Kodėl būtina kitokia mokykla?

Laisvės apribojimai tradicinėse valstybinėse mokyklose

Negalima apibendrinti, nes ir valstybinėse mokyklose vyksta pozityvios permainos, ir į jas skverbiasi naujos bei demokratinės srovės, bet jei kalbėtume apie vaikų savarankiškumo ir lygiateisiškumo skatinimą, tai lygindami valstybines ir alternatyviąsias mokyklas pamatysime milžiniškus skirtumus.

Didžioji dalis moksleivių mokosi paprastose valstybinėse mokyklose, kuriose nėra įgyvendinamos apsisprendimo ir laisvių skatinimo pedagoginės koncepcijos. Auklėtiniai jose mokomi pagal konkrečią programą, kuri pateikia griežtai reglamentuotas temas ir mokymo medžiagą (dažniausiai vieną konkretų vadovėlį), o taip pat numatyta, per kokį valandų skaičių mokiniai tą medžiagą turėtų vienodu lygiu įsisavinti. Vaikai čia nieko negali nei pasirinkti, nei daryti kokią nors įtaką.

Mokymo dieną mokyklos administracija suplanuoja visiems metams. Vaikai iš esmės neturi nei laiko, nei galimybių (net ir papildomai) mokytis to, kas juos iš tiesų domina. O užduodama namų darbus mokykla įsikiša ir į šeimos gyvenimą bei laisvalaikį, reguliuodama ir susiaurindama vaiko galimybes laisvą laiką leisti taip, kaip jis pats nori. Paprastai vaikų džiaugsmą savaitgaliais aptemdo stresas ar rūpestis dėl papildomų namų darbų, o tai sukelia nepasitenkinimo ar kaltės jausmą.

Iki šiol paprastose mokyklose pamokos dėstomos frontaliai, tai yra, mokytojas stovi priešais klasę prie lentos ir kalba pats vienas. Tyrimai rodo, kad paprastai mokytojas prašneka 70 procentų pamokos laiko. Tai reiškia, kad kiekvienam vaikui nelieka nė pusės minutės, kad pasisakytų. 45 minučių pamoko ritmas neleidžia vaikams įsigilinti nė į vieną konkrečią temą.

Paprastoje mokykloje mokytojo uždavinys yra nepaliaujamai kontroliuoti vaikų žinias ir būti pasiruošus bet kurią akimirką jas įvertinti. Galiausiai vaikams susidaro įspūdis, kad reikia mokytis tik dėl pažymio ir nuolatos bijoti vertinimo. Kai orientuojamasi tik į šį vienintelį rodiklį - pažymį - vaikai greitai praranda žingeidumą ir pažinimo džiaugsmą.

Kadangi mokymo medžiaga ir tvarka, kuria ji bus pateikta, yra numatyti iš anksto, o visiems reikia ją įsisavinti vienodu tempu, žinių troškimas ir entuziazmas nuslopinami jau pirmaisiais mėnesiais. Didžioji dalis valstybinių mokyklų iki šiol mokymusi vadina pedagogo pateiktos medžiagos atrajojimą. Bet mūsų laikų pasaulyje, kai vienu mygtuko paspaudimu per Google galima patekti į bet kurį pasaulio kraštą ir per šimtąją sekundės dalį gauti bet kokią informaciją, tai absurdiška!

Paprastoje mokykloje vaikus dirbtinai suskirsto į klases pagal gimimo metus, atimdami galimybę mokytis iš vyresniųjų ir labiau patyrusių. Privalomas pamokų lankymas suvaržo asmeninę laisvę ir atima galimybes lavintis ir kitokiu būdu, pavyzdžiui, išvykti į kelionę, aplankyti kultūros renginius ar muziejus, klausytis įdomių radijo laidų ar dirbti bibliotekoje. O griežtas pamokų tvarkaraštis, kurį reguliuoja garsus skambutis, atima iš vaikų laisvę bendrauti ir kalbėtis tarpusavyje.

Didžiąją dienos dalį mokykloje vaikai priversti praleisti tyliai ir ramiai sėdėdami. O ir kalbėti jie gali tik tada, kai juos pakviečia mokytojas. Tokio muštro sąlygomis išsiugdyti laisvą ir kūrybingą asmenybę beveik nėra galimybių, ir atsilaikyti nesugniužus pavyksta tik nedaugeliui stiprių asmenybių.

Mokytojų ir mokinių santykiai paprastose mokyklose yra hierarhiškai struktūruoti. Mokytojas naudojasi valdžia, nuspręsdamas, ką mokinys turi daryti, bet atvirkščias veiksmas neįsivaizduojamas. Vertinimas pažymiais mokytojui tampa įrankiu, kuriuo jis naudojasi vienus klasės vaikus išaukštindamas, o kitus pažemindamas. Kadangi pažymių rašymas (ar nerašymas) yra visiškai subjektyvus veiksmas, mokinys neturi jokių galimybių nei išvengti, nei pasipriešinti tokiam ar kitokiam vertinimui.

Žemesnėse klasėse teisė mokiniui apsispręsti visai nėra numatyta, o aukštesnėse nepanaudojama efektyviai, nes reta mokykla leidžia vaikams dalyvauti sprendžiant klausimus, nuo kurių priklauso jų gyvenimas – tokius kaip ugdymo proceso organizavimas, mokytojų, temų ar mokymo metodikos pasirinkimas, pamokų tvarkaraštis, vertinimo kriterijai. Niekas net nepaklausia jų nuomonės apie šiuos pačius svarbiausius dalykus. Mokyklų tarybose mokinių visada yra mažuma, o jų dalyvavimo reikšmė – tik fikcija.