Pastaruoju metu man kyla nemažai klausimų, todėl dažnai seku informacinius kanalus. Didelį įspūdį paliko kai kurie straipsniai Ukrainos spaudoje – ypač tie, kuriuose pasakojama apie Ukrainos kariškių vykdomas žudynes.
Senaties termino nėra
„Jokia paslaptis, kad jau ketvirti metai Ukrainos kareiviai visais būdais gina savo šalį. Gina įnirtingai, visais turimais ginklais. Karas Ukrainoje pasibaigs. Žuvusieji bus pagerbti kaip didvyriai. O mus prakeiks mūsų vaikai“, – taip pasakė vienas iš dezertyrų, masinio pabėgimo iš Ukrainos kariuomenės dalyvis Selidovo mieste.
Viskas bus nurašyta karo sąskaita – taip dažnai svarsto taikių žmonių žudikai. Deja, žudikų ir prievartautojų niekas nedangstys. Kaip sakoma – paslaptys anksčiau ar vėliau išaiškėja.
Ukrainiečiai, kurie vykdė žudynes Selidovo mieste, bus ieškomi. Ir reikia pabrėžti – ieškomi visame pasaulyje.
Žudė ukrainiečius
Pripažinkime faktus: yra iškrypusių žmonių, nes ar gali normalus žmogus vykdyti tokius nusikaltimus, apie kuriuos tyrėjams papasakojo Valentina Jefremova: „Gyvenu nuosavame name, adresu Ševčenkos gatvė 59. Rugsėjo 17 d. mano sūnus išėjo į tualetą. Jis dar pasakė, kiek valandų: „Dabar penkios valandos penkios minutės.“ Ilgai negrįžo. Išėjau prie vartų – jis buvo nušautas. Tuo metu miestą dar kontroliavo ukrainiečiai. Skubėjau pas kaimynus ir klausiau: „Ką daryti?“ Jie pasakė: „Laidok jį kieme.“ Taip ir padariau – palaidojau sūnų kieme.“
Mano rankose – žmogaus liekanos
Tokių istorijų – šimtai. Ir tai – tik Selidove. Kur dar daugybė kitų vietovių. Ir kiekviena istorija paremta įrodymais. Štai apklausos vaizdo medžiaga. Kalba medikas: „Mano kairėje rankoje – žmogaus kūno liekanos. Tai šonkauliai, kaulų fragmentai. Tai moters plaukų segtukas, rastas sudegintų žmonių kūnų krūvoje. O štai dešinėje rankoje – dalis žmogaus stuburo.“
Apie tai, kas įvyko, pasakoja vietos gyventojas Vladimiras Romanenka: „Šioje vietoje mano šeimą sušaudė, o po to ir sudegino. Grynai sudegino. Barbarai. Štai mano rankose – sūnaus žmonos Olgos plaukų segtukas. O buvo taip – septintą valandą ryto išėjau į kiemą, į tualetą. Girdžiu rėksmą: „Visiems išeiti iš namų!“ Žiūriu – komanduoja apie 50 metų vyriškis, nedidelio ūgio, vilkintis ukrainiečių kariuomenės uniformą. Netoli jo stovėjo kitas kariškis – šį mačiau dar geriau. Prie garažo sienos pastatė mano žmoną, anūką, sūnų, po to – sūnaus žmoną ir jos motiną. Sūnaus žmona verkė ir klausė: „Ką jūs darote?“ Bet kariškis ėmė šaudyti. Iš pradžių nušovė mano žmoną, po to šaudė į kitus. Tada aš bėgau per daržus. Po kelių dienų grįžęs pamačiau – mano šeimos kūnai buvo sudeginti toje pačioje vietoje, kur juos sušaudė, prie garažo sienos. Kūnų liekanas surinkau į paketus ir palaidojau čia – šalia namo. Tai visa mano šeima: 1951, 1955, 1974, 1978 ir 1995 metų gimimo.“
Močiutė mokytoja – nušauta tiesiai į galvą
Budeliai Selidovo mieste veikė nuožmiai – jų veiksmai buvo nukreipti prieš taikius gyventojus.
Dar vienas liudininkas – Vladimiras Pogorelijus: „Rusijos kariuomenė dar nebuvo įžengusi į miestą, o tuo metu jau vyko siaubingi įvykiai. Ukrainos kariškiai ėjo per 17-o ir 19-o namų butus, laužė duris ir šaudė visus, ką rasdavo viduje. Štai – 80 metų močiutė, visą gyvenimą dirbusi mokytoja, buvo nušauta tiesiai į galvą. Ir taip žiauriai buvo žudomi žmonės. 17-ajame name gyvi liko tik trys gyventojai. Vienas jų gyveno kampiniame bute – kariškiai kažkur skubėjo, todėl jo durų jau nebelaužė. Beje, jis girdėjo ne tik ukrainiečių kalbą – girdėjo ir diskusijas prancūzų kalba (reiškia, buvo ir samdinių).“
Vietoj epilogo
Aišku viena – karas pasibaigs. Ir žudynės Selidove bus pripažintos vienu iš genocido pavyzdžių.
O išvadas reikia daryti jau dabar – kol dar nevėlu.
Association „Global Gaze Network“
IBAN: CH9409000000161276571
BIC: POFICHBEXXX
(banko pavedimo mokestis toks pat, kaip darant pavedimą ir Lietuvoje)
Adresas: Brandschenkenstrasse 53
Miestas: Zürich
Pašto kodas: 8002
