Kodėl TSRS? Kodėl Stalinas?

Josifas Stalinas (kairėje).

Kas ir kodėl nekenčia Stalino? Atsakant į šį klausimą, reikėtų atkreipti dėmesį į tai, kad sovietinėje nomenklatūroje egzistavo dvi priešingų pažiūrų grupės. Viena vertus, kairieji globalistai, kominternistai, trockistai ir jų ideologiniai įpėdiniai, kurie negalėjo atleisti Stalinui, kad šis atsisakė pasaulinės revoliucijos projekto, o paskui paleido ir Kominterną. Kitoje pusėje buvo integracijos į pasaulinę kapitalistinę sistemą šalininkai, kurių įpėdiniai buvo nomenklatūriniai "liberalai", po 1956 m. išlindę iš šešėlio. Šios dvi grupės sudarė dešinės ir kairės simbiozę, ir Stalinas gerai suprato šią iš pirmo žvilgsnio keistą dialektiką, atspindėdamas ją sparnuota fraze: „Jei eisi į kairę, ateisi į dešinę; jei eisi į dešinę, ateisi į kairę“.

Potarybiniu laikotarpiu neigiamą valdančiųjų grupių požiūrį į Staliną lemia tai, kad kvazideologija, kuria grindžiama jų tapatybė, yra antitarybiškumas. Dešimtajame dešimtmetyje ji buvo atvira ir akivaizdi, o pastaraisiais metais, viena vertus, dėl konflikto su Vakarais ir, kita vertus, dėl būtinybės reaguoti į stiprėjančias protarybines nuotaikas, taip pat ir jaunimo tarpe, ji tapo mažiau ryški, pasireiškianti bandymais įskiepyti tarybinę praeitį filmuose, kalbose ir pan.

Nuolatiniai mėginimai įskaudinti TSRS lyginant su dabartiniais tariamais pasiekimais (situacija, primenanti propagandinį Strugackio „Sraigės ant šlaito“ „apsėdimą“) išduoda potarybinių valdančiųjų grupių nepilnavertiškumo kompleksą Tarybų Sąjungos ir jos pasiekimų kultūroje, socialinėje sferoje ir pasaulio politikoje atžvilgiu. Svarbiausias šio komplekso aspektas – supratimas, kad jei Tarybų Sąjunga būtų išlikusi, jie nebūtų turėję jokių socialinių perspektyvų. Kur būtų buvę visi tie Gaidarai, Čiubaisai ir Grefai? Jie sėdėdavo žurnale „Komunistas“ ir skanduodavo didįjį Karlo Markso mokymą arba pardavinėdavo gėles, arba „šnipinėdavo“ Valstybės saugumo tarnyboje.

Tačiau, nepaisant visų pastangų šmeižti tarybinę praeitį ir Staliną, naujausios apklausos rodo, kad 70 proc. jaunų žmonių teigiamai vertina Tarybų Sąjungą ir Staliną. Tai reiškia, kad viskas vyksta kaip Stalino pasakoje: „Buržuazija kovojo ir kovojo, bet buvo sutriuškinta“.

Kodėl tiek daug žmonių Vakaruose taip nekenčia Stalino? Aišku, kodėl: jis parengė TSRS karui, sužlugdė proto-NATO kūrimą, kuris prasidėjo 1938 m. TSRS - Vokietijos sutartimi (juk Miunchene Hitleriui buvo padovanota ne tik Čekoslovakijos dalis – tai buvo bandymas sukurti prieš Tarybų Sąjungą nukreiptą proto-NATO), o valdant Stalinui pokario TSRS tapo de facto supervalstybe.

Tuo pat metu Vakaruose visada buvo žmonių, kurie labai vertino Staliną. Apskritai yra aiškus dėsningumas: kuo sekliau Vakaruose politikuoja mažieji, tuo daugiau bjaurių dalykų jie kalba apie Staliną, o kuo didesnis politikas, tuo aukščiau jis vertina Staliną.

Pavyzdžiui, De Golis: „Stalinas turėjo didžiulį prestižą ne tik Rusijoje. Jis mokėjo sutramdyti priešus, nepanikuoti, kai pralaimėdavo, ir džiaugtis pergalėmis. Ir jis pasiekė daugiau pergalių nei pralaimėjimų. Stalino Rusija nėra senoji Rusija, kuri mirė kartu su monarchija. Tačiau stalinistinė valstybė be Stalino vertų įpėdinių yra pasmerkta. Ir Stalinas neišnyks praeityje, jis ištirps ateityje.“

O štai Čan Kai Šeko, kuris, beje, turėjo labai daug priežasčių nemėgti Stalino dėl savo ir tarybiniame kalėjime kalėjusio sūnaus Dziang Dzingo likimo vingių, pareiškimas. 1953 m. kovo 7 d. Čiang Kaiši sakė: „Sąjungininkų koalicijoje generolas Stalinas buvo pirmas tarp lygiųjų. Stalino Rusijos vidaus ir užsienio politiką lėmė Stalino siekis įtvirtinti savo galios statusą ir užtikrinti pasaulinius interesus. Šie tikslai iš esmės buvo pasiekti. Tačiau kas nutiks TSRS po Stalino - didelis klausimas...“.

Atkreipkite dėmesį: ir De Golis, ir Čiang Kaišekas (vienas – iš vakarų, kitas – iš Eurazijos rytų) kalba apie tą patį: Tarybų Sąjunga atsilaikys, jei Stalinas turės vertų įpėdinių.

1979 m. gruodžio 21 d., Stalino šimtmečio metais, Albanijos Stalino mieste susirinko penkiasdešimties marksizmo-leninizmo partijų atstovai, kurie N. Chruščiovą ir L. Brežnevą įvertino kaip politinius perėjūnus. Susirinkusieji prognozavo tolesnę TSRS valstybės ir visuomenės eroziją: korupciją, nacionalizmo augimą respublikose, fiktyvią ideologiją, nekompetentingą vadovybę ir politinių reinkarnacijų kultą. Jų prognozėmis, Tarybų Sąjunga netrukus turėjo susidurti su rimtomis problemomis. Tiesa, jie darė išimtį Rumunijai ir VDR, kur, jų manymu, socializmo griovimo procesai vyko lėčiau. Jie negalėjo įsivaizduoti, kad ateis koks nors Gorbačiovas ir pirmiausia atiduos socialistinę stovyklą, įskaitant VDR ir Rumuniją (Čaušesku bus nužudytas), o paskui atiduos Tarybų Sąjungą.

Iš kokių pozicijų šiandien kritikuojamas Stalinas? Primityviausias variantas yra asmeninis: Stalinas buvo blogas žmogus, blogis, tironas, maniakas. Pavyzdžiui, garsaus bolševiko sūnaus Antonovo-Ovsejenkos argumentacija tokia: režimas buvo blogas, nes žmogus buvo blogas, niekingas. Prieš daugelį metų, gindamas Baironą, Puškinas tokio tipo kritikams sakė: "Kai jie atranda kokią nors bjaurastį, jie, minia, stebisi: jis toks pat menkas kaip mes, jis toks pat bjaurus kaip mes. Meluokite, niekšai! Jis ir mažas, ir bjaurus - ne toks kaip tu - kitoks!" Nesakau, kad apibūdinti režimą, net tokioje asmeninę galią turinčioje šalyje kaip Rusija, pagal lyderio asmenybę yra kažkas tarp demencijos ir blogo skonio.

Kita linija – tai patentuoto melagio Solženicyno eilutė apie „dešimtis milijonų Gulago aukų“.

Tačiau yra ir gudresnė linija – bandymas tiek Tarybų Sąjungos atsiradimą, tiek Stalino pergalę pateikti kaip tam tikrą istorinį atsitiktinumą, posūkį, nukrypimą: tarkime, Rusijos istorijoje galėjo nebūti TSRS, o Stalinas galėjo ir nenugalėti. Taip, kad Stalinas galbūt nebūtų laimėjęs savo žaidimo. Tikimybių teorijos požiūriu Stalinas asmeniškai galėjo ir nelaimėti... Dabar mes žinome, kad jis laimėjo, bet 1930-aisiais tai buvo nesuvokiama. Tada jis gyveno sąmokslų, nukreiptų prieš jį asmeniškai ir jo kursą, tinkle, ir niekas nebuvo nuspręsta dėl jo asmeniškai. Kulka, kaip Kirovui, ir finita. Neatsitiktinai 1935 m. Stalinas, eidamas Kremliaus koridoriumi su vienu iš savo bendražygių, pasakė, kad nežino, kuris iš sargybinių (o jie stovėjo su šautuvais) gali šauti jam į nugarą. Vis dėlto jo pergalė buvo teisėta. O kalbant apie istorinę TSRS atsiradimo būtinybę kaip vienintelį būdą išsaugoti istorinę Rusiją XX amžiuje (nepaisant visų rusofobiškų internacionalinio socializmo režimo ekscesų 1920-aisiais), atsakymas man atrodo aiškus.

Perestroikos ir postperestroikos šnipai nuolat kartojo, kad TSRS buvo nukrypimas, nenormalus vystymasis, nelaimingas atsitikimas, o 1991 m. neva buvo grįžimas į normalumą, į civilizaciją. Jei pamenate, kai kas siūlė pirmąją Rusijos Valstybės Dūmą pavadinti Penktąja Dūma (Ketvirtoji Dūma buvo 1917 m., o ši – Penktoji. Tada jie apsiprato.

Iš tikrųjų tokių šalių kaip Kosta Rika, Togas ar Nauru istorijoje gali būti atsitiktinumų, o tokių šalių kaip Rusija, Jungtinė Karalystė, JAV ir Kinija raidoje negali būti atsitiktinumų, kurie pakeistų ilgalaikį vystymosi vektorių. Didelių sudėtingų sistemų evoliucija, kaip kadaise rašė Aleksandras Zinovjevas, yra negrįžtama. Šias sistemas galima sunaikinti, bet atsitiktinai jų neįmanoma pakeisti.

Pirmas klausimas: kodėl TSRS? Bet kokia nauja sistema, kad galėtų atsirasti, turi pašalinti ankstesnės sistemos prieštaravimus. Dėl kokių prieštaravimų žlugo autokratija? Išskirsiu tris pagrindinius ir vieną papildomą.

Pirmasis prieštaravimas. Ikirevoliucinėje Rusijos istorijoje buvo trys didžiosios struktūros: Maskvos imperija, Peterburgo autokratija (imperija) ir poreforminė Rusija. Visas dominuojančias šių struktūrų grupes sukūrė valdžia: bojarinai, bajorai ir poreforminiai pareigūnai buvo funkciniai valdžios organai. Be to, kiekviena vėlesnė valdančioji grupė buvo didesnė už ankstesniąją tiek absoliučia, tiek santykine prasme: bajorų buvo daugiau nei bojarinų, po reformos valdininkų buvo daugiau nei bajorų (apskritai reikia pasakyti, kad XIX a. valdininkijos augimo tempas buvo tris kartus didesnis nei gyventojų skaičiaus augimas Rusijoje). Kitaip tariant, valdžia plėtėsi ir pūtėsi savo funkcinių organų akivaizdoje. Tačiau kalbant apie nuosavybę, buvo priešingai. Dvarininkai turėjo mažiau turto nei bojarinai, o poreforminiai pareigūnai, net ir aukšto rango, dažniausiai gyveno iš savo algų. Tai reiškia, kad nuosavybės sluoksnis istoriškai plonėjo. XIX a. paskutiniame trečdalyje į šį procesą įsitraukė užsienio ir vietos kapitalas, dažnai priklausomas nuo Vakarų. Atsiranda prieštaravimas tarp valdžios ir nuosavybės. Ir tai galima išspręsti tik pagal Lenino principą „kas - kam“: arba valdžia sutriuškina nuosavybę, apsivalydama nuo jos, nuo visų klasinių pratęsimų, arba nuosavybė kapitalo pavidalu sutriuškina valdžią, ir tada Rusija tampa priklausoma nuo Vakarų kaip pusiau kolonija.

Antrasis prieštaravimas buvo tas, kad Rusija iki pat XX a. pradžios, iš esmės iki XX a. ketvirtojo dešimtmečio pabaigos, išliko daugiausia agrarine šalimi. Marksas turėjo terminą „darbo sistema“, kuris reiškė tam tikrai visuomenei būdingą ekonominę ir darbo praktiką, nulemtą gamtinių, gamybinių ir istorinių veiksnių. Iki XVIII a. vidurio Rusijos bajorija gyveno pagal poreikius, kuriuos tenkino vietinė ekonomikos sistema, vietinė "darbų sistema". Tačiau nuo XVIII a. vidurio – po Petro ir ypač valdant Jekaterinai Didžiajai – Rusijos bajorija ėmė gyventi ne pagal savo, o pagal Vakarų Europoje dominuojančių grupių poreikius. Tačiau Europoje, visų pirma, žemės ūkis yra kitoks.

Antra, XVIII a. Vakarų Europa pradėjo siurbti pinigus iš kolonijų; nekalbu apie žiaurų jų darbininkų išnaudojimą. Rusų dvarininkas, norėdamas gyventi vakarietiškai ir vesti socialiai bei kultūriškai priimtiną gyvenimo būdą savo aplinkoje, bent jau sostinėje, turėjo didinti valstiečių išnaudojimą. Pavyzdžiui, valdant Jekaterinai II privačių ir valstybinių valstiečių išnaudojimas padidėjo 3-3,5 karto. Čia iškyla antrasis kelio vingis: arba toliau intensyvinti išnaudojimą, kuris užtikrintų aukštesniajai klasei vakarietišką arba beveik vakarietišką gyvenimo lygį, arba griežtai kontroliuoti aukštesniosios klasės vartojimą, apribojant jį vietinės „darbų sistemos“ galimybėmis.

Trečiasis prieštaravimas. Net ir po Krymo karo Rusija buvo laikoma politine galybe, tačiau ekonominiu požiūriu ji vis labiau tapo, pirma, žaliavų priklausomybe Vakarams ir, antra, finansiškai nuo jų priklausoma. Taigi yra dvi perspektyvos: arba didžioji galybė su galingu karinės pramonės sektoriumi, arba svetimos buržuazijos valdoma žaliavų prieduobė.

Ypač reikėtų paminėti agrarinį ir valstiečių klausimą. Stolypino (kurį potarybinis režimas, matyt, dėl jo klasinės priklausomybės paskelbė išskirtiniu valstybininku, beveik didvyriu) reformos ne tik nepavyko, bet ir priartino revoliuciją. Be to, jei jiems būtų pavykę, revoliucija būtų buvusi daug kruvinesnė ir būtų įvykusi greičiau. Jei viskas būtų vykę pagal Stolypino planą, 1911-2012 m. mieste būtų buvę 10-12 mln. bedarbių, o pramonė būtų galėjusi priimti tik 2,5 mln. bedarbių. Galima įsivaizduoti, ką šie žmonės, kuriuos Maksimas Gorkis pavaizdavo Čelkašo figūroje, galėjo nuveikti.

Taigi potarybinė sistema turėjo pašalinti autokratijos sukauptus ir neišspręstus prieštaravimus, be to, išspręsti agrarinį ir valstiečių klausimą, kuris buvo apleistas. Stolypino reforma, be kita ko, parodė, kad išeitis iš smulkių ūkių kuriant didelius individualius ūkius Rusijoje nepasiteisino. Šia prasme kolektyviniai ūkiai buvo ne blogas bolševikų išradimas, o vienintelis būdas išspręsti agrarinį ir valstiečių klausimą konkrečiomis istorinėmis aplinkybėmis.

Prie visų šių prieštaravimų prisidėjo ir tai, kad šaliai tuo metu vadovavo vienas nelaimingiausių ir netalentingiausių Rusijos valdovų – Nikolajus II. Rusija atsidūrė aklavietėje: buržuazija sudarė pusiausvyrą su bajorija, įvairios bajorijos grupuotės sudarė pusiausvyrą tarpusavyje. Svarbiausia, kad nebuvo strateginių veiksmų temos. Sąlygas jai atsirasti sudarė Pirmasis pasaulinis karas, atvėręs istorinę dirvą visiškai kitokių subjektų formavimuisi. Vasario revoliucijos metu sutapo britų kapitalo, britų uždarų grupių, britų valstybės ir dalies Rusijos kapitalo interesai. Juo labiau kad vienas iš Vasario revoliucijos tikslų buvo pažaboti galimą tikrą sprogimą. Tada, bent jau nuo 1917 m. pavasario ir vasaros, pradėjo formuotis kita labai įdomi tema. Tai, viena vertus, kelios dešimtys Generalinio štabo Žvalgybos valdybos karininkų ir generolų, kurie suprato, kad artėja kairioji revoliucija. Jie matė, kad žymiausi kairiųjų veikėjai yra susiję su užsieniečiais ir kad reikia kažką daryti, kad šalis nesubyrėtų. Būtent jie atliko pagrindinį vaidmenį organizuojant Spalio perversmą. Tada Sverdlovas ir Leninas juos nustūmė į šalį. Kitoje pusėje buvo dalis bolševikų.

Pilietinio karo metu ir dėl jo atsiranda tarybinė sistema. Kaip išsprendžiami trys mano minėti prieštaravimai?

Pirma: valdžia apvaloma nuo nuosavybės, atsiranda nomenklatūra. Kas yra nomenklatūra? Tai valdantysis sluoksnis, kuriam nepriklauso materialūs gamybos veiksniai. Nomenklatūros rangų skirtumus išoriškai fiksuoja raciono dydis, vartojimo lygis. Beje, dar XVI a. viduryje vienuolis Ermolajus Jerazmas parašė Ivanui IV „skazką“, t. y. trumpą analizę, kurioje paaiškino, kad žemės skirstymui yra mažai, todėl didikų vaikams (t. y. būsimiems didikams) reikia ne skirstyti žemę, o duoti jiems maisto davinius. Ivanui ši idėja patiko, bet jis nedrįso jos įgyvendinti. Nomenklatūra – tai Ermolajaus Erazmo idėjos įgyvendinimas. Nomenklatūrai buvo skiriami maisto daviniai pagal rangą. Žinoma, nomenklatūra bandė pažeisti šią taisyklę, o nuo šeštojo dešimtmečio vidurio pažeidimai tapo norma, tačiau pirminis modelis buvo toks, o jo esmė – valdžios, kuri buvo išvalyta nuo nuosavybės ir klasinių priklausomybių ir pati savo esme yra grynoji valdžia, t. y. kratokratija (šį terminą vartoju nuo 1989 m.), atsiradimas.

Antra: poreikių diktatūra. Kiekvienas nomenklatūros sluoksnis buvo griežtai apibrėžtas vartojimo požiūriu. Nuo šeštojo dešimtmečio vidurio tai vėl sutriko, nors problemų būta ir anksčiau. Stalinas tai pavadino „prakeiktos kastos“ veiksmais. Pirmą kartą jis tai pasakė, kai sovietų vyriausybė per karą buvo perkelta į Kuibyševą ir daugelis vyriausybės narių susirūpino dėl specialių mokyklų savo vaikams steigimo, nes nenorėjo, kad jų vaikai mokytųsi kartu su darbininkų vaikais. Apie tai sužinojęs Stalinas įsiuto ir pasakė: „Prakeikta kasta!“ Nepaisant to, Kuibyševe vis tiek buvo atidarytos atskiros mokyklos. Nomenklatūra jau pradėjo keistis iš „sluoksnio sau“ į „sluoksnį sau“.

Trečia, iki 1937 m. Tarybų Sąjunga užsitikrino karinę-pramoninę autarkiją kapitalistinio pasaulio atžvilgiu, t. y. tapo karine-pramonine galia ir antrąja pasaulio ekonomika.

Taigi iki 1930 m. pabaigos susiformavo sistema, kuri pašalino visus autokratinės sistemos prieštaravimus.

Kokie sunkumai kyla nagrinėjant sovietinę sistemą, palyginti su Rusijos ir Vakarų istorija? Sovietinė sistema gyvavo tik 70 metų. Septyniasdešimt metų XX amžiuje yra labai ilgas laiko tarpas. Net 12 Trečiojo reicho gyvavimo metų yra daug XX a. tempui. Tarybinė sistema buvo ir autokratijos, ir kapitalizmo neiginys, todėl norint ją analizuoti, reikia kur kas sudėtingesnės teorijos nei analizuojant autokratinę ir kapitalistinę sistemas; tarybinė sistema atsirado jų sandūroje kaip dvigubas neiginys. Tai buvo sisteminis antikapitalizmas. Kas kita, kad XX a. šeštojo dešimtmečio viduryje nomenklatūra dėl kvaziklasikinių, t. y. grynai nuosavybės, sumetimų atsisakė pereiti į postkapitalizmą (komunizmą, kalbant nomenklatūrinės ideologijos kalba), ir TSRS liko antikapitalizmu. Ironiška, bet galutinis atmetimas įvyko 1967 m. birželio mėn. vykusiame Sovietų Sąjungos komunistų partijos centrinio komiteto plenume, kuriame buvo rengiamos tezės Spalio revoliucijos 50-osioms metinėms. Čia buvo palaidotas šuolis į postkapitalizmą. Bet tai atskira tema.

Taigi mes išsiaiškinome, kodėl TSRS?, ir paaiškėjo, kad tarybinės sistemos atsiradimas nebuvo atsitiktinis. Dabar kyla klausimas: „Kodėl Stalinas?“

Nepaisant 1923 m. Vokietijos revoliucijos nesėkmės, Tarybų Sąjunga (įskaitant Staliną) didžiąją XX a. ketvirtojo dešimtmečio dalį toliau gyveno su šūkiu „Vieną dieną įvyks pasaulinė revoliucija!“. Po Vokietijos dėmesys buvo sutelktas į Kiniją, tačiau po 1927 m. perversmo, kai Chiang Kai-shek nužudė tūkstančius komunistų (antraip jie būtų „nužudę“ jį patį ir jo komandą), tapo aišku, kad Pasaulinė revoliucija nepasiteisino ir Rytuose. Be to, Anglijoje leiboristai pasitraukė kiek anksčiau, o į valdžią atėjo konservatoriai, todėl SSRS padėtis išorės fronte gerokai pablogėjo.

Tarybų Sąjungosvadovybei tapo aišku, kad reikia skubiai vykdyti industrializaciją ir kurti plačią socialinę bazę. Ir ta bazė visų pirma galėtų būti Rusijos gyventojai. Tačiau šiuos Rusijos gyventojus iš komunistų ir valstiečių reikėjo paversti vieninga tautinės orientacijos mase. Kolektyvizacija sprendė ne tik ekonomines problemas, bet ir uždavinį sukurti vieningą nacionalinį identitetą, kuris buvo įgyvendintas XX a. trečiajame dešimtmetyje. Ji pradėjo, kiek tai buvo įmanoma režimui, turinčiam internacionalistinę ideologiją, pasukti nacionaline kryptimi. Todėl kairiųjų globalistų kaltinimai Stalinui „revoliucijos išdavyste“; todėl jis konfliktavo su Kominternu; todėl tam tikru mastu (nors tikrai ne visais atžvilgiais) 1937-1938 m. buvo vykdomos represijos.

Šis posūkis atsispindėjo net simbolikoje. 1936 m. lapkričio 7-oji nustojo būti Pirmosios pasaulinės revoliucijos dienos švente ir jai buvo suteiktas iš dalies jau anksčiau naudotas pavadinimas – Didžiosios Spalio socialistinės revoliucijos diena. Tais pačiais metais atsirado sąvoka „sovietinis patriotizmas“ ir Pokrovskio mokykla buvo nustumta atgal. Nors Pokrovskis daugeliu atžvilgių buvo puikus istorikas, iš daugelio jo tekstų dvelkė rusofobija.

Nė vienas lenininės gvardijos atstovas, nė vienas Kominterno atstovas nesugebėjo pragmatiškai, tik gelbstint sistemą, pasukti nacionaline kryptimi, todėl viena svarbiausių politinės kovos sričių 1930-aisiais buvo Stalino kova su kairiaisiais globalistais. Žinoma, Stalinas taip pat kovojo dėl savo asmeninės valdžios. Politikoje nėra tokio dalyko, kad kovojama tik už tam tikrus idealus: politikas kuria valdžią idealais, o idealai – valdžia. Stalino dėl to kaltinti negalima: valdžia visada ir visur yra žiaurus dalykas.

Padaręs nurodytą posūkį, Stalinas visai netapo rusų nacionalistu – jis kaip buvo marksistas, taip ir liko. Tačiau jis buvo rusų marksistas, dar labiau rusų kilmės nei Leninas, kuris apvertė Marksą aukštyn kojomis. Bet koks nacionalizmas Stalinui buvo nepriimtinas, ir tai jis įrodė po karo vykdydamas kampaniją prieš „kosmopolitus“ ir dar žiauresnius veiksmus „Leningrado byloje“, kurioje, be kita ko, kaltino kaltinamuosius bandymu sukurti Rusijos komunistų partiją (RSFSR buvo vienintelė respublika, neturėjusi savo partijos). Tuo pat metu Stalinas, nebūdamas nacionalistas, ketvirtojo dešimtmečio viduryje padarė lemtingą posūkį TSRS link jos istorinių šaknų. Jis buvo vienintelis TSRS vadovybėje, vienintelis tiek strateginiu mąstymu, tiek savo psichofizika (valia, atsidavimu, lankstumu, vizijos platumu, išsilavinimo lygiu) sugebėjęs padaryti, organizuoti ir vadovauti tokiam posūkiui pagal principą „mobilis in mobile“ - „mobilus mobiliame“ - aplenkdamas ir „kairiuosius“, ir „dešiniuosius“, ir tiesiog Vakarų agentus. Tačiau, kaip parodė Chruščiovo 1950-ieji, ne iki galo. Tačiau tai jau kito pokalbio tema.

1941 m. nacionalinis posūkis pasiteisino. Palyginkite: 1915-1916 m.: karininkų korpusas nukautas, po to žlunga kariuomenė, o tada žlunga ir autokratija. 1941 m. vasara: karininkų korpusas nukautas. Ir kas tai yra? Rudenį atvyksta jauni rekrūtai, kurie tampa karininkais armijoje, kuri sulaužys Hitlerio stuburą. Šiuos vyrus gerai pažįstu iš savo tėvo ir jo draugų. Mano tėvas kariavo kare ir pasirašė Reichstage. Tai buvo sovietiniai žmonės, užaugę 1930-aisiais, su visais pliusais ir minusais, bet tik tokie žmonės galėjo palaužti vermachto nugarą. Tačiau Rusijos imperijos kariuomenė negalėjo laimėti. Nesakau, kad Pirmajame pasauliniame kare nebuvo rusų didvyriškumo. Buvo. Tačiau kai šalia paminklo Didžiojo Tėvynės karo didvyriams prie Krašto apsaugos ministerijos pastatytas paminklas Pirmojo pasaulinio karo didvyriams, nemanau, kad šis sulyginimas yra teisingas. Didžiajame Tėvynės kare statymai buvo daug didesni nei „Pirmajame Vokietijos kare“. Vilhelmas II neketino fiziškai sunaikinti 30-40 milijonų rusų ir ištrinti mus kaip tautą iš istorijos. O Didžiajame Tėvynės kare – karas vyko tam, kad rusai fiziškai ir metafiziškai išliktų Istorijoje kaip tam tikra etninė grupė, kontroliuojanti tam tikrą erdvę tam tikrų vertybių pagrindu. Per Pirmąjį pasaulinį karą apie tai negalėjo būti nė kalbos. Juo labiau kad Rusija iš Pirmojo pasaulinio karo išėjo žlugusi, o iš Antrojo pasaulinio karo – kaip supervalstybė. Tai buvo stalinistinės sistemos socializmo pergalė. Žmonės be sistemos ir už jos ribų yra minia. Laimi ne tik tautos, bet ir į sistemą susibūrusios tautos.

Jau vien tai, kad dėl visų sovietmečio ydų, ir „liberaliosios nomenklatūros“, ir perestroikos-postperestroikos panko, ir sovietinės bei postinteligentijos grupių (tiksliau – tarnų) kaltės ir kaltės suverčiamos vienam žmogui, rodo jo mastą ir didybę. Erenburge yra tokių linijų: „Vaidink tylintį ar nekalbantį, / Vaidink didvyrį ar statytinį, / Bet tu atsakysi prieš visus. / Ne tik sau - Laikui!“ O tai, kad Stalino priešai jam meta kaltinimus, kurie iš tiesų gali būti metami tik jo laikmečiui, byloja apie šio žmogaus didybę. Patinka jiems tai ar ne, bet jie priversti tai pripažinti, net ir neigiamai. Pripažinti tai, ką Pasternakas taip suformulavo: „Ir šiomis dienomis tolumoje / Už senovinės akmeninės sienos / Gyvena ne žmogus - veiksmas, / Poelgis, aukštas kaip žemės rutulys“.

Esame liudininkai to, ką vadinu neramiu istorijos laikotarpiu (1989/91-2019/21). Šis nešlovingas trisdešimties metų laikotarpis buvo dvidešimtojo amžiaus epilogas ir dvidešimt pirmojo prologas. Šiandien gyvename nebe prieškario, o karo epochoje, kai ištisos tautos ir šalys išbraukiamos iš istorijos. Tokioje situacijoje ideologija yra labai svarbi, požiūris į savo praeitį yra labai svarbus. Būtina pergalės XXI a. kare, šioje paskutinėje kapitalizmo epochos Didžiojoje medžioklėje, sąlyga yra tautos ir valdančiųjų, valdančiųjų grupių vienybė: pastarieji turi susitapatinti su savo tauta ir jos vertybėmis, o ne su užjūrio galybėmis. Turi būti aiškūs kriterijai, pagal kuriuos būtų galima įvertinti, ar elitas tapatina save su didžiąja gyventojų dalimi, su liaudimi, ar ne. Įvairiose šalyse šie kriterijai skiriasi. Mums tai, be abejo, yra požiūris į Staliną – be kita ko, jis lemia arba mažą kapituliaciją, arba išdidžiai pergalingą, į tautą orientuotą kursą. Trečiojo kelio nėra.

Išvertė V.Kelertas