Kodėl A. Lukašenka pamilo naująją Ukrainą

Pastaruoju metu Baltarusijos prezidento A. Lukašenkos elgesys ir pareiškimai tiesiog stebina: ne tiek iš principo, kiek jo santykių su Rusija kontekste. Štai keli faktai. Pirma, tuo metu, kai Kremlius atkakliai kartojo, kad Ukrainoje įvyko nekonstitucinis perversmas ir laikinojo prezidento valdžia yra neteisėta, Baltarusijos vadovas susitiko su A. Turčinovu ir pareiškė: „Tai buvo labai naudingos derybos. Mes apsikeitėme nuomonėmis visais klausimais. Ir mūsų susitikimo rezultatai mane labai džiugina. Mes supratome vienas kitą visais klausimais ir dėl visų problemų, kurios mus neramina. Mes šiandien galime ramiai grįžti į Kijevą ir Minską ir būti patenkinti tais susitarimais, kuriuos čia pasiekėme“.

Antra, Maskvos pozicija naujojo Ukrainos prezidento atžvilgiu yra ne iki galo aiški. Lyg ir kažkoks dialogas prasidėjo (pavyzdžiui, trumpas lyderių susitikimas Normandijoje, pokalbis telefonu ir derybos dėl dujų), bet P. Porošenkos inauguracijoje dalyvavo tik Rusijos ambasadorius M. Zurabovas. Kazachstanui joje atstovavo ministras pirmininkas K. Masimovas (aukštas lygis, bet N. Nazarbajevas susilaikė nuo vizito). O štai A. Lukašenka atvyko pats. Maža to, po ceremonijos jis, atsakinėdamas į žurnalistų klausimus, padarė keletą svarbių pareiškimų. Pirma: „Aš visada buvau už Ukrainos vienybę ir vientisumą. Tai lemia mano požiūrį. Ukraina turi būti vieninga, mes, baltarusiai, tuo suinteresuoti, ir asmeniškai aš.“

Antra: „Mano manymu, jūs šiuos darinius [vadinamąsias Donecko ir Lugansko liaudies respublikas] sukūrėte pirmiausia žiniasklaidoje. Kad tai būtų tikros respublikos, reikia, kad ten kiekvieno žmogaus širdyje ir smegenyse gyvuotų šita idėja. Manau, ten nedaug tokių šalininkų. Tačiau jūs patys išsiaiškinsite, nes aš esu nelabai koks pietrytinės Ukrainos ekspertas. Aš net Kijevo situacijos subtilybių gerai nežinau. Todėl nenoriu būti ekspertu. Aš tik emociškai galiu apie kažką kalbėti.“

Trečia: „Smogikus, kurie kariauja prieš ukrainiečius, reikia naikinti.“ Ir ketvirta: kai A. Lukašenkos tiesiai paklausė, kieno yra Krymas, jis pažymėjo, kad „de facto jis šiandien priklauso Rusijai, bet de jure tokio sprendimo nebuvo“. Šiame kontekste jis pasiūlė Ukrainai „ramiai, atsargiai, nuosekliai, be išpuolių ir įžeidimų laikytis savo linijos, ir tada šitas klausimas gali būti išspręstas taip, kaip jūs norite“.

Kitaip tariant, Rusija demonstratyviai ignoruoja oficialųjį Kijevą, o A. Lukašenka su juo aktyviai bendrauja; Kremlius pasisako už Ukrainos federalizaciją, o Batka palaiko jos vientisumą; Maskva faktiškai remia Donecko ir Lugansko separatistus, siųsdama ten „savanorius“ bei ginkluotę, ir aiškina, jog ten dauguma (visi) už nepriklausomybę, o Baltarusijos prezidentas, „tiksliai nežinodamas situacijos“, teigia, kad viskas yra atvirkščiai, Rusijos remiamus sukilėlius vadina smogikais ir ragina juos naikinti; Rusijos Federacija sako, kad Krymas yra visiškai teisėtai prisijungta teritorija, o A. Lukašenka mano, kad klausimas yra nebaigtas.

Manytina, kad stebėdamas tokį „sąjunginės valstybės“ lyderio elgesį ir klausydamasis tokių jo pareiškimų V. Putinas turėtų raudonuoti ir mėlynuoti iš pykčio. Turint omenyje visišką Baltarusijos ekonominę (suprask, ir politinę) priklausomybę nuo Rusijos, tokia situacija tiesiog stebina. Todėl kyla natūralus klausimas: „Kodėl Batka leidžia sau taip elgtis?“

Kalbant paprastai, jis viską daro logiškai, nes ne Baltarusija, o Rusija kariauja su Ukraina. Minskui yra svarbūs daugiau ar mažiau konstruktyvūs santykiai su bet kokia valdžia Kijeve. Tačiau tai tik teoriniai pasvarstymai. Praktikoje A. Lukašenka vargu ar galėtų ignoruoti Maskvos poziciją, kuri visiškai nesutampa su jo požiūriu. Tačiau galbūt Baltarusijos lyderis mato, jog šiandien Kremlius yra ne toje padėtyje, kad diktuotų jam žaidimo taisykles. Štai ir prieš pat Eurazijos ekonominės sąjungos (EAES) sukūrimą A. Lukašenka leido sau išsakyti tam tikrą nepasitenkinimą dėl integracinio proceso (ekspertai net pradėjo kalbėti, jog jis paskutiniu momentu gali žlugti). Bet į Minską nuvyko D. Medvedevas („gerasis policininkas“), ir Astanoje EAES buvo įsteigta. Kitaip tariant, kažkas turėjo nusileisti, ir vargu ar tai buvo Rusija. Greičiausiai A. Lukašenkai dar kartą buvo paaiškinta, kas šeimininkas, suteikiant Baltarusijai minimalių nuolaidų.

Taigi Rusijos galimybės šiandien gal ir yra apribotos tarptautinėje arenoje (todėl ji neįveda „taikdarių“ į Ukrainą), bet Baltarusijos atžvilgiu ji vis dar pakankamai stipri. Tada galima įtarti, jog A. Lukašenka, suprasdamas savo visišką bejėgiškumą prieš Maskvos diktatą, keršija jai bent jau viešojoje erdvėje elgesiu ir pareiškimais. Tačiau šiuo atveju būtina pažymėti, jog Kremlius labai jautriai reaguoja į simbolinius žingsnius. Jis sunkiai, bet, atrodo, susitaikė su tuo, kad Baltarusija taip ir nepripažino Pietų Osetijos bei Abchazijos. Tačiau pastarieji Baltarusijos prezidento „fejerverkai“ peržengia visas nepagarbos Rusijai ribas, ir už tai ji gali pradėti keršyti nepaisydama ekonominio tokios politikos nepagrįstumo.

Kijevo sisteminės analizės ir prognozavimo centro prezidentas R. Iščenka mano, kad A. Lukašenka gali būti nubaustas po Ukrainos krizės, kurioje V. Putinas turi gerų šansų laimėti. Anot jo, Baltarusijos vadovas supranta, kad tokiu atveju jo šalies ir jo asmeninė „kapitalizacija“ sumažės, tai yra jis daugiau negalės pretenduoti į pagrindinio sąjungininko, kuris už savo draugystę nuolat reikalauja ekonominių nuolaidų, vaidmenį. Tačiau bėda ta, jog visiškai neaišku, kada pasibaigs toji Ukrainos krizė, o A. Lukašenka erzina Kremlių jau šiandien.

Bet Rusijos viešojoje erdvėje stebėtina tyla – jokios ypatingos isterijos dėl Batkos elgesio nematyti. Taip pat ir jokių ekonominių sankcijų Baltarusijos atžvilgiu. Šiame kontekste paskutinis paaiškinimas, kuris ateina į galvą, – A. Lukašenka yra Maskvos akys ir ausys Kijeve. Kitaip tariant, Rusija šiandien pastatė save į tokią padėtį Ukrainoje, kad net ir norėdama negali sau leisti staiga pakeisti santykių su Kijevu pobūdžio. O žinoti, kas dedasi priešo stovykloje, labai norisi. M. Zurabovas ir jo neblogi asmeniniai santykiai su P. Porošenka, žinoma, yra gerai, bet prezidentinis lygis dar geriau. Na, o visi A. Lukašenkos pareiškimai, kardinaliai prieštaraujantys Rusijos pozicijai, gali būti tik šnipo legenda, nes kuo agresyviau jis puola Maskvą, tuo mažiau norisi tikėti, kad jis taip mano iš tikrųjų. Toks politinis sukčius kaip Batka puikiai supranta, kad nekontroliuojamas liežuvis gali baigtis rusiška spalvotąja revoliucija Minske, o savo posto jis laikosi kaip gyvybės. Todėl išeitų, kad visa ta „meilė“ Maidano Ukrainai greičiausiai yra tik triukas pagal Rusijos planą, o ne iššūkis jai.