Kodėl valdžia iš mūsų tyčiojasi arba kodėl buvo nužudyti...

Lietuvos prezidentai.

Įžanginis paaiškinimas.

Tęsiant temą apie Ukrainos pasidalinimą, 2023 m. vasario 7 d. FB-e pasiūliau susipažinti su Ukrainos žurnalisto Aleksandro Aleksejevo 2013-10-24 d. pokalbiu su buvusia Ukrainos Valstybės fondo vadove Valentina Semeniuk-Samsonenko, kuri po Maidano perversmo buvo nužudyta, nes ir toliau viešai pasakojo apie tai, kaip Ukrainos oligarchai, įskaitant ir „šlovingąją“ Juliją Tymošenko, drauge su besikeičiančiomis Ukrainos valdžiomis pusvelčiui dalinosi Ukrainos valstybės turtą. Tai prasidėjo po Ukrainos nepriklausomybės paskelbimo, sugriuvus Tarybų Sąjungai.



Ši moteris, kurią Ukrainos piliečiai tris kartus išrinko Ukrainos Aukščiausiosios Rados deputate, buvo nužudyta 2014 m. rugpjūčio 27 d. (Ukrainos žurnalisto Aleksandro Aleksejevo informacija apie tai – [email protected] kanale, kuris jau nebeveikia).



Žmogžudystė neištirta iki šiol. Panašu, kad tuometiniam Ukrainos Prezidentui Petro Porošenko, aktyviam Maidano įvykių rėmėjui, šios žmogžudystės ištyrimas nerūpėjo. Tai – ne jo konditerijos fabrikai, tebeveikiantys ne tik Ukrainoje, bet ir Rusijoje, Lietuvoje, kurių produkcija su „nuolaidomis“ brukama ir Lietuvos piliečiams – remkime Ukrainą.

Tad sudėtingi Ukrainos valdžios ir žmonių santykiai susiklostė dar iki atviro Rusijos ir Ukrainos karo. Tikiuosi, kad tai padės bent kažkiek suvokti priežastinius ryšius tiek dėl Oranžinės revoliucijos, tiek dėl Maidano perversmo. Ir tai - ne Rusijos propaganda, bet Ukrainos žurnalistų paskelbta informacija. Todėl žiūrėkime į tai rimtai, be išankstinės nuomonės, be skubėjimo daryti išvadas net po šių įrašų peržiūrų, lyginkime šią informaciją su mums geriau žinomais panašiais įvykiais Lietuvoje.

O gal ne tik Ukrainos, bet ir dar vienas Lietuvos pasidalinimas jau suplanuotas?

1993 m. gegužės 1 d. įkurta „Tėvynės Sąjunga – Lietuvos konservatoriai“ 1992-1996 m. kadencijos Lietuvos Seime konstitucinę daugumą Seime turėjusią Lietuvos demokratinę darbo partiją (buvusią Lietuvos komunistų partiją) sugebėjo priversti priimti neprivatizuojamų Lietuvos valstybės įmonių įstatymą. Tačiau 1996 m. spalio mėnesį įvykusiuose Lietuvos Seimo rinkimuose „Tėvynės Sąjungos – Lietuvos konservatorių“ ir Lietuvos krikščionių demokratų partijos koalicijai laimėjus Seimo narių mandatų konstitucinę daugumą, šis Lietuvos įstatymas buvo pradėtas keisti, visų pirma, iš jo išbraukus „Lietuvos telekomą“ ir „Mažeikių naftą“, prie kurios dar buvo prijungtas „Biržų naftotiekis“ ir „Būtingės terminalas“. Skubant ir bijant Lietuvos žmonių reakcijos, nespėta ar pabijota dar prijungti „Klaipėdos naftą“. Tačiau Lietuvos valstybės sutartimi dėl „Mažeikių naftos“ atidavimo „Williams“, kurios veikla niekaip nebuvo susijusi su naftos perdirbimu, atiduodamai „Mažeikių naftai“ spėta suteikti lengvatinius „Lietuvos geležinkelių“ ir „Klaipėdos naftos“ teikiamų paslaugų tarifus.

Šiai aferai trukdęs Gedeminas Kiesus buvo pašalintas. Žiauriai.

Šiandien vyksta tos pačios partijos, dabar besivadinančios „Tėvynės Sąjunga – krikščionys demokratai“ ir sudarančios Seime vadovaujančios koalicijos branduolį, atviras Lietuvos valstybei priklausančio monopolinio turto išparceliavimas – Klaipėdos uosto ir energetikos įmonių, „Lietuvos geležinkelių“. Ir miškų. Drįstu pasiūlyti dar kartą perskaityti 2015-06-24 d. tokio Zigmo Vaišvilos straipsnį „Kodėl valdžia iš mūsų tyčiojasi?“. Sumąstykime, ką galime nuveikti prasmingo drauge, ne pavieniui?

2015 m. birželio 3 d. įvyko Forumas Mūsų valstybės tikslas. Kalbant apie Birželio 3 d. Forumo prasmę, I-oje diskusijos dalyje (birželio 20 d.) aptarėme renginio svarbą, nes tai buvo, ko gero, pirmas ir, tikėsimės, ne paskutinis nuo Sąjūdžio laikų visuomenės bandymas dalykiškai kalbėtis su valdžia, bendrų sprendimų ieškojimas ir tarimasis dėl valstybės tikslo.

Geriau tai pradėti vėliau, nei vieniems piktai burnoti, o kitiems išdidžiai iš valdžios Olimpo žiūrėti žemyn į mus, piliečius, ir vykdyti svetimą, bet ne Lietuvos Respublikos Konstitucijoje didžios daugumos piliečių sutartą ir kol kas nepakeistą valią. Šią mūsų Konstitucijoje sutartą valią būtina vykdyti ir piliečiams, ir valdžiai. Kodėl?

Nedėstysiu konstitucinių, teorinių ir moralinių tiesų. Kelių valdžios aferų pavyzdžiais paaiškinsiu, kodėl kiekvienas mūsų negali būti abejingas ir likti nuošalyje. Paskaičiuokime bent „ant pirštų“, kaip mus atvirai apvagia valdžia, dangstydamasi gražiais nepriklausomybės ir gynimo nuo rusų šūkiais. Pagrindinius valstybės vardu mūsų valdžios vykdytus, vykdomus ir būsimus „verslo projektus“ dengia valstybės paslapties skraistė, todėl su mumis, piliečiais, valdžia dėl jų nesitaria. Todėl nekreipkime dėmesio į detales ir skaičių tikslumą.

Kad suvokti, kokio raštingumo dvasios elgetos mus valdo, pradėsiu nuo citatos apie mums žinomus, bet deramai neįvertintus 1999 m. įvykius, vadintus „Neprileisime Ivano prie vamzdžio!“: „Kai po ilgos ir varginančios transatlantinės kelionės Dž. Bumgarnerio lėktuvas pagaliau nusileido Vilniaus oro uoste, „Papa Džonas“ nenorėjo nieko kito – tik nuvažiuoti į viešbutį, palįsti po dušu ir atsigauti. Taip ir buvo nutarta, tačiau paskui Dž. Bumgarnerį į „Radisson SAS Astorijos“ apartamentus atskubėjo ir vienas muzikologijos profesorius – neformalaus pokalbio prieš galutinį apsisprendimą. Bet „Bum-bumas“ nenorėjo keisti savo planų. Be to, jis ir taip neturėjo laiko. Lietuvoje ketino sugaišti neilgiau kaip 24 valandas. Tada buvo rastas retas deryboms su “Williams” kompromisas. Pasikalbėti „Papa Džonas“ sutiko, tačiau jis pasakė profesoriui, kad sykiu jis pasirūpins ir savo „rytiniu tualetu“. Šis profesoriumi vadinamas pilietis tuo metu be viso kito dar buvo ir Lietuvos Respublikos Seimo pirmininkas.

1989 m. rugsėjyje Niujorke manęs nestebino, kad V. Landsbergį su žmona globojo ir apgyvendino, finansavo toks a.a. Juozas Kazickas. Tas pats, kuris verslus kūrė ir su JAV kariškiais, ir su Lietuvos valdžia. Lietuvoje jis labai ilgai valdė mobilaus ryšio monopolį, visada, kai reikėdavo, buvo šalia Prezidento Valdo Adamkaus, kurio valdymo metu Prezidento rūmuose vyko rankų Lietuvai išsukinėjimo „Williams“ istorija. Dalyvavo joje ir J. Kazickas. Labiausiai jis mane nustebino, kai sužinojau, kad jis finansavo ir A. Brazausko rinkimų kampaniją – dideli prie rūbų segami metaliniai „blynai“ „BRAZAUSKAS LIETUVAI 93“ atkeliavo iš JAV. Tada supratau, kad jokių principų ir moralės taip vadinamoje Lietuvos laisvės byloje neliko. Todėl A. Brazauskui jo dvikovoje su a.a. St. Lozoraičiu padėjo ir V. Landsbergis, be kurio nurodymo neįsivaizduoju, kad A. Skučas būtų perdavęs A. Brazausko komandai iš VSD gautą KGB kompiuteriuose rastą medžiagą. Linkiu stiprybės Prezidentui V. Adamkui pasakyti Lietuvai ne tik tiesą apie jo nuopelnus Lietuvai, karjeros laiptais stumiant Dalią Grybauskaitę, bet ir kodėl likus savaitei iki 1993 m. Respublikos Prezidento rinkimų kandidato St. Lozoraičio štabo vadovas V. Adamkus paliko šį kandidatą ir išskrido į JAV.

Didžiausioji demokratijos gynėja JAV nesibodėjo „kovoti“ su komunizmu ir „sovietais“ drauge su LKP pirmuoju sekretoriumi, o šiandieninėje kovoje su Rusija naudojasi ir Prezidentės D. Grybauskaitės paslaugomis. Tos pačios ponios, kurią JAV drauge su TSRS „šefavo“ 1991 m. Vašingtone (Džordžtauno universitete ir TSRS ambasadoje), o 1999 m. patys per 24 valandas išprašė iš JAV, o po 2009 m. Prahos akibrokšto Prezidentui B. Obamai sakėsi į Baltuosius rūmus įleisią tik kaip turistę. Tačiau kokią kainą už šiuos eksperimentus moka Lietuva?

1993 m. gegužės 1 d. partiją įkūrę konservatoriai su V. Landsbergiu priešakyje sugebėjo prispausti valdančiąją LDDP daugumą Seime priimti Įstatymą dėl neprivatizuojamų Lietuvos strateginių įmonių. Tačiau 1996 m. Seimo rinkimuose laimėję daugumą konservatoriai pamiršo principus ir šį įstatymą pradėjo keisti. Pirmosiomis taip vadinamų konservatorių ir krikščionių demokratų išimtimis tapo „Lietuvos telekomas“ ir „Mažeikių nafta“.

Vienintelė Baltijos valstybėse naftos perdirbimo įmonė buvo atiduota, net prijungus prie jos Biržų naftotiekį ir Būtingės terminalą, t.y. tris strateginius monopolius sujungus į vieną. Dėl didėjančio visuomenės nepasitenkinimo ir artėjančių 2000 m. Seimo rinkimų nespėjo prijungti „Klaipėdos naftos“. Spėjo tik sumažinti „Klaipėdos naftos“ ir „Lietuvos geležinkelių“ paslaugų tarifus „Mažeikių naftai“, priimti įstatymų paketą, užtikrinantį, kad niekas negalėtų konkuruoti su taip vadinamiems „investuotojams“ atiduota sujungta įmone. Formaliai jie sumokėjo 75 mln. USD, tačiau ne mūsų valstybei, o „Mažeikių naftai“ (t.y. patys sau) ir dar tiek pat būtų sumokėję patys sau, jei būtų pavykęs jų dviejų metų „verslo“ planas. Kadangi „verslo“ planas nepavyko, tai už viską mokėjo po 1997 m. Rusijos krizės labai nuskausmintas Lietuvos valstybės biudžetas, suteikęs po tokio išskirtinio „investuotojo“ atėjimo šiai įmonei apyvartines lėšas, paskolas, dengęs įmonės ir „investuotojo“ tariamus ir nesunkiai imituojamus nuostolius, netgi mokėjęs „investuotojui“ dėl to, kad šis valdo šią įmonę. Lietuva atleido šiuos veikėjus nuo aibės asmeninių ir „investuotojo“ mokėtinų mokesčių. Žodžiu, investavo valstybė, o investuotoju vadinosi ir naudą, anot mūsų klasikų, velnias gaudė. T.y. „investuotojai“ iš JAV ir juos aptarnavusieji – nuo apsaugos iki specialių asmeninių paslaugų teikimo.

Klausimas toks – ar sveiko proto žmonės Lietuvos vardu tai darė ir pridengė Seimo priimtais įstatymais, ar sveiko proto visi esame, kad tai toleravome ir iki šiol toleruojame, renkame tuos pačius asmenis į valdžią ir jų pasiūlytąją „Lietuvos Dalią“, tęsiančią šią politiką? Nenuostabu, kad nesmagiai pasijutęs tuometinis JAV ambasadorius Lietuvoje susilaukė net V. Landsbergio priekaištų, mat anas labiau rūpinosi Lietuvos, o ne JAV tikslais.

Pagal viešus duomenis, šios valstybės išvalstybinimo avantiūros kaina – apie 2,5 mlrd. Lt, kurių 1,5 mlrd. Lt buvo „auka“, o apie 1 mlrd. Lt paskolos ir pan. Padalinus „auką“ kokiems 3 milijonams Lietuvos piliečių, kiekvienas mūsų paaukojome bent po 500 Lt. Besidalinančių tais mūsų visų 500 Lt buvo daug mažiau. Todėl Prezidentės iniciatyva Seimo pakeisto BK nuostatas, kad neteisėtiems praturtėjimams senaties nėra, reikėtų pritaikyti ir šiai istorijai. Mažiau demagogijos girdėtume šiandien.

„Mažeikių naftą“ be apyvartinių lėšų dirbtinai marino visos ankstesnės Lietuvos Vyriausybės. Tik premjero M. Stankevičiaus vadovaujamai Vyriausybei suteikus valstybės garantiją šiai įmonei gauti 10 mln. USD paskolą su 10% metinėmis palūkanomis, a.a. G. Kiesaus vadovaujama „Mažeikių nafta“, įgijusi galimybę ne tik perdirbti kitų naftą, bet ir pati ją pirkti, per pusmetį likvidavo daugelio metų mokesčių skolas valstybei, pradėjo „Ventus“ mažmeninės prekybos degalinių tinklo statybą ir beveik buvo sukaupusi lėšas įmonės rekonstrukcijai. Bet to nereikėjo „Williams“ aferos sumanytojams.

Likimo ironija – „Mažeikių naftą“ nupirko Lenkijos valstybės naftos koncernas PKN „Orlen“. Lenkijoje naftos perdirbimo įmonę „Petrochimia Plock“ – Mažeikių naftos dvynį – statė tie patys rusai ir dar tais pačiais metais. Lenkijoje, į valdžią atėjus „Solidarumui“, Plocke esanti įmonė, kurią kaip ir Mažeikių naftą“ žaliava aprūpina tas pats „rusas“ „Draugystės“ naftotiekiu, iškart buvo sujungta nauju vamzdžiu su Gdansko uostu. Tačiau Lenkijos įmonė kažkodėl neatjungta nuo „Draugystės“ naftotiekio, kuriuo rusiška nafta teka ir iki Vokietijos. Maišant sieringą rusišką naftą su mažai sieringa, importuojama per Gdansko uostą iš Norvegijos ar kitur, dargi naftos produktų išeiga yra geresnė. Todėl laikas mums baigti vaidinti prasčioką Žemaičių ir Lietuvos, pakenčiantį mūsų valdančius, kurie nuolat provokuoja Rusiją kenkti mūsų ekonomikai?

Palyginkime 1999 m. avantiūrą ir naująją vėl bent apie 1,5 mlrd. Lt aferą, energetinės nepriklausomybės nuo Rusijos pretekstu įgyvendintą estafetės perėmėjų (iš V. Landsbergio, A. Kubiliaus ir I. Degutienės estafetę perėmė ir „projekto“ įgyvendinimą užtikrino D. Grybauskaitė ir šiandieninė valdančioji dauguma) ir dar pavadintą „Independence“ vardu. Šio laivo akivaizdžiai padidinta kaina yra apie 0,5 mlrd. Lt, už 10 metų jo nuomą (bet ne nuosavybę!) kiekvieną dieną (!) off-shore įmonei mokame bent per 0,5 mln. Lt! Kodėl mūsų skaidrioji Prezidentė, finansų ministrė ir ES finansų komisarė leidžia mokėti off-shore įmonei!? Tad į šoną valstybė „nuplauna“ bent 1,4 mlrd. Lt. Sąnąudų lengvai priskaičiuosime ir iki 2 mlrd. Lt, jei ne ženkliai daugiau, prisiminę kitus darbus. Jau paskelbta, kad dėl uosto gilinimo darbų krantinių tvirtinimui teks dar išleisti bent 1 mlrd. Lt. Neskaičiuokime ekologinių nuostolių Kuršių mariose (tarybiniais laikais žinojome, kad Klaipėdos uosto gilinti labiau negalima ne tik dėl krantinių problemų, bet ir dėl Kuršių marių – iš jūros plūstelėjęs sūrus vanduo gėlavandenes žuvis mūsų turtingiausiame žuvų telkinyje baigia išvaryti vėl pas tuos pačius „rusus“).

Lietuvos gamtinių dujų poreikis sparčiai mažėja ir, nežiūrint į įnirtingą Prezidentės pasipriešinimą tam, po kelerių metų šildymui jų praktiškai nebereikės. Metinis 1 mlrd. m³ poreikį „Achema“ tenkina pigesnėmis „Gazprom“ dujomis. Dar pernai buvęs 1,3 mlrd. m³ šildymo ir buitinių vartotojų poreikis sumažėjo tiek, kad „Klaipėdos nafta“, atsakinga už šią avantiūrą, siekia metinį privalomą iš Norvegijos valstybinės (vėlgi – valstybinės!) įmonės „Statoil“ perkamą 0,54 mlrd. m³ kiekį sumažinti. Pagal viešai skelbiamus duomenis apie 0,2 mlrd. m³ privalomo iš „Statoil“ pirkti dujų kiekio nebenori ir mūsų avantiūros sumanytojai. Tačiau „ne fasonas“ viešai atsisakyti – reikia su Rusija ir „Gazprom“ kariauti. Todėl net vaikas, mokantis skaičiuoti vienos rankos pirštais, suskaičiuotų, kad Lietuvai, net išvis atsisakius „Gazprom“ dujų, būtų tereikėję 0,5 mlrd. m³, о ne 4 mlrd. m³ metinio pajėgumo terminalo.

Paskaičiuokime „ant pirštų“, kiek mums ši afera kainuoja. Šią bent 3 mlrd. Lt „auką“ padalinus iš 3 mln., kiekvienam mūsų tenka jau po 1000 Lt. Tačiau paskaičiuokime dujų kainą, kuri po šiemet buitiniams vartotojams nesikeitė, nors Vyriausybė gavo iš „Gazprom“ grąžintą permoką. Tad bent šiems metams valdžia dujų kainas galėjo sumažinti bent pusiau. Pamirškime tai. Mūsų nuomonės nėra, todėl valdžia daro, ką nori. Rūpestingoji Prezidentė, matyt, labiau rūpinasi ne kasdien mūsų mokamais per 0,5 mln. Lt į off-shore sąskaitą, bet joje gaunamais doleriais.

Kadangi NATO energetinio saugumo centras Lietuvoje šiemet prisipažino, kad mūsų energetinį saugumą jie skaičiuoja, nevertindami to, ar mes išgalėsime mokėti už dujas, šildymą ir elektrą, bandykime paskaičiuoti mes. Supaprastintai. Litais, kad nepamirštume šios valiutos.

Pagal viešai skelbiamą informaciją, šiuo metu iš „Gazprom“ ir „Statoil“ gamtines dujas perkame už 370 USD už 10000 m³. Tačiau norvegiška prekė po paslaugų suteikimo Klaipėdos „Independence“ terminale, pagal viešai skelbiamus duomenis, didėja dar bent 200 USD už 10000 m³. Sumažinkime šią kainą ir sakykime, kad po šių procedūrų dujos Klaipėdoje pabrangsta tik 1,5 karto. Tad 1 m³ turėtų kainuoti apie 0,22 Lt. Iki mūsų namų, be abejo, dar ženkliai pabrangsta.

Tačiau kodėl kasdien mokame per 0,5 mln. Lt už šio terminalo nuomą, jei ir mūsų valdžiai tapo aišku, kad jiems bereikia iš „Statoil“ tik 0,34 mlrd. m³? Tad už šį dujų kiekį per metus „Statoil-ui“ sumokame 12,58 mln. USD arba 38,78 mln. Lt, tačiau už metinę terminalo nuomą sumokame apie 185 mln. Lt!

Tokio išskirtinio „sudėtingumo“ finansinių skaičiavimų projekto laimintojai p. Daliai Grybauskaitei buvo patikėtas net ES finansų komisaro portfelis! Kuo ES komisarai skiriasi nuo bolševikų komisarų? Ar jiems reikia galvoti apie valstybės finansus, ar tik apie tai, kur ir ką išleisti, paskelbus revoliucinį šūkį?

Todėl klausimas dėl sveiko proto problemos Lietuvoje šiandien dar aktualesnis.

2014 m. sausyje finansų viceministras V. Galvonas paskelbė, kad finansų ministerija sukaupė laisvų 1,29 mlrd. Lt, tačiau ES jų neleidžia naudoti Vyriausybės pasižadėtiems kultūros darbuotojų atlyginimams padidinti, 0,5 mlrd. nurėžtoms pensijoms kompensuoti, vidaus reikalų sistemos darbuotojų atlyginimams didinti. Ką tik paskelbti duomenys, kad mūsų policininkas gauna du kartus mažiau nei Latvijoje ir tris kartus mažiau nei Estijoje, septynis kartus mažiau nei Danijoje.

Mat viską privalėjome aukoti euro įvedimui. Kodėl? Litą naikinti Lietuvos bankas pradėjo dar 2014 m. rugpjūtyje. Estija viešai paskelbė, kad Graikijos krizė šiai šaliai kainuos 800 mln. EUR. Lietuvos Prezidentė paskelbė, kad Lietuva turi būti drąsi – Lietuvai ne tik Rusijos sankcijos nė motais, bet ir Graikijos išėjimas iš euro zonos ir Europos Sąjungos nieko nereiškia.

Tuo tarpu Lietuvos bankas ką tik paskelbė, kad šių metų I ketvirtį, palyginti su praėjusių metų paskutiniu ketvirčiu, Lietuvos bendroji skola užsieniui augo 16,6% ir kovo pabaigoje sudarė jau net 80,6% šalies BVP, o grynoji skola užsieniui – 32,5% BVP.

Kodėl sutinkame, kad valdžia iš mūsų tyčiotųsi?

Susiję:

Birželio 3-iosios Forumo prasmė. II dalis – Kodėl valdžia iš mūsų tyčiojasi?

Valentina Semeniuk-Samsonenko buvo nužudyta 2014 m. (tęsiant temą apie Ukrainos pasidalinimą)