Kokia religija Lietuvoje seniausia ir kodėl?

Parsibeldė kartą Patrimpas prisitrimpęs kaži kokio vandeningo srėbalo, su žalčiu kišenėje, merga už parankės... Žmonai, tiesa, sakė, kad prie Luokės žuvis baldu baidyt iškeliavo. Bet vaidilutės pletkininkės kitą rytelį ralio ralio viską žmonai pikčiurnai ištrimitavo. Gavo Patrimpas per kūną, per kūną, žaibavo žmona skalsiai... Tik žaltys gudriai tylėjo ir alibį tarp smilkinių laikė. Nuo to karto žaltys Patrimpui kaip šventasis.

Nežinomas XXI a. žalčių jaukintojas

Čia kalbama apie archaiškiausią Lietuvos religiją – vandens, žuvų, vėliau vandens gyvačių (žaltys yra ir vandens, ir žemės gyvatė) kultą, totemizmą. Totemizmas – pirmoji žmonijos religija. Apie seniausią lietuvių religiją išlikę labai daug medžiagos, tačiau beveik nėra jokių tyrinėjimų – tik nedideli fragmentai panagrinėjimo apie vandens ir žalčio reikšmę tautosakoje. Turime daugiau kaip 5 milijonus tautosakos vienetų (pasakų, dainų etc.), juose daug mįslių, į kurias neatsakyta.

Žaltys kaip simbolis

Keliame hipotezę, kad pirmoji, tikroji lietuvių religija buvo totemizmas (tiksliau - žalčio garbinimas), kuria siekiame įrodyti kelis svarbius dalykus.

Pirmasis: žaltys buvo (ir kolektyvinėje pasąmonėje tebėra) lietuvių tautos simbolis, nes jis buvo totemas, dievybė, garbinta iki vėliau atsiradusios „pagonybės“ ir pirmąsias dvi lietuvių religijas užgožusios krikščionybės.

Žaltys kaip totemas garbintas nuo senovės, skaičiuojamos tūkstančiais metų. Tiksli data nėra tokia svarbi, tačiau apytikslę galima nusakyti – tai mezolito laikotarpis, apimantis 10 000 – 3000 m. pr. Kr. laikotarpį[1]. Nors archeologai pripažįsta, kad „Lietuvos akmens amžiaus dvasinės kultūros raidos pažinimui yra labai nedaug duomenų“[2], vis dėlto Lietuvoje, Latvijoje, Baltarusijoje yra išlikę medinių žmogaus bei – kas mums šiuo atveju yra svarbiausia - zoomorfinių skulptūrų iš šio laikotarpio.

Iš zoomorfinių figūrų išsiskiria elnio, stumbro, žalčio (Žemaitiškės 2-oji gyvenvietė) figūrėlės ir lazdos su briedžio galvomis. Iš titnago gamintos vilko, iš medžio, molio – paukščių figūrėlės, taip pat rasta grafinių žuvų atvaizdų. Be jokios abejonės, tai – totemizmo liekanos, „žvėrių viešpaties kultas“, kaip tai vadina Algirdas Girininkas.

Rasti gyvūnų atvaizdai, padaryti iš įvairių medžiagų – tai ritualams, magijai, totemizmui, šamanizmui skirti artefaktai. Įdomu, kad Žemaitiškės 1-osios gyvenvietės „mitogramos“ (kelių žvėrių kompozicijos) kartojasi ant Sibiro tautelės nganasanų[3] šamanų odinių maišelių, kuriame būdavo nešiojami totemai. Nganasanų dainų melodijos primena lietuviškąsias. Tai teko girdėti viename iš dokumentinių filmų apie nganasanus, rodytų Lietuvių liaudies centre.

Kiekviena tauta turi savo simbolius, be jų negali gyventi jokia tauta, jokia religija, o ypač pati pirmoji – totemizmas (šamanizmas). Pagal gyvenamąją teritoriją lietuviai savo simboliais - totemais - galėjo pasirinkti gana daug gyvūnų, iš kurių jau kelis suminėjome, kai kuriuos dar aptarsime (pvz., bites), tačiau vis dėlto didžiausią dėmesį lietuviai sutelkė žalčiui. Žaltys (gyvatė), kaip dar ne kartą kalbėsime, yra gyvybės (pats žodis „gyvatė“ kilęs nuo žodžių „gyvata“, „gyvybė“) simbolis, taigi pirmapradis gyvūnas, juolab kad nepavojingas, nenuodingas (Lietuvoje nuodinga tik angis). Žaltys vilioja tuo, kad yra ir žemės, ir vandens gyvūnas (angliškai jis ir vadinamas dvejopai – grass-snake bei water-snake), juodas, blizgus, paslaptingas. Taigi tai – įsikūnijusi gyvybinė energija, o žalčiai - Dievo pasiuntiniai (penates Dii, kaip juos vadino lenkų metraštininkas Janas Długoszas (1415-1480). Buvo manoma, kad žalčiai ne tik turi gyvybės jėgų, bet ir kad juose gyvena protėvių sielos: „Tai buvo įsivaizduojama kaip negęstančios gyvybės jėgos judėjimas iš vieno kūno į kitą“[4].

Pasak A. Girininko, žaltys-gyvatė labai dažnai aptinkamas miškų neolito kultūrų gyvenviečių vaizdinys. „Tai gyvybės ir atsinaujinimo simbolis. Jį ryškiai iliustruoja Žemaitiškės 2-oje gyvenvietėje rastas strėlės antgalis su pavaizduotais ant įkotės žalčiais-gyvatėmis (Girininkas 1990a: 96 (190 pav.). Nešantis mirtį antgalio smaigalys nepuoštas, tačiau strėlės įkotė puošta visa kompozicija: gyvatė veržiasi pro dvi juostų eilutes, tarsi vandens ir žemės sferas – į gyvenimą, kuris baigiasi mirtimi. Apatinėje įkotės dalyje, apsivijusi apie antgalio įkotę, vaizduojama gyvatė ramybės būsenoje. Tai būvis, į kurį gyvatė sugrįžta po mirties. Miškų neolito gyventojams – gyvenimas ir mirtis neatsiejami. Mirtis nėra blogis, nėra pabaiga, tai tik būties dalis, viena iš būties būsenų, tam tikra, laikina gyvybės būsena“[5].

Iki vadinamosios Sovijaus reformos, apie kurią kalbėsime vėliau, ir po kurios totemizmas buvo užgožtas „pagonybės“, dabar skambiai vadinamos „baltų religija“, žmonės į kapą „buvo guldomi suriesti ant šono – miego arba gemalo poza – jie turės iš naujo gimti“[6].

Mūsų laikus pasiekė ir miškų neolito chtoniškieji simboliai (žaltys, velinas, puta), ir agrarinio neolito simboliai – Saulė, Mėnulis, Aušrinė. Taigi lietuviai gali pasidžiaugti, kad iki krikščionybės turėjo net dvi religijas, kurių skirtis buvo didžiausia lietuvių tautos tragedija: pirmoji žalčiažudystė, plačiai aprašyta teogoniniame mite „Eglė žalčių karalienė“. (Tiesa, krikščionybė perėmė ir žalčio kulto elementus: „Vakarų Lietuvoje, palei Rytprūsių sieną ir XIX a. vidurio Prūsų Lietuvos protestantų kapinėse aptikta labai vertingų ir įdomių antkapinių paminklų. Tai – nei kryžiai, nei stogastulpiai. Savo forma šie paminklai primena rupūžes, driežus ar kitokius roplius (51-58 pav.)“[7].

Pagarba žalčiui minima jau XIV a. metraščiuose. Žaltys rūpestingai globotas, saugotas, sutikti jį – laimės ženklas, namuose laikomas žaltys neša palaimą, troboje jam duodama ypatinga vieta. Aitvaras, nešantis turtus – tai žaltys ilga uodega, tik skrendantis ir žeriantis šviesą.

Žaltys tautosakoje vadinamas dievų siuntinėliu, pjaunant žolę aplenkiamas. M. Gimbutienė yra pasakiusi aiškiai: „Užmušti žaltį – nusikaltimas. Sakoma: „Nepalik negyvo žalčio gulėti lauke; palaidok jį. Matydama mirusį žaltį, saulė apsiverks“[8].

M. Gimbutienė pabrėžė, kad jau III tūkst. m. pr. Kr. Dunojaus kultūros keramikoje buvo roplių atvaizdų, žalčių figūros puošė neolito molio dirbinius, akmeninius ir žalvarinius kirvius, jos aptiktos Skandinavijos uolų piešiniuose, geležies amžiaus keramikoje, žalčio motyvas dažnas Graikijos mene (ikigeometriniame, geometriniame ir Korinto). Lietuviai, pasak archeologės, žaltį ypač dažnai vaizduodavo IX-XI a. segėse bei apyrankėse.

Žalčio simbolis – totemas – neatsirado dabartinėje Lietuvos teritorijoje. Jis atkeliavo iš toli. Pasak M. Gimbutienės, IV tūkst. pr. Kr. simboliai į Europą atkeliavo iš Artimųjų Rytų, tiksliau, Mesopotamijos, per Kaukazą, kitus regionus. Štai kodėl (ir ne tik dėl to) žalčio kaip gyvybės simbolis lietuviams visada buvo svarbiausias, šventas ir neginčijamas.

Lietuvą vadinamaisiais ikiistoriniais laikais galime vadinti Žalčiava. Spėjame, kad tai buvo laimingas lietuvių gyvenimo tarpsnis, jie nebuvo okupuoti, nevyko karai. Poetiškai kalbant, Žaltys globojo Lietuvą – lietaus, vandens kraštą ir jos gyventojus lietuvius.

Irena Čepienė apgailestauja, kad Lietuvoje plinta tautinis nihilizmas, dėl kurio negerbiama mūsų žemė, istorinis palikimas, papročiai, kultūra. O juk etninės kultūros vertybės –­ tai „tautai reikšmingi paveldėti, saugomi, tęsiami ir naujai kuriami dvasinės ir materialinės kultūros dalykai“[9]. Tai – gyvoji tradicija, kuri, deja, baigiama primiršti, nes dvasingumą keičia vartotojiškumas. Įdomi autorės pateikta senosios lietuvių kultūros apžvalga. Joje bandoma laviruoti tarp įvairių požiūrių, pvz. archeologių Ramutės Rimantienės ir Marijos Gimbutienės. Pirmoji mokslininkė mano, kad neolito laikotarpiu Lietuvos gyventojai tikėjo žmonių pramote esant Žvėrių Viešpatę arba Briedžių Briedę (Elnę). M. Gimbutienė teigė, kad iki indoeuropiečių atėjimo Europoje vyravo matristinės kultūros tarpsnis, kai žmonės garbino Didžiąją Deivę (Motiną Kūrėją), – „ne Dangaus, bet Žemės valdovę“[10]. Tiesą pasakius, abi autoritetingos mokslininkės savaip teisios: Lietuvoje nuo seno gyveno žemiški žmonės, nors ir turėjo sudėtingą tikėjimą. I. Čepienė prisimena žmogaus–legendos N. Vėliaus 1990 m. gegužės 18 d. žodžius: „Nuo mokyklos suolo mums buvo kalama į galvą, kad etninė kultūra – tai tik muziejinę vertę teturintys medžiaginiai objektai (senieji darbo įrankiai, drabužiai, architektūra), „religiniais prietarais persisunkę“, „atgyvenę“ papročiai ir „primityvi“ liaudies kūryba, kurią, norint pritaikyti „šių dienų reikalavimams“, reikia tobulinti, perdirbti. Ir mes nė juste nepajutom, kaip per tuos pragaištingus 50 okupacijos metų užmiršome iš tėvų paveldėtus papročius ir tradicijas, kaip ėmėme darkyti savo gimtąją kalbą“[11].

Apie 1698 m. Matas Pretorijus rašė, kad išgyvendinus žalčius, „įvyktų nelaimė“.

Žaltys kaip simbolis, totemas lietuvių seniausiame tikėjime glaudžiai susijęs su kitais gyvūnais: žuvimis, bitėmis, nėgėmis, žirgais / arkliais, lokiais, vilkais, elniais devyniaragiais, varlėmis ir rupūžėmis.

Dabar daug kalbama apie toleranciją, kitų kultūrų supratimą. Be abejo, tai –­ būtina, tačiau su viena „menkute“ sąlyga: nepamirškime savo žemės. Suvokę savą, suprasime ir kitą.

Tačiau pirmoji žalčiažudystė tapo nuosprendžiu, kurį lietuviai pasirašė ir jis turi neigiamas pasekmes iki šių dienų.

KAIP BUVO NUŽUDYTAS ŽALTYS?

Apie tai kalbama visame pasaulyje. Pasakose. Lietuvoje tai – „Eglės žalčių karalienės“ teogoninis mitas apie žalčio, vardu Žilvinas, nužudymą. Tuomet nepiktas, gerasis, toteminis, globojantis tautą ir nenuodingas žaltys – priešingai nei piktoji angis - virto piktuoju žydiškuoju nahaš (žalčiu gundytoju), vėliau tai per krikščionybę atėjusiu į dirbtinai apkrikštytą „Marijos žemę“.

Tačiau prieš krikštą gimė tai, kas dabar yra atkurta (atkūrinėjama) – Romuva, pagoniška religija, turinti daug dievų su daug funkcijų, savo kunigų luomą, kuriam priklausė žyniai, kriviai, vaidilos, vaidilutės.

Žalčio nužudymas – pirmasis ir svarbiausias religinis įvykis lietuvių tautai. Tačiau mes – ne kriminalistai, todėl nagrinėsime jį per religijotyros, mitologijos, lingvistikos, istorijos, archeologijos ir net genetikos prizmes.

Taigi Lietuvos religingumą chronologiškai galima apibūdinti taip:

1) totemizmas,

2) Romuva,

3) krikščionybė,

4) postmodernizmas, XX-XXI a., dabartis, kai viskas susimaišę, arba, kaip sako filosofas, prof. Gintautas Mažeikis, miestietiškasis šamanizmas (urban shamanism).

Visos religijos turi savo pirmtakes, iš kurių mokosi, kažką paima, kažką sukuria savo.

Iš tikro ir šios lietuviškosios religijos tėra vienos lietuvių religijos etapai, kuriuos lydėjo daug mirčių, skausmo, atsirado nepilnavertiškumo, savinaikos (savižudybės, alkoholizmas) kompleksai, visuomenėje gimė daug skaudulių, nes dingo Žaltys, ramiai saugojęs tautą.

Lietuva, kaip pasakoje, gimė iš dviejų putų – vandens ir kraujo. Žilvinas (Žaltys) atplaukė kraujo puta... Tai – tautos tragedija. Tačiau viltis visada yra. Svarbiausia žinoti savo istoriją ir tautosaką.

Pirmoji žalčiažudystė

Kadangi tai yra bene sudėtingiausias ir kertinis klausimas, nagrinėjant Žalčio totemo religiją, seniausią Lietuvos tikėjimą, skirsime šį skyrių į dvi dalis.

Pirmojoje norėtume aptarti teogoninį mitą apie Eglę ir Žaltį (Žilviną), - iš kur jis atsirado, kaip jis interpretuotas.

Antrojoje kalbėsime apie patį žudymo procesą – dvi putas, iš kurių gimė Lietuva (pieno ir kraujo), kodėl žaltys teogoniniame mite buvo nužudytas dalgiu, kuris Lietuvoje atsirado tik XIII a., o mitas gerokai senesnis; taip pat paliesime kelias versijas, susijusias su žalčiažudystės pasekmėmis: būtent – žalčių genocidu, natricidu (natrix lotyniškai – „žaltys“), apie kurį iki šiol nebuvo kalbėta.

I.Teogoninis mitas ir jo kilmė

Teogonija – (graikų k. Θεογονία – „dievų kilmė, dievų gimimas“) – mitologijos šaka, aiškinanti dievų kilmę, genealogiją. Šis pavadinimas prigijo nuo graikų poeto Hesiodo (apie 750-650 m. pr. Kr.) poemos „Teogonija“. „Rados Chaosas pirmiausia“[12], - rašo Hesiodas, ir šį jo teiginį galima lyginti su šumerų „Gilgamešo epo“ bei Biblijos teiginiu apie pirmapradžius vandenis, gelmę.

Remdamiesi seniausiais šaltiniais, mokslininkai nustatinėja dievų hierarchijas, genealogiją, o tokias pasakas, legendas, poemas, kuriose aprašoma dievų kilmė, vadina teogoniniais mitais. Būtent jie mokslininkams padeda nustatyti dievų tarpusavio ryšius skirtingose kultūrose ar net civilizacijose.

Taigi kaip nutiko, kad kažkas nužudė pirmąjį žaltį, tiksliau, visą toteminę struktūrą – Žaltį – tuo pačiu pasmerkdamas tautą tolesnėms kančioms?

Žinoma, mes vargu ar nustatysime konkretų asmenį ir jo bendrininkus, tačiau galime bent užčiuopti siūlo galą: pasakyti, ar tai padarė patys lietuviai, ar svetimšaliai (jokiu būdu neskatiname ksenofobijos).

Iš tikro pirmoji žalčiažudystė gana detaliai aprašyta teogoniniame mite (taip šią legendą, pasaką vadino Gintaras Beresnevičius) „Eglė žalčių karalienė“. Aptarkime šį mitą plačiau.

Pirmiausia, turėtume žinoti, kad Žalčio (drakono, gyvatės, kitokios reptilijos) mitas buvo ir yra gajus jau tūkstančius metų bene visose tautose visame pasaulyje, todėl, spėjame, kad Žalčio nužudymas buvo ritualinis aktas, kuris pakeitė visą žmoniją ir pasklido per ją legendomis ir mitais.

Šiek tiek istorijos. Lietuviškai teogoninis mitas (remdamiesi G. Beresnevičiumi, paaiškinsime kodėl, o kol kas galime vadinti jį ir pasaka, legenda – esmės tai nekeičia) „Eglė žalčių karalienė“ pirmąsyk užrašytas almanache „Biruta“ 1837 metais[13]. Netrukus, 1847 metų veikale „Litwa“, pasaką pamini lenkų rašytojas, istorikas ir žurnalistas Juzefas Ignacas Kraševskis (Józel Ignacy Kraszewski, 1812-1887), žavisi senovės lietuvių tikėjimu ir žmonių poetine fantazija. 1854 metais apie „Eglę žalčių karalienę“ parašo Pavelas Kukolnikas (Пaвел Кyкольник, 1795-1884) – rusų istorikas, poetas, rašytojas bei gerą reputaciją turėjęs cenzorius iškelia šios pasakos vertę, lygina ją su Ovidijaus „Metamorfozėmis“[14].

Latviai pirmąsyk „Eglę žalčių karalienę“ pamini 1852 metais žurnale „Inland“. Iškelta versija, kad mitas atkeliavęs iš tolimų kraštų, taip pat dar viena galima versija, kad tai – XIII a. kuršių vadovo Lamechino laikų pasaka.

Vėliau „Eglė žalčių karalienė“ imama minėti vis dažniau – apie ją rašo Aleksanderis Osipowiczius, Andrius Botyrius, galiausiai – Jonas Basanavičius. XX a. pradžioje pasaka paplinta mokyklose, apie ją kalba Jonas Jablonskis, o savo vadovėlyje „Literatūros teorija“ (1926) Jonas Norkus akcentuoja kad ši pasaka buvusi mitu, kuriame „žmogus pasiverčia žalčiu, pieno puta, medžiu“[15].

Atkreipkime dėmesį į šiuos žodžius, nes apie putą ir medį bei jų ryšį su Žalčio totemine religija dar kalbėsime.

J. Norkui antrina kito vadovėlio autorius Zigmantas Kuzmickis, kuris aiškina apie žalčio garbinimą ne tik Lietuvoje, bet ir senovės Indijoje, Egipte, Graikijoje[16].

Motiejus Miškinis pastebi, jog pasakoje „Eglė žalčių karalienė“ esama burtažodžių, kurie liudija kūrinio senumą, vadinasi, mitinis elementas „išsaugojo savo senovišką dvasią ir daro realybės įspūdžio“[17]. Taip pat pastebima, kad liūdnas žalčio likimas, lyrizmas daro šią pasaką artimą lietuvių dainoms. Kaip žinome, didelė lietuviškų dainų lobyno dalis yra raudos, taip pat liūdnos, melancholiškos, lyriškos dainos. Rytų aukštaičių polifoninėje muzikoje „naudotos itin senoviškos kanklės, kurios labiau panašėjo į luotelį, geldą, karstą, o šiaurės vakarų aukštaičių ir žemaičių šitokie instrumentai labiau priminė liktines Lietuvos Raudonojon knygon įrašytas žuvis. (...) Polifoninė muzika Šiaurės Lietuvoje iki pat XX a. vidurio gyvavo kaip atskira su niekuo nesisiejanti sala, neturinti jokių artimesnių atitikmenų“[18]. Įsidėmėtinas šiuose žodžiuose išsakytas etnologo, prof. Romualdo Apanavičiaus pastebėjimas apie karstą ir retas žuvis. Mūsų manymu, tai akivaizdžiai siejasi su mūsų nagrinėjama tema ir yra labai svarbi detalė.

Viktoras Katilius iškelia hipotezę, kad „Eglėje žalčių karalienėje“ pasakojama apie nuotakų grobimą ir genčių pasipriešinimą šiam procesui[19]. Tai leidžia daryti prielaidą, jog pirmąją žalčiažudystę įvykdė ne svetimšaliai, nes pasak V. Katiliaus, sugretinus pasakos siužetus tarp lietuviškų ir skandinaviškų variantų, tai esą „grynai lietuviškas turtas nuo pat gimimo laikų“. Bent tokią išvadą, nagrinėdamas V. Katiliaus analizę, padaro L. Sauka[20]. V. Katilius, atidžiai pažvelgęs į pasakos tekstą, pažymėjo, kad joje ryškiai išsiskiria mitiniai, fantastiniai ir buitiniai elementai. Seniausią pasakos siužeto esmę V. Katilius aiškino pasitelkęs žinias apie senovėje egzistavusį nuotakų grobimą ir giminių pasipriešinimą šiam reiškiniui. Vėliau papročiai kito ir grobimą pakeitė pirkimas, taikios derybos, todėl vedybos ėmė reikšti nebe karą, o taiką. V. Katilius pabrėžia, kad skandinaviškose pasakose vedybų siužetai vaizduojami kur kas žiauriau, pasak jo, „lietuvio vaizduotė netinka kurti žiauriems vaizdams“[21]. Kai tokie vaizdai neišvengiami, pasak mokslininko, lietuvis griebiasi eiliuotos poezijos, taigi ir dainų.

Semiotikas, mitologijos tyrinėtojas Algirdas Julius Greimas (1917-1992), kalbėdamas apie tai, ką reiškia būti lietuviu, akcentavo: „Tauta – tai ne tik jos garbinga ar liūdna praeitis, ne tik dabarties neišskaitoma, dažnai nesuprantama mišrainė, kur neatskirsi niekšybių nuo žygdarbių; tauta – tai jos sukauptas energijos krūvis, jos atsisakymas priimti kolektyvinę mirtį, jos veržlumas gyventi. (...) Išlieka tik tos tautinės mažumos, kurios, saugodamos savo tautinę asmenybę, intuityviai žino pagal dabar madingą formulę, iki kol galima eiti „per toli“. Tai tautos, kurios turi istorinį patyrimą ir istorinę kantrybę. Lietuvių tautos išmintis: mokėti laukti“[22].

Žymus latvių mitologas, kalbininkas Pēteris Šmits (1869-1938), mokėjęs kinų, mongolų, madžiūrų ir kitas Rytų kalbas, parengė ir išleido pagrindinius senųjų latvių mitologijos šaltinių ir tautosakos rinkinius. Jis rėmėsi suomių folklorininko Antti Amatus Aarne (tikr. Limnell, 1867-1925) 1910 metais sukurta, vėliau amerikiečių mokslininko Stitho Thompsono (1885-1976) išplėtota sistema, iki šiol pripažįstama visame pasaulyje. Pagal vadinamąją Aarne-Thompsono pasakų tipų rodyklę (jos pradžia, kaip minėjome – 1910 m. A. A. Aarne knyga „Verzeichnis der Märchentypen“, „Pasakų tipų sąrašas“) iki šiol folklorininkai nustato pasakų tipus ir jas klasifikuoja[23].

P. Šmits „Žalčio jaunikio“ ir „Velnio jaunikio“ 20 variantų priskyrė Eroto ir Psichės tipui (425A, dar vadinamas „Prarasto vyro paieškų“ tipu). Tai - antikinė legenda, aprašyta romėnų rašytojo, Numidijos (dabar – Alžyras, Tunisas) berbero Liucijaus Apulėjaus (Lucius Apuleius, apie 125-180) romane „Aukso asilas“ arba „Metamorfozės“. Romėnų mitologijoje graikiškieji Erotas ir Psichė atitinka Amūrą ir Venerą. „Aukso asile“ aprašomoje legendoje, kurios šaknys – Afrikoje, kalbama apie senovinį, iš Egipto kilusį Izidės kultą (Navigium Isidis), kuriam legendos herojus po daugybės negandų atsiduoda. Šios legendos panašumas į „Eglę žalčių karalienė“ toks, kad joje slypi panaši simbolika. Psichė – tai žmogaus siela. Legendoje Erosas ją įsimyli ir veda, palikęs Afroditę. Galima versija, jog „Eglės žalčių karalienės“ istorijoje būta panašaus posūkio: Eglė pati liepusi savo „broliams“ nužudyti Žilviną iš pavydo, o pati pasivertusi medžiu ir medžiais pavertusi savo vaikus. Legenda – ir afrikietiškai graikiškai romėniška, ir lietuviška – rodo, susiduriame su aukštesniosiomis jėgomis, o ne paprasta meilės istorija.

Vienas žymiausių Lietuvos tautosakininkų Jonas Balys (1909-2011) 1936 metais sudarė „Lietuvių pasakojamosios tautosakos motyvų katalogą“, kur mūsų nagrinėjamą pasaką pavadino „Žalčio žmona“ ir pateikė indeksą 425 D*, kaip atskirą graikiškos pasakos „Dingęs vyras“ variantą.

1934 metais disertaciją apie romanų, germanų ir aisčių pasakas su eilėmis, kurioje vienas iš nagrinėjamų 17 pasakų tipų yra „Žaltys jaunikis“, parašė tautosakininkė Margarita Vymerytė (1902-1965). „Eglę žalčių karalienę“ ji analizavo pirmiausia kaip eiles: nagrinėti septyni lietuvių variantai, dvylika – latvių, po vieną – rusų ir suomių. M. Vymerytė padarė labai svarbią išvadą: „lietuvių variantuose paplitę du intarpai: žalčio kvietimas ir prakeikimas. Latvių variantų intarpai kalbiniu požiūriu nesą tokie raiškūs. Rusų variante tėra likę blankūs eilių pėdsakai“[24].

Mūsų manymu, M. Vymerytės išvada itin svarbi. Žaltys buvo pakviestas (prisiviliotas burtais, tarsi nieko bloga nelinkint) ir užmuštas (kadangi burtus mokėjo tik savi, spėjame – nors dar tai nėra iki galo aišku, tęskime tyrinėjimus toliau – jog žudikai buvo patys lietuviai), o tada Lietuvą ištiko Žalčio prakeikimas, tiksliau, prakeikė ne Žaltys, o pati Gamta, jos dėsniai suveikė kaip žalčiažudystės atoveiksmis.

1951 metais straipsnyje „Žalčio pasaka Indijoje“[25] J. Balys teigia, kad „Eglė žalčių karalienė“ atkeliavo į Lietuvą iš Indijos, ir vienas iš kelių, pasiekusių mus, galėjo eiti per Persiją, Turkiją, Bizantiją, Kaukazą, pietinę, vidurinę Rusiją. J. Balio manymu, pasakai – apie 1500 metų.

1955 metais „Žaltį jaunikį“ švedų folklorininkas, etnologas Jan-Öjvind Swahnas (g. 1925) įtraukė į solidžią monografiją „The Tale of Cupid and Psyche“ („Kupidono ir Psichės pasaka“) ir suteikė pasakai indeksą AT 425M, kurio iki šiol laikomasi. Raidė M reiškia, jog tai – ne šiaip pasaka, o mitas, sakmė, ir tai, kad lietuvių bei latvių „Eglės žalčių karalienės“ variantai – seniausi pasaulyje. Taip tarptautiniu mastu buvo paneigta J. Balio teorija apie galimai indišką pasakos kilmę, tačiau vėliau matysime, kad iš dalies jis buvo teisus – kaip pasaka (bet nebūtinai kaip teogoninis mitas) „Eglės žalčių karalienė“ egzistuoja visame pasaulyje, deja, bent jau Lietuvoje tėra ištyrinėta vos 60 jos variantų.

1987 metais J. Balys atkreipia dėmesį, kad iš lietuvių mitą „Eglė žalčių karalienė“ pasiskolino daugybė tautų, pateikia dvi panašias Amerikos indėnų sakmes. Nors, pasak J. Balio, tiesioginio ryšio tarp lietuvių ir indėnų sakmių negali būti, „tačiau idėja ta pati. Tai bendra visai žmonijai pažiūra (Elementargedanke), pagal kurią norima aiškinti tam tikrus reiškinius“[26].

Taip pat J. Balys prieštarauja filosofo egzistencialisto Vinco Vyčino (1919-1996) teiginiui, kad žaltys esąs moteriškos deivės Žemynos manifestacija. J. Balys tame pačiame straipsnyje pabrėžia, kad „žaltys ir gyvatė jau nuo babiloniečių biblinių laikų yra vyriškojo prado simbolis“[27]. V. Vyčinas buvo Marijos Gimbutienės, feministinės pakraipos mitologės ir archeologės, bendramintis, politeistas, laikydamas politeizmą geresne religijos forma nei monoteizmas. V. Vyčinas parašė net kelias knygas, skirtas moteriškosioms dievybėms: „Search for Gods“ (1972), „Didžiosios Deivės epocha“ (1994), „Senovės Europos deivės“ (1999). Būtent V. Vyčinas ir M. Gimbutienė, o taip pat jos sekėja Elinor Gadon yra moteriškosios lietuvių senosios religijos pusės tyrinėtojai. Mokslininkai yra nustatę, kad labiau į rytus gyvenusios baltų tautos buvo linkusios didesnį dėmesį skirti moteriškumui. Jei prūsų religija buvo itin „vyriška“, lietuvių – labiau „vyriška“, tai latvių – labiau „moteriška“. Latvių senojoje religijoje yra daug deivių, vadinamų motėmis (pvz., Laima, Māra, Dēkla). 

P. Šmits manė, kad latviai moteriškųjų dievybių kultą perėmė iš anksčiau Latvijos teritorijoje matriarchalinėje santvarkoje gyvenusių žmonių[28]. Apie tai rašo ir M. Gimbutienė, V. Vyčinas.

Apie žalčio vyriškumo klausimą dar kalbėsime, tačiau vertėtų paminėti, jog filosofas ne veltui praleido daug metų, bandydamas paneigti froidistinę Žalčio tapatinimo su falu teoriją. Erotika senojoje lietuvių religijoje vėliau tapo tabu. Tai – reiškinys, puikiai išanalizuotas psichoanalizės tėvo Sigismundo Schlomo Freudo (1856-1939) veikale „Totemas ir tabu“ (1912-1913).

Etnologė Daiva Šeškauskaitė savo tyrinėjimuose žalčiui skiria nemažai dėmesio. Prisimindama, kaip nuo senovės lietuviai gerbė žalčius, remdamasi tautosaka, teigia, kad „žmonės kitame, mirusiųjų pasaulyje būna žalčiais“[29]. D. Šeškauskaitė pateikia tris galimas „Eglės žalčių karalienės“ interpretavimo versijas. Pagal pirmąją, tai – teogoninis mitas, rodantis seniausią žmonijos raidos etapą, sąsajas su metempsichoze, t. y. sielos persikūnijimu, reinkarnacija po mirties arba – pavyzdžiui, šamanizme – transo metu. Senovės baltų sakmėse gausu pasakojimų apie žmones, pavirtusius arba paverstus žirgais, šunimis, paukščiais, medžiais[30]. Pagal antrąją versiją, Eglė išteka už vandenų valdovo žalčio tais laikais, kai būdavo laidojama vandenyje ir tikima iš vandens gimstančia siela. Eglė grįžo į žemę ir įsikūnijo į eglę (arba gegutę). Berndas Gliwa laiką, kai nerandama kapų (vadinasi, laidota vandenyje), sieja su V a. pr. Kr. – V a. po Kr. Vėliau, įsigalėjus žemdirbystei, vandens religija nyksta, po žalčiažudystės įvykdoma vadinamoji Sovijaus reforma, kai mirusieji imti deginti[31]. Apie laidojimą vandenyje 1983 metų rudenį hipotezę iškėlė archeologas Vytautas Urbanavičius, nuo 1966 metų savarankiškai tyrinėjęs kapinynus. „Mano misija tada buvo suieškot tokius paminklus, kurie dingę, užmiršti, arba žinios tik labai menkutės, kad juos būtų galima surasti. O vienos ekspedicijos metu atsidūrėme Obeliuose. Antras dalykas – Teodoras Narbutas. Yra jo knyga, kurioje sudėti laiškai ir aprašyti visi įsimintiniausi dalykai iki XIX a. vidurio. Ten buvo rašoma, kad nusileidus į vandenį buvo rasta visokiausių senienų. Vienais metais (1979 m.) radome kapinių pėdsakus sausumoje (Obeliuose), o kitais metais nuvažiavome nustatyti chronologiją, laidojimo pobūdį ir prasidėjo tyrimai, kurie truko iki 1983 m. O kai viską ištyrėme, pradėjome ieškoti tos vietos ežere, apie kurią rašė T. Narbutas. Aš empirikas esu, man reikėjo ją surasti... ir radome! Tai buvo 1983 m. ruduo“[32].

Pagal trečiąją versiją „Eglė žalčių karalienė“ yra erotinis mitas. D. Šeškauskaitė tokią savo hipotezę grindžia tuo, kad Eglę „gelbsti“ ne kitas vyras, o jos broliai, „vienos brolijos nariai, galbūt turintys tokių pačių kėslų – imti sau už pačią. Atlikęs savo pareigą – lytiškai santykiavęs su Egle ir susilaukęs vaikų, žaltys nereikalingas – užkapojamas (AT 425M). Eglė su žalčiu gyvenanti kitoje erdvėje, ne savoje, kitame pasaulyje. Žaltys turėjęs atlikti tik pirmos lytinės meilės ritualą. Eglės genties vyrai sugalvoja kerštą. Žaltį reikia pašalinti kaip seną, atgyvenusią liekaną“[33].

Pasak D. Šeškauskaitės, Žaltį išduoda Drebulė, nes ji dar nepasiekusi mergystės amžiaus, mergaitė, netinkanti tekėti, „nežinanti tėvo kaip žalčio vaidmens moters gyvenime“[34].

Šios versijos išties įdomios, nors su jomis nesutiktume, nebent su kai kuriomis originaliomis įžvalgomis. Vis dėlto D. Šeškauskaitės požiūris į Žaltį kaip seniausios epochos reiškinį, sutampa su mūsų hipoteze, tačiau prasilenkia su ja, kai mokslininkė frodistiškai vertina Žaltį kaip „slidų falo pavidalo gyvūną, simbolizuojantį pirmapradžio vandens ir žemės sąjungą“[35].

Abejotume, ar giliausi teogoninio mito klodai siejasi su falu, Žaltys, kaip rodo šaltiniai, buvo Pirmadievis, šventas gyvūnas, totemas.

Seniausios lietuvių religijos pėdsakai net po senokai įvykusios pirmosios žalčiažudystės (prieš 1500-2500 metų, o gal daugiau) neišnyko. Atsirado žmonės, norintys atgaivinti senovės lietuvių, prūsų, latvių tikėjimus. Tradicija tęsiama.

Apibendrindami pirmosios žalčiažudystės teorijas, manome, kad labiausiai tikėtinos yra tos, kurios kalba apie seniausiąją – vandens – religiją, akcentuoja Žaltį kaip totemą, kuris buvo ypatingai garbinamas. Mūsų hipotezė: Žalčio nužudymas – nebūtinai svetimtaučių darbas.

Galimas daiktas, kad senovės lietuviai buvo ne indoeuropiečiai, kai dar garbino Žaltį, o su iš pietų atkeliavusiais indoeuropiečiais – baltų gentimis – susimaišė gana vėlai. Senosios Europos paslaptys nėra įmintos. Tarkime, italų kultūrinių protėvių etruskų arba baskų kalbos iki šiol nėra iššifruotos (tiksliau, iki galo neaišku, su kuo jos susijusios), ir tai liudija, jog Europoje egzistavo senoji civilizacija, vėliau beveik visiškai uzurpuota indoeuropiečių. Su šia hipoteze sutiktų ir G. Beresnevičius, rašęs, jog „Eglės broliai, užkapojantys (...) Žilviną, galėtų būti gretinami su kažkokia senąja dievų karta, panašia į graikų mitologijos kiklopus ar titanus, tačiau vis dėlto jie nėra tiek pirmapradžiai kaip Žilvinas. Tačiau jie yra senesnės kilmės nei Eglės ir Žilvino vaikai“[36].

G. Beresnevičius pastebi, kad dvylika brolių žudikų gali būti susiję su Jeronimo Prahiškio (m. 1440) teiginiu, jog jis Lietuvoje aptikęs gentį, garbinančią didžiulį kūjį – esą juo Zodiako ženklai kadaise išlaisvinę pikto karaliaus pagrobtą Saulę. Pagal miglotą Rivijaus kroniką, Vilniuje buvo Perkūno šventovė, kurioje stovėjo altorius iš dvylikos pakopų, kiekviena jų skirta vienam iš Zodiako ženklų. Ant tų pakopų, Saulei įkopus į tą ženklą, būdavo deginamos aukos.

Akivaizdu, kad Lietuvoje, kaip pastebi N. Vėlius, tuo metu – po žalčiažudystės – egzistavo jau keli kultai. „Senoji lietuvių religija ir mitologija buvo geografiškai orientuota: vienos gentys labiau garbino žalčius, kitos – ugnį, miškus ar saulę. Gaila tik, kad neišaiškinta, kokiose Lietuvos vietose kokie kultai buvo populiaresni“[37].

Sunku pasakyti, ar žudikai buvo svetimtaučiai, ar tikrai kitos „lietuvių gentys“. Visgi tikėtina, kad patys lietuviai užsitraukė prakeiksmą ant savęs.

Žalčiažudystės atlikimas

Kaip buvo įvykdyta pirmoji žalčiažudystė, pradėjusį pirmąjį natricidą (natrix lotyniškai – „žaltys“)?

Pasakoje „Eglė žalčių karalienė“, kaip daugelis tikriausiai pamena dar iš vaikystės, Žilvinas (Žaltys) pasirodo viena iš dviejų – kraujo puta. Tai, be abejo, simbolizuoja mirtį, kaip kad kita galimybė – „pieno puta“, akivaizdžiai susijusi su gyvybės pradžia, motinos pienu, o taip pat žalčiais, kurie mėgsta pieną. Žilviną Eglės „broliai“ užkapoja dalgiais, teigiama pasakoje. Tačiau čia prasilenkta su logika, ir tai rodo, jog susiduriame, kaip jau minėta, ne su paprasta pasaka, o su teogoniniu mitu, kuris lietuviams yra tokio pat svarbumo kaip „Gilgamešo epas“ šumerams ir visai Mesopotamijai, parašytas prieš maždaug 3800 metų (vėlyvesnei versijai – apie 3300 metų).

Logikos trūksta pirmiausia tame, kad teogininiame mite „Eglė žalčių karalienė“ Žilvinas užkapojamas dalgiais, nors, pasak G. Beresnevičiaus, „Lietuvoje dalgis atsiranda apie XIII a.; prieš tai, o ir vėliau, iki pat XX a., naudotasi pjautuvu“[38].

G. Beresnevičiui buvo kilusi mintis, kurią čia plėtojame, tačiau, deja, mokslininkas jos nespėjo išnagrinėti giliau: „Galima klausti, ar Žilvinas, paslaptingasis, netikėtai keistai populiarios lietuvių pasakos personažas – kartais nebūtų siejamas su senąja dievų karta ar konkrečiai su Pirmadieviu?“[39] Pirmadievis, hipotetinis pirmasis Dievas, pasak G. Beresnevičiaus, lietuvių religijoje nėra bent kiek aiškiau apibrėžtas. Grįžtant prie froidistinių teorijų, tai galima būtų aiškinti tėvo problemos sublimacija. Tiesa, kitose religijose Žalčio archetipas – Pirmadievis – egzistuoja ir yra gana aiškiai aprašytas. Pavyzdžiui, hetitų religijoje Pirmadievis vadinamas Alalu. Graikai jį vadino Hypsistos (Ὕψιστος). Mažojoje Azijoje (Kapadokijoje, Bitinijoje ir Ponte, – dabar Turkija) ir Pietų Rusijoje, prie Juodosios jūros, nuo 200 m. pr. Kr. iki 400 m. po Kr. egzistavo Hypsistos garbintojų grupės. Septuagintoje (graikiškajame Senojo Testamento vertime) vardas Hypsistos („Aukščiausiasis“) minimas daugiau kaip penkiasdešimt kartų ir apibūdina Jehovą (Tetragramatoną), t. y. Dievą.

Nesileisdami į tolesnius klaidžiojimus po pasaulio tautų mitologijas, paminėsime, kad Žaltys – Pirmadievis – dar vadintas ir kitokiais vardais: Praamžius – vienas dažniausiai sutinkamų. Pasak senovės baltų tikėjimo bendrijos „Romuva“ krivio Jono Trinkūno, įšventinto į šias pareigas 2002 metais Vilniuje, „Praamžius – tai Dievas Kūrėjas, minimas ir gerbiamas Žiemos saulėgrįžos – Kūčių ir Kalėdų metu“[40].

Pasak etnologo Rimanto Balsio, aukščiausieji lietuvių ir prūsų dievai vadinti dar ir taip: Andajas (1252 m., Ipatijaus metraštis), Nunadievis (1252), Teliavelis (1252), Ukapirmas (1520-1530 m., Sūduvių knygelė), Auxtheias Vissagistis (1582, J. Lasickis), Prakorimas (1582 m., M. Strijkovskis), Praamžimas arba Praamžius (XIX a., T. Narbutas, XX a., J. Šliūpas)[41].

Andajas kildinamas iš žodžių „vanduo“ (A. J. Greimas, D. Vaitkevičienė, V. Vaitkevičius), „Antdievis“ (V. Toporovas), tapatinamas su Upiniu ir Ežeriniu (M. Gimbutienė), siejamas su prieveiksmiu andai „anądien, anąsyk“ (D. Razauskas), o svarbiausia – su gyvatėmis. Andają kaip angį-dievą (Ang‘d‘ew) įsivaizdavo E. Volteris. Taigi, kaip matome, archaiškasis Pirmadievio pradas, kad ir nedaug kur, vis dėlto prasiskverbia pro tamsumas ir išnyra kaip amžinasis vanduo, amžinoji gyvatė, Žaltys.

Tiesiogiai su Lietuvos vardu sietume ir vieną vandens dievų – Lietuvonį, pirmąsyk paminėtą 1582 m. M. Strijkovskio. „Lietuvonis (Lituwanis), kuris lietų duoda; jam aukodavo įvairių spalvų vištas – baltas, juodas, raibas ir kitokias“[42]. Lietuvonis buvo tas dievas, į kurį kreipdavosi lietaus iššaukimo arba atitolinimo apeigų metu. Lietuviai bei prūsai turėjo ir daugiau vandens dievų, tarp kurių buvo ir Trimpas (Natrimpas, Patrimpas, Autrimpas, Antrimpas), kuris yra tas pats Žaltys.

Žaltys buvo vadinamas ir Aušautu (Auskutu, Aušlaviu) – dievu gydytoju. Jo atitikmuo – dievas gydytojas senovės graikų religijoje Asklepijus (Ἀσκληπιός), lotyniškai vadinamas Eskulapu (Aesculapius).

Kad Žaltys buvo lietuvių seniausios religijos totemas, pritaria Pranė Dundulienė: „Santuokinių gyvūno ir žmogaus ryšių vaizdiniai sustiprėjo atsiradus tikėjimui, kad žmonių vėlės galinčios pereiti į gyvūnus; tai vedė prie prosenių gyvūnų pavidalo kulto. Palikuonims, gimusiems iš gyvūnų, buvo priskiriamos antgamtinės savybės“[43].

Grįžkime prie Žalčio nužudymo.

Vadinasi, „dalgio“ versija yra vėlyva, o tikrojoje, archaiškojoje turėjo būti minimas pjautuvas. G. Beresnevičius Žalčio nužudymą traktuoja froidiškai – kaip kastraciją. Jis ieško paralelių tarp Lietuvos ir, pavyzdžiui, pasak jo, Pietų Afrikos, kurioje „gala genties vyrai iki pat šio šimtmečio į karo žygius nešdavosi pjautuvėlius į nelaisvę paimtiems priešams kastruoti“[44]. Sunku pasakyta, kas ta „gala gentis“, apie kurią kalba G. Beresnevičius, nes tokios Pietų Afrikoje nepavyko aptikti. Tačiau pavyko rasti galla gentį Rytų Afrikoje, kurią taip vadina etiopai (patys save jie vadina nacionalinio herojaus Ormos sūnumis – ilm‘ Orma). Tai – semitams artima gentis, atsisakiusi Islamo. „Jų ypatingo garbinimo objektas – gyvatė, šiauriniai galla žmonės tiki, kad ji – žmonijos pradininkė“[45].

Gal dabar daugeliui jūsų atrodys, kad šios paralelės – iš piršto laužtos, tačiau taip nėra, kaip įsitikinsime vėliau, panagrinėję gyvačių mitus visame pasaulyje.

Kodėl priešas būdavo kastruojamas? Taip totemistinėje visuomenėje iš jo atimama vyriškoji galia (kai kuriose gentyse tai daroma dar žiauriai – suvalgant priešininką, t. y. panaudojama kanibalistinė ritualinė praktika). Lietuviai nebuvo kanibalai, tačiau „broliai“, pjautuvu nužudę lietuvių totemą – Žaltį – galėjo tokiais būti. Kyla klausimas: iš kur Europoje kanibalai? Atsakymas labai paprastas: tai buvo senoji Europa, kurioje galėjo nutikti visokių dalykų. Taigi šioje vietoje aiškėja svarbus dalykas – hipotezė – kad Žaltį nužudė svetimšaliai, vadinami Eglės „broliais“.

Kodėl „broliai“? Atsakyti nesunku. Eglė buvo ragana, nes ji mitologijoje artimiausia Raganos įvaizdžiui. M. Gimbutienė rekonstruoja archajišką Europos deivę Gyvatę[46]. Jai pritaria ir G. Beresnevičius. M. Gimbutienė moterų kerėtojų bendrijas, gyvenusias, mūsų manymu, Žalčio epochoje, sieja su archajiniu Deivės kultu. Čia praverstų prisiminti paraleles ir su šamanizmu, animizmu – pirmosiomis religijomis kartu su totemizmu. Pasaulyje iki šiol gyvena daugybė tautų ir tautelių, kurios tai praktikuoja.

Taigi, kaip matome, ragana Eglė pavertė savo vaikus medžiais, be to, Žalčio žmona galėjo būti tik Reginčioji, anapusybę suvokiančioji; pasak G. Beresnevičiaus, tik ragana bet kurioje senojoje religijoje gali pasiversti medžiu ar kitu gyvūnu, gyventi su Žalčiu, vadinasi jos „broliai“ – kitos genties (genčių) raganiai, rituališkai nužudę Žaltį.

Kas nužudė Žaltį? Ar tai galėjo būti baltų genčių atstovai? Tikrai ne, kadangi „Eglės žalčių karalienės“ teogoninis mitas lygiai tokia pat forma aprašomas ir latviuose. Tas pats pasakytina ir apie slavų bei finougrų tautas.

Potencialiais priešais, nužudžiusiais Žaltį, mūsų nuomone, galėjo būti senovės keltai (galai; keltų prokalbe *galno – „galia“). Kimrų (valų) kalba net žodis „galėti“ panašus į lietuvišką – gallu. Panagrinėkime, kaip keltų kalbose vadinama gyvatė (žaltys), turėdami galvoje, kad indoeuropiečių prokalbėje (PIE) žodis „gyvatė“ buvo vadinamas *(s)nēg-o- („šliaužti“), iš kur kilo sanskrito kalbos žodis nāgá („gyvatė“), švedų snok („žaltys“), senosios anglų snaca („gyvatė“). Angliškasis serpent kilo iš PIE *serp- („šliaužti).

1)      kornų (Kernowek; primena Kernavės pavadinimą, tiesa?) – sarf (greičiausiai kilo iš hebrajų kalbos);

2)      bretonų (Brezhoneg) – naer;

3)      Gaeilge ir Gàidhlig – nathair;

4)      kimrų arba valų (Cymraeg) – neidr ir panašiai kitose keltų kalbose.

Kodėl šie žodžiai taip smarkiai skiriasi nuo germanų, italikų, slavų ir baltų kalbų žodžių, skirtų pavadint gyvatei ar žalčiui, nors keltai – indoeuropiečiai? Mokslininkai teigia, kad keltų santykis su minėtomis kalbų grupėmis vis dar diskutuojamas. Archeologai mano, kad keltų prokalbė susiformavo vadinamojoje Urnfieldo kultūroje centrinėje Europoje vėlyvajame Bronzos amžiuje (1300-750 m. pr. Kr.). Urnfieldo pavadinimas kilo nuo žodžio „urna“ – palaikai tuomet būdavo kremuojami, o urnos su jais užkasamos laikuose. Prieš Urnfieldo kultūrą buvo Pilkapių kultūra (1600-1200 m. pr. Kr.), kurios teritorija – dabartinėje Vokietijoje, šalia Bavarijos. Pilkapių kultūros keltai, kaip ir lietuviai, žmones laidodavo kurganuose (pilkapiuose). Tai vėliau panagrinėsime atskirai. Po Pilkapių kultūros atėjo metas vadinamajai Hallstatto kultūrai (VIII-VI a. pr. Kr.), kuri priartėjo gana arti Lietuvos (arčiausiai žinomi pavyzdžiai – Bohemija, Čekija; beje, Urnfieldo kultūros paplitimas buvo gana didelis ir siekė baltų genčių gyvenamus plotus).

Iki šiol mokslininkai neturi pakankamai medžiagos, kad galėtų rekonstruoti kontinente gyvenusių keltų tautų ir genčių kalbų sintaksę – yra turima daugiausia fonologinių ir morfologinių duomenų. Nors yra išlikę įrašų gaulų (galų) ir keltiberų kalbomis (dar II-I a. pr. Kr.), vis dėlto keltų literatūra prasidėjo nuo salyne apsigyvenusių airių, rašiusių senąja airių kalba Goídelc VI-X amžiais. Ypač svarbus senovės airiams buvo jūros dievas (greičiau pačios jūros personifikacija) Lir (Ler).

Visa tai nagrinėjame, keldami hipotezę, kad senojoje Europoje dar ne indoeuropiečiai lietuviai susidūrė su keltais, kurie ir nužudė Žaltį. Oskaras Milašius taip pat kalbėjo apie galimus lietuvių ir baskų ryšius. 

Grįžtant prie G. Beresnevičiaus ir N. Vėliaus tyrinėjimų, reikia prisiminti, kad Žilvinas – „chtoniškoji būtybė, kai kuriose pasakose, kaip pažymi N. Vėlius, Žilvinas vaizduojamas ir Velniu, ir gyvate, slibinu, žuvimi, žmogumi, turinčiu žuvies uodegą. (...) Lietuvių mitologijos fragmentai, atrodytų, tebeišlaiko atminimą apie Pirmadievį ištikusį likimą“[47].

Pirmadievis – kaip gražiai pavadino jį G. Beresnevičius – arba Žaltys, gyvybę prarado nuo svetimšalių, kurie papirko lietuvius. Būtent todėl teogoniniame mite „Eglė žalčių karalienė“ ragana Eglė rituališkai prakeikia išdavikus ir, deja, visą lietuvių tautą. Kaip pamatysime iš apmąstymų ir tyrinėjimų kitame skyriuje, Žalčio prakeiksmas veikia iki šiol.

Simboliškai galima teigti, jog mūsų tauta buvo iškastruota, o kadangi įvyko išdavystės aktas, iš esmės įvyko savikastracija, savidestrukcijos pradžia, kai prasidėjo negandos ir karai. Juk ne veltui žaltį net nuo stalo nuvyti buvo baisus nusikaltimas, nekalbant apie baisesnius dalykus. Kaip žinoma, žaltį iš žiemos miego specialiomis maldomis žadindavo specialūs žyniai.

Taip, reikia pripažinti, kad išsikastravimo praktika (ją, pavyzdžiui, sau pritaikė garsus filosofas ir mistikas Origenas, 185-254), tikėjęs sielų transmigracija (galima sakyti, reinkarnacija) buvo naudojama įvairiose tautose, tačiau tai sau atlikdavo žyniai (Eglės „broliai“), o ne bet kokie žmonės iš liaudies. Išsikastravimas buvo mistinė praktika, iš kurios turbūt katalikybė (ir ne tik) pasiskolino celibatą, skirtą kunigams ir vienuoliams.

Pirmadievio, Žalčio era baigėsi tautos išsikastravimu, tapusiu auka, besitęsiančia jau ne vieną šimtą (manyčiau, ir ne vieną tūkstantį) metų.

Kalbant apie žalčiažudystę, verta paminėti ir jau gerokai vėliau, krikščionybei prievartiniu būdu atėjus į Lietuvą, pasirodžiusį folklorą, kurį aprašė Jurgis Elisonas, pvz., iš kunigų ir misionierių mokymų, kaip teigia tautosakininkė, etnologė Elena Bradūnaitė-Aglinskienė (g. 1948), atėję prietarai: „Jei užmuši gyvatę, gausi atlaidų“. „Užmušk septynias gyvates – laimėsi dangaus karalystę“[48]. Visas šis moralinis katalikybės supuvimas atėjo dar iš Brunono laikų, kai krikščionių misionieriai degino šventąsias giraites, žudė žalčius, o žmonės žalčius gelbėdavo.

E. Bradūnaitė akcentuoja, kad pagarbos žalčiui pažeidimas „turėjo net ir kosminių pasekmių, pavyzdžiui, saulės aptemimas ir verkimas. Jeigu saulė verkia pamačiusi negyvą žaltį, tai ką gi ir gali kalbėti apie žmogaus nelaimes. Šitai turint omeny, visai nenuostabu, kad ir mūsų pasakoje žiaurus Žilvino sukapojimas Eglės brolių dalgiais irgi sukelia tokią tragišką pabaigą, visiškai nebūdingą stebuklinėms pasakoms. Pasaka negali baigtis laimingai, nes liaudis tikėjo arba bent nujautė, jog žalčio užmušimas nieko gera neneša“[49].

Pasak E. Bradūnaitės, „visi lietuviški ir dauguma latviškų tekstų paprastai aiškina, jog herojės broliai kvočia iš vaikų pašaukimo formulę ir kad ją išduoda jauniausias vaikas. Beveik visada vyrą-žaltį nužudo tie patys broliai“[50].

Atrodo, štai ir nustatėme žudikus bei išdaviką – jauniausiąjį vaiką, išdavusį burtažodį, kaip kviesti Žilviną (Žaltį). Tačiau, mąstydami mitologiškai ir tiesiog logiškai, bandome suprasti – kodėl judu tampa jauniausias vaikas? Galbūt todėl, kad naiviausias? O gal senovės lietuviai, tie, kurie tapo žalčiažudžiais, išdavikais, kankindavo vaikus? Manytume, kad tokios kraupios išvados logiškos, kadangi, blėstant Žalčio religijos gyvavimo laikams, turėjo prastėti ir žmonių moralė. Tolesnė religijos forma – nebe totemizmas, o kunigų luomą turinti pagonybė, kuri, be abejo, perėmė daug ką iš Žalčio totemo garbinimo laikų. O ir pats Žaltys dar iki XXI a. liko šventas. Yra pasakojimų, jog kai kuriuose Lietuvos kaimuose jis tebegerbiamas (tebegarbinamas?). Krikščionybė taip pat perėmė totemizmo ir pagonybės elementų: gerąjį Žaltį pagal žydiškąjį šventraštį pavertė piktuoju velniu, šėtonu, senąsias šventes „užklojo“ krikščioniškomis kaip kad Mindaugo pastatytą šventvietę Šventaragio slėnyje Vilniuje pavertė katalikiška katedra.