Kodėl Estijos narystė ES išsisėmė

Eugenijus Cibulenka. Nuotr. facebook.com

Ukrainiečių kilmės Estijos mokslininkas, tarptautinės teisės profesorius, daugiau nei 40 knygų autorius, publicistas Eugenijus Cibulenka teigia, kad jis nebemato prasmės toliau likti Europos Sąjungos sudėtyje. Jo nuomonę ir argumentus paskelbė portalas delfi.ee.



Dar prieš metus negalėjau įsivaizduoti, kad kada nors tai rašysiu. Aš niekada nebuvau euroskeptikas, dar daugiau, aš niekada nebuvau neutralus šiuo klausimu, o visada priskirdavau save prie eurooptimistų.

Pasakysiu daugiau – aš ir dabar manau, kad Estijos įstojimas į ES savu laiku buvo teisingas žingsnis. Visgi istorijoje būna bifurkacijos taškas, nuo kurio priklauso tolimesnis šalies vystymasis ir net išgyvenimas, ir tokį tašką mes patyrėme. Kalbu apie gėdingą ES sprendimą, kai nusispjovusi į keturių Rytų Europos šalių nuomonę, ES priėmė sprendimą jėga paskyrstyti „pabėgėlius“ į visas ES šalis.

Žinoma, reikalas visai ne tie 120 tūkstančių. Reikalas tas, kad šitas skaičius, greičiausiai, ne paskutinis, ir tas, kad Rytų Europos nuomonės daugiau niekas neketina paisyti. Dar daugiau, Oliandas ir Šteimėjeris leidžia sau atvirai šantažuoti nepritariančiuosius – suprask, nepriimsite pabėgėlių, negausite pinigų.

Kyla klausimas – tai kam mums ta ES, kuri paskutiniu metu pavirto į biurokratinę mašiną? Suprantama, negalima būti sąjungos nare ir vykdyti tik tas normas, kurios mus tenkina, ignoruojant tas, kurios mums netinka. Išeitis tik viena – išstoti iš ES.

Paradoksas tas, kad daugybė naudingų dalykų, kuriuos žmonės priskiria prie ES vertybių, iš tiesų neturi tiesioginio ryšio su ES.

Saugumas. Akivaizdu, kad ES neturi jokių efektyvių priemonių, kurios užtikrintų saugumą. Vienintelis tikras saugumo garantas yra NATO. Narystė NATO Estijai iš tiesų būtina ir išeiti iš Aljanso negalima jokiomis aplinkybėmis. Tačiau NATO neturi nieko bendra su ES.

Šengenas. Kaip bebūtų keista, bet ir Šengeno erdvė tiesiogiai nesusieta su ES – tai atskiras susitarimas. Beje, į ją įeina ir ne ES narės – Norvegija, Islandija, Lichtenšteinas bei Šveicarija. Savo ruožtu Didžioji Britanija ir Airija, kurios yra ES narės, susitarime nedalyvauja iš principo, o Bulgarija ir Rumunija į šią erdvę dar nespėjo įeiti.

Keturios klasikinės laisvės: laisva prekyba prekėmis, laisva prekyba paslaugomis, laisvas darbo jėgos judėjimas, laisvas kapitalo judėjimas. Jas galima įgyvendinti ir Europos ekonominės erdvės rėmuose. Būtent taip ir elgiasi Norvegija, Lichtenšteinas, Islandija.

Kitaip tariant, visiškai įmanoma išstoti iš ES ir veikti kaip aukščiau minėtos Norvegija, Lichtenšteinas ir Islandija. Jų elgesio su ES modelis man atrodo priimtiniausias.

Kokie svarbūs dalykai neišliktų? Euro. Taip, tai patogu, bet kiekvienas sprendimas turi savo kainą. Tuo labiau, kad ir iki euro įvedimo Estijos krona buvo griežtai pririšta prie Vokietijos markės, o vėliau ir prie paties euro. Atsižvelgdami į mūsų aukso atsargas, mes ir dabar galime pririšti savo valiutą kad ir prie euro, kad ir prie Australijos dolerio.

Negausime kažkokių dotacijų? Po Vakarų Europos šantažo – jas gauti tiesiog nepadoru. O ir mes patys sugebame užsidirbti.

Galiausiai, niekas netrukdo Rytų Europos šalims sukurti savo sąjungą, kuri, atsižvelgdama į ES klaidas, tarp jų – ir į migracijos politiką, daugiau jų nebekartos.

Šaltinis: delfi.ee