinko išsilavinusį miestų jaunimą, be sovietinio gyvenimo patirties ir principingai netikintį nuo visuomenės galimai slepiamos tiesos egzistavimu. „Tikra tai, kas įrodoma“ – šių žmonių principas – vargiai sutapo su daugelio šiaip konservatyvias ir krikščioniškas, taigi TS-LKD ideologiją absoliučiai atitinkančias, vertybes išpažįstančių, sovietmečiu subrendusių ir todėl fasadine tiesa visada nepasitikinčių rinkėjų tikrovės suvokimu. Visus juos XV Vyriausybės lyderiai laisva valia atstūmė.

Tačiau TS-LKD rinkiminis štabas žengė dar toliau. Nubrėžęs lygybės ženklą tarp teisingumo reikalaujančių „patvorinių“ ir Kubiliaus taupymo esą neįgalių suprasti „runkelių“, TS-LKD rinkiminis štabas nukreipė savo rinkiminę agitaciją PRIEŠ šią konkrečią visuomenės dalį. Galima pagalvoti, kad nuspręsta pamaloninti pasirinktus savuosius rinkėjus – miestų šviesuomenę, tam pasitelkti ir rinkiminėje kampanijoje figūravę vaizdo klipai su balsuoti už TS-LKD kvietusia besikeikiančia mergaite (akivaizdi D. Kedytės parodija) bei mėsos reikalaujančiu „Mėslitos“ direktoriumi (akivaizdi „Tiesos“ reikalavimo parodija).

Taip tiesmukai pasityčiota toli gražu ne tik iš teisingumo reikalaujančios ir Kedžių šeimos tragedija susirūpinusios visuomenės dalies. Ši istorija pasitarnavo kaip simbolinė priemonė, idealiai atskyrusi teisine sistema tikinčius ir ją beviltiška laikančius piliečius. Pastarieji, nebūtinai „patvoriniai“, buvo su jais sutapatinti. Šie žmonės, žinoma, galiausiai balsavo už „Drąsos kelią“, „Tvarką ir teisingumą“ ir kitus populistus, kas buvo visiškai natūralu, kai šiuos neretai patriotiškus rinkėjus konservatoriai sąmoningai atmetė kaip beviltiškus ir netinkamus.

Tačiau daug svarbesnis už prarastus balsus yra pats faktas, jog pirmąkart Lietuvos, o gal ir platesnėje politinėje padangėje buvo politinės reklamos tikslais sąmoningai pasityčiota iš konkrečios visuomenės (taigi ir elektorato) dalies. Panieka potencialiems savo rinkėjams yra unikali ir nepateisinama partijos nuostata piliečių atžvilgiu. Dar keisčiau, kai toks santykis su rinkėju pasirenkamas partijos, besididžiuojančios Tėvynės Sąjungos-Lietuvos krikščionių demokratų pavadinimu. Panieka ir atstūmimas neturi nieko bendra su deklaruojamomis krikščioniškomis ar konservatyviomis vertybėmis ir pasitarnauja kaip dar vienas simptomas, bylojantis vidinę tapatybės krizę.

Socialinis teisingumas

Krikščionybė čia pabrėžtina ne be reikalo. Bent oficialiai krikdemai yra lygiavertė TS-LKD dalis, galinti partijos veikloje skleisti savo pasaulėžiūros diktuojamus sprendimus. Krikščioniškasis socialinis mokymas reikalauja socialinio teisingumo – remtis solidarumo principu – ne todėl, kad žmonės būtų lygūs savo gebėjimais, bet būtent todėl, kad būdami šia prasme iš prigimties nelygūs „sėkmingieji“ privalo pasirūpinti padoriomis gyvenimo sąlygomis „nesėkmingiesiems“. Krikdemai netiki iliuzija, kad visi žmonės yra lygiomis galimybėmis paleisti į šį pasaulį siekti laimės. Kompensuoti nelygias starto pozicijas (gimtąją aplinką, įgimtus gabumus) ir likimo smūgius ne iki beprasmės lygybės, bet iki minimalaus kokybiško gyvenimo lygio – tokio, kokiu jį sutaria esant visuomenė – yra politinės valdžios pareiga. Vietoje tokio mąstymo matomas visiškas socialinio liberalizmo dominavimas pusiau krikdemiškos partijos viduje.

Dauguma visuomenės tuo metu norėtų didesnio valstybės rūpesčio lyginant su tuo, kurį pasikeisdamos demonstruoja Lietuvos vyriausybės. Socialinis teisingumas buvo nuolat žadamas ir pamirštamas kairiųjų koalicijų. Progresiniai pajamų mokesčiai, visada žadami vyriausybes formuojančios LSDP, 2000–2008 m. jai esant valdžioje taip ir liko pažadu, neįgyvendintu, nes „koalicijos partneriai neleido priimti programinių sprendimų“.

Valdžia ir stambusis kapitalas pokomunistinėje Lietuvoje tiesiog per stipriai suaugę, kad kairė ar dešinė per 20 metų būtų ėmusis bent kiek solidaresnės mokesčių pertvarkos, nors abiejose stovyklose esama ideologinių prielaidų tokiai politikai. Į nematomos rankos kapitalizmą Lietuvoje buvo pasileista su tokiu aklu užsidegimu, jog nuo komunistinio planavimo nubėgta toliau, nei liberaliojoje Vakarų Europoje, kur mokesčiai vidutiniškai didesni (t. y. perskirstoma didesnė BVP dalis), o pajamų nelygybė – atstumas tarp skurdžiausių ir turtingiausių visuomenės grupių – gerokai mažesnė.

Būtent su pajamų nelygybe kovoja progresiniai mokesčiai, apie kuriuos Lietuvoje paskleistas ir pastarosios Vyriausybės palaikytas keisčiausias mitas, esą realus šių mokesčių įvedimas išvytų iš Lietuvos bet kokį verslą. Daugumoje ES šalių skirtingu mastu seniai egzistuoja progresiniai mokesčiai, o europietiškas verslas yra seniai įpratęs veikti tokiomis sąlygomis. Jie niekaip nesusiję su išlaikytinių mentalitetą skatinančios gerovės valstybės kūrimu, tačiau, priešingai, nekvalifikuotus sluoksnius skatina dirbti, o ne rinktis pašalpas. Dėl progresinių mokesčių visai ne socialistinėse šalyse kaip Vokietija, Austrija, Čekija, Vengrija ar Slovakija pajamų nelygybės indeksas kone trečdaliu mažesnis nei Lietuvoje. Lietuvai reikėtų spręsti realų klausimą, kaip pasiekti socialinį teisingumą šalyje, kur yra nedaug turtingųjų, o ne apskritai atsisakyti solidarumo idėjos.

Aklas liberalizmas, kiekvienam paliekantis tiek, kiek jis pats sugeba užsidirbti, apskritai yra tinkamas tik ekonomiškai išsivysčiusiose visuomenėse, kur net prasčiausias pragyvenimo lygis yra pakankamai aukštas ir neverčia skurdesnių gyventojų nuolatos spręsti bado ar pastogės klausimų. Nekeista, kad pragyvenimo lygis, moraliai leidžiantis pamiršti rūpestį socialiniu teisingumu, pasiekiamas būtent šalyse, kurios socialinį teisingumą laiko savaime suprantamu prioritetu. Keista, kad tai tapatinama su populizmu Tėvynės Sąjungoje.

Konservatizmui ir krikščionybei nebėra vietos?

Tai, ko gero, paskutinis klaidingas teiginys, kylantis stebint sekuliarizaciją Europoje ir dešiniųjų partijų rezultatus Lietuvoje. Logika paprasta: jei už konservatorius ir liberalus balsuoja iš esmės tik didieji miestai ir tik pažangios sėkmės Lietuvos gyventojai pajėgūs suprasti atsakingą TS-LKD politiką, tai tradicines vertybes išpažįstantys (protautiški ir/ar prokrikščioniški) rinkėjai yra dažniausiai vyresnio amžiaus, mažiau išsilavinę, nesitelkia didmiesčiuose ir lengvai pasiduoda kitų partijų, pirmiausiai „Tvarkos ir teisingumo“ populizmui.

Geriausiai tradicinės konservatyvios politinės darbotvarkės galimybes Vidurio Europoje pademonstravo V.Orban`o „Fidesz“ Vengrijoje laimėjusi beveik 53 proc. rinkėjų palaikymą, dėl rinkimų sistemos ypatumų virtusį 68 proc. konstitucine dauguma. Kaip ir TS-LKD sėkmę 2008 m. šiuo atveju iš dalies lėmė Vengriją prieš tai valdę ir visiškai susikompromitavę kairieji, tačiau akivaizdu, jog mobilizuoti visuomenę – vadinasi, atspindėti jos poreikius – gerokai atviriau konservatyviems „Fidesz“ pavyko nepalyginamai geriau nei Tėvynės Sąjungai.

Būgštavimai ar viltys, kad urbanizacija ir eurointegracija lems greitą ir drastišką Lietuvos visuomenės modernėjimą, kiek skuboti. Iš krikščioniškosios tradicijos ir tautiškumo „mito“ išaugti Lietuvos, kaip ir bet kuriam kitam elektoratui, prireiktų dar mažiausiai kartos pasikeitimo, o jokia partija negali sau leisti prabangos laukti sėkmės tokį ilgą laiką ir taip toli į priekį investuoti savo politinę laikyseną. Pagaliau tai ne vien pragmatinis klausimas – oficialiai krikščioniška ir Sąjūdžio veiklos tęsėja (taigi protautiška) save pateikianti partija privalo siekti kreipti visuomenės moralinę-kultūrinę raidą jai vertybiškai priimtina linkme, o ne pasiduoti postmodernėjimui ir prie jo prisitaikyti. Visuomenės raidos mėtoma, o ne ją formuoti siekianti politinė jėga negali būti verta visuomenės pasitikėjimo.

Tragiška, kai patys konservatoriai kalba priešingai: siūlo multikultūralizmą ar emigraciją priimti kaip duotybes, o ne problemas, socialinį teisingumą tapatina su populizmu, neigia pasidavę ekonomizmui, o išties konservatyvias nuostatas vadina talibaniškomis. Dar didesnis iššūkis autoritetą vertinančiam konservatizmui – skirtis tarp deklaruojamų vertybių ir asmeninio pavyzdžio. Konservatorius, ypač prisiimantis ideologinę lyderystę, privalo pats atitikti visuomenei keliamą vertybinę kartelę. Lietuvai reikia tikro, nesuvaidinto ir nefasadinio vertybių atstovavimo. Pasitikėjimo nekelia bestuburiška laikysena, kurią siūlo kai kurie konservatoriai, naikinantys takoskyras tarp to, ką laiko gera ir bloga, gundymu sau laikantys tiek konservatyvumo išlaikymą, tiek liberalėjimą. Išsižadėjus vieno ir kito išties nelieka nieko kito, kaip tik populistiškai žadėti abstraktų modernios Lietuvos kūrimą, leidžiantį keistis pagal aplinkybes.

Ne mažiau pavojingas ir niekinimas tarpukario Lietuvos, kurioje subrandinti modernios Lietuvos pamatai, susikūrė moderni lietuvių tauta, išlaikytas valstybingumas bei jungtis tarp Vasario 16-osios ir Kovo 11-osios. Net autoritarinis laikotarpis po 1926 m. pertvarkos leido režimo kritiką bei skleistis politinei ir filosofinei minčiai, pralenkusiai šiandieninių intelektualų pastangas. Sisteminis tarpukario Lietuvos niekinimas atsišaukia šiandieniniame požiūryje į neva atsilikusius miestelius ir kaimo Lietuvą. Taip naikinami pamatai, ant kurių kūrėsi moderni valstybė, radosi Sąjūdis ir ta pati Tėvynės Sąjunga.

Pasirinkimas

Tekstu jokiu būdu neteigiama, kad TS-LKD reikia tapti kairiaisiais ar populistais, kad galėtų būti kuo nors reikšmingesniu nei 30–40 mandatų partija, neturinčia su kuo formuoti koalicijos. Klasikiniai teisingumo ir solidarumo idealai užkoduoti krikščioniškame mokyme, kurio ši partija deklaratyviai kol kas neišsižada. Bėda ta, jog alternatyvos Lietuvai nėra. Nė viena iš esamų partijų tikrai nebus iš tiesų jautri teisingumo ir solidarumo poreikiui.

Nomenklatūrinės interesų grupės, kurias įpratome vadinti partijomis, tiesiog neatstovauja tautos interesams. Liberalai net ideologiškai negalėtų ginti šių idealų. Išlipti iš šio užburto rato tarsi būtų naudinga tiek tautai, tiek aptariamai partijai: pirmoji pagaliau turėtų jos daugumos interesus atspindinčius atstovus, pastaroji – apčiuopiamą palaikymą, leidžiantį be kompromisų su vienadieniais klounais formuoti valstybės politiką.

Bet politika tam turi apčiuopiamai keistis. Kuo greičiau naikinti skirtį tarp „dviejų Lietuvų“ būtina ir išlikti norinčiai TS-LKD, ir, daug svarbiau, Lietuvai. Socialinį „Lietuvų“ lūžį padėtų spręsti solidari mokesčių politika, teisingumo būklės vertinimo lūžį – pamatinė teisėsaugos ir teisminės valdžios reforma. Šalia ekonomistinio mąstymo negali būti pamiršti vertybiniai aspektai, kurie, nors atrodo ne tokie svarbūs visuomenei, šiandien yra tikrai pastebimai ir atstumiančiai paminami pačios partijos atstovų chamiškos retorikos.

Ar gali Tėvynės Sąjunga pasikeisti taip, kad pripažintų šiuos tautos daugumai būtinus siekius? Vargu ar to nori ir ar būtų greitai patikėta jos permaina, ypač be lyderystės kaitos. Tačiau kokia nors jėga anksčiau ar vėliau turės užimti ne vien fasadinę teisingumo ir solidarumo gynėjų poziciją.

Šaltinis: www.tiesos.lt, (Dešiniosios minties centras)