Kodėl valdžia nepasitiki teismais?

Visuomenės nepasitikėjimą teismais pirmiausia ir labiausiai skatina vykdomoji valdžia.

Tie, kurie iš aukštų tribūnų ir TV ekranų mus moko vykdyti bet kokį teismo sprendimą ir gražbyliauja apie teisinės valstybės pamatus, patys nepasitiki tais pamatais – teismais, ir nevykdo jų sprendimų.

Ir kas blogiausia – už tą jų dviveidiškumą ir nepasitikėjimą pačių valdomos valstybės teisingumu mes, visi piliečiai, per valstybės biudžetą mokame milijonais iš savo kišenių.

Kalbu apie Prezidentę Dalią Grybauskaitę, kuri iškart po Garliavos dramos per TV ekranus pažadėjo Tautai išsiaiškinti, ar Vyriausybė tikrai įvykdė teismo sprendimą – nenaudojo prievartos. Bet pamačiusi fotojuostose įamžintus akivaizdžiausius prievartos veiksmus, staiga ir amžiams pamiršo savo pažadą teisingumui.

Kalbu apie Ministrą Pirmininką Andrių Kubilių, iki šiol gražbyliaujantį, jog teismo sprendimai turi būti vykdomi, kad vaikai turi gyventi su mamomis (suprask – visais atvejais), taip pripažindamas, jog net Garliavos drama neprivertė jo žvilgtelėti į tarptautinę Vaiko teisių konvenciją ir Lietuvos Civilinį kodeksą.

Kalbu apie teisingumo ministrą Remigijų Šimašių, kuris atsitiktinai paskutinis matė pagrindinį pedofilijos bylos įtariamąjį (R. Šimašiaus liudijimu – girtą) Andrių Ūsą, prieš jam nuskęstant balutėje, ir kuris daug kartų ypač aktyviai reikalavo skubiai vykdyti teismo sprendimą Garliavoje.

Pagaliau kalbu apie pagrindinį teismų sprendimo vykdymo cerberį – policiją, kuri Garliavoje teisinės valstybės pamatams įtvirtinti prieš mažą mergaitę ir beginklius stebėtojus panaudojo net 240 savo geriausių policininkų.

Tačiau Garliavos byla ir yra ta vienintelė žinoma byla, kurioje savo besąlygišką pasitikėjimą teismais (teisėju Vitalijumi Kondratjevu) rodė vykdomoji valdžia. Kitur, deja, matome visiškai priešingą vykdomosios valdžios elgesį.

Štai praėjusią savaitę Vilniaus apygardos administracinio teismo trijų teisėjų kolegija nurodo grąžinti majorą Vytautą Giržadą į darbą Finansinių nusikaltimų tyrimo tarnyboje, dar priteisdama jam iš valstybės biudžeto 65 tūkstančius litų. Tačiau Vyriausybės atstovas, vidaus reikalų ministras Artūras Melianas, kaip ir dera tokio rango ir tokios institucijos vadovui, atsisako vykdyti teismo sprendimą, vertina jį kaip NETEISINGĄ, ir žaibiškai skundžia aukštesniam teismui. O jo tiesioginis viršininkas Ministras Pirmininkas ir tiesioginė globėja Prezidentė tyliai apsimeta, kad taip ir turi būti – teismai Lietuvoje juk neteisingi, ar ne, teisinių pamatų Garliavoje sergėtojau, pone teisingumo ministre?

Taip, taip, formaliai vidaus reikalų ministras turi tokią teisę – netikėti teismų sprendimais ir juos skųsti. Tačiau ar tai tinkamas pavyzdys niekuo netikintiems savo piliečiams? Kiek nuošimčių padidės piliečių pasitikėjimas teismais po tokio pavyzdžio? Ypač kai piliečiai supranta, kad pono A. Meliano netikėjimo teismais (politiniai žaidimai) kaštai valstybės biudžetui, t. y. mums visiems bus visai nemenki. Juk šioje byloje taupusis vidaus reikalų ministras ne tik nusprendė švaistyti valstybės biudžeto lėšas naujiems teismų procesams, bet ir pralaimėjimo atveju dar padidinti V. Giržadui būtiną iš biudžeto sumokėti kompensaciją už priverstinį nedarbą – prie jau priskaičiuotų 65 tūkstančių dar panašią naują sumą (kiekvieną papildomą mėnesį po teismo sprendimo nevykdymo po 6,3 tūkstančio litų)? Juk nei ponui A. Melianui, nei buvusiam jo pirmtakui Raimundui Palaičiui, nei taupiesiems A. Kubiliui ar D. Grybauskaitei už netikėjimą teismais antstoliai ar policija nepriskaičiuos, kaip kokiai Neringai Venckienei, susimokėti iš savo piniginės – tam yra mūsų visų biudžetas, pensijų ir atlyginimų mažinimo ar valstybės skolinimosi programos.

Na, o kaip teismais tiki ir valstybės pinigus taupo mūsų šaunioji teisingumo sergėtoja – policija, kurios atstovai, pritariant vidaus reikalų ministrui, ir vėl prie Vyriausybės protestuoja dėl mažų algų?

Ryškiausias pavyzdys – policijos persekiojami valstybės atkūrimo signatarai ar pirmasis švietimo ministras už tai, kad ne visai tiksliai pagal policijos formalias taisykles (o ne pagal Konstituciją, kaip nustatė teismas) organizavo renginius prieš neteisėtą (kaip dabar patvirtino ir teismas) to paties majoro V. Giržado atleidimą. Tačiau puikybės persunkta mūsų policija negali susitaikyti su tokiu neteisingu teismo sprendimu ir skundžia jį aukštesniam teismui – juk turi policinės valstybės tiesa nugalėti! Ir visiškas fiasko – Vilniaus apygardos teismas atmeta policijos apeliacinį skundą.

„Įvertinimo prašosi pati situacija: mūsų policija sukyla prieš mūsų teismus! Policija apskritai neturi teisės reikšti politinės valios. Ji vykdo, o ne nurodinėja, kaip šiuo atveju bandyta padaryti. Tai baisus skandalas“, - taip šią situaciją komentuoja vienas iš svarbiausių nepriklausomybės atkūrėjų Romualdas Ozolas.

Tačiau ponas R. Ozolas nežino, kad nuolat skųsti teismų sprendimus (t. y. jais nepasitikėti) dėl menkiausių smulkmenų yra nuolatinė mūsų policijos praktika! Būtų labai įdomu, jei kas paviešintų, kiek per pastaruosius penkerius metus policija skundė žemesnių instancijų teismų sprendimų, kokiais itin svarbiais valstybei klausimais tai buvo daroma ir kiek tai apytiksliai galėjo kainuoti valstybei?

„Jei būtų bylinėjamasi vien dėl administracinių aktų panaikinimo, nesiekiant šiais aktais sukurtų materialinių teisinių padarinių pašalinimo (buvusios padėties atkūrimo), būtų neracionaliai naudojami valstybės resursai (prokuratūros, teismų darbas), sukuriamas nestabilumas susiformavusiuose teisiniuose santykiuose ir realiai nebūtų apgintas viešasis interesas“, – taip Aukščiausiasis Teismas motyvuoja savo nutartį nugriauti neteisėtus Preilos botelius.

Tačiau visi šie Aukščiausiojo Teismo samprotavimai apie valstybės lėšų taupymą, viešąjį interesą ir nestabilumą teisiniuose santykiuose mūsų taupiajam (kitų sąskaita) Vyriausybės vadovui ar teisingumo besišaukiančiam (kitų sąskaita) teisingumo ministrui tiesiog „dzin“. Juk būtent šios dvi personos ir įtikino ministrų kabinetą nevykdyti šio neskundžiamo Aukščiausiojo Teismo sprendimo ir paprašyti teismų dar kartą pasvarstyti – na, gal vis tik galima negriauti tų botelių ir įteisinti Vyriausybės taikos sutartis su botelio savininkais.   

Premjeras su teisingumo ministru šioje istorijoje taip pasitikėjo mūsų teisinės valstybės pamatu – teismais, taip gynė neviešąjį interesą, kad spjovė net ir į Konstitucinio Teismo nutartį, jog „tokių teisės pažeidimų padariniai jokiais pagrindais ir jokiomis aplinkybėmis negali būti įteisinti (legalizuoti) vėliau priimtais kokių nors institucijų ar pareigūnų sprendimais“.

Tačiau smagiausioji arba liūdniausioji šios (ne)teisingumo grandinės dalis yra ta, kad visus šešerius metus, iki Aukščiausiajam Teismui paskelbiant savo griežtą nutartį, net trys Lietuvos vyriausybės (tarp jų ir A. Kubiliaus) teismų procesuose reikalavo griauti Preilos botelius.

Ir teismams pritarus Vyriausybės motyvams – še tau: nebevykdysim! Nei dabar, nei po minutės!

Vyriausybės jau nebedomina nei viešasis interesas, nei neracionaliai naudojami valstybės resursai – prokuratūros, teismų darbas, nei sukuriamas nestabilumas susiformavusiuose teisiniuose procesuose...

Suprantu, kad logiška šio komentaro pabaiga būtų aiškus atsakymas, kas taip staiga paverčia vykdomosios valdžios vadovus dviveidžiais, kai jie nieko nebodami atvirai griauna ne tik teisinės valstybės pamatus, bet ir savo asmeninį politinį autoritetą? (Tik nereikia pasakų, jog rūpestis, kad už nugriautas statybas turės sumokėti valstybė. Juk kitų teismų sprendimų - griauti - Vyriausybė nebandė apeiti.)

Prisipažinsiu - nežinau tikslaus atsakymo. Tačiau jį galėtų žinoti toks ponas Gintaras Černiauskas iš Socialdemokratų partijos. Nes jis, kaip advokatas, ir yra tų dviejų ryškių šios valdžios neteisingumą demonstruojančių bylų – Garliavos tragedijos ir neteisėtų Preilos botelių - jungiamoji grandis. Arba, tiksliau, jungiamoji grandis tų, kurie jį nusamdė. 

www.bernardinai.lt