Kai susimąstau apie dabartinės Lietuvos aktualijas, man, kaip daugiavaikei motinai, darosi neramu. Neramu dėl valdžios požiūrio į vaiką, jo ugdymą, švietimo sistemą ir vaiko teises, jei jis tokias iš viso dar turi.
Ką tik Lietuvą sukrėtė žinia – „pagrobta iš darželio mergaitė!“. Dėkui Dievui, ši istorija piliečių aktyvumo dėka baigėsi laimingai. Tačiau išaiškėjo siaubingas dalykas: nuvedęs vaiką į darželį negali būti ramus, kad atėjęs savo atžalą ten surasi. Pasirodo, nėra sukurta ir aprašyta sistema - o ką jau kalbėti apie jos įgyvendinimą - kuri apsaugotų mūsų vaikus nuo pagrobimo iš darželio. Per radiją girdžiu, kaip Švietimo ir mokslo ministerijos Ikimokyklinio ir pradinio ugdymo skyriaus vyriausioji specialistė Ilona Grigaravičienė samprotauja, kad reikia šią problemą spręsti, aprašyti vaikų atidavimo - paėmimo iš darželio mechanizmą, kad teks sugalvoti kažką labai protingo, kaip gi tuos vaikelius atiduoti ne svetimiems dėdėms. Diskutuojama tarsi apie sudėtingiausią procedūrą, ir paprastas vaiko atidavimas tik artimiesiems ima atrodyti kaip ypatingai painus procesas.
Kad anksčiau ar vėliau įvyks kas nors panašaus, jau seniai buvo galima numatyti, tai neturėtų būti stulbinantis atradimas. Ar galima tikėtis ko nors kito, matant dabartinį valstybės tarnautojų požiūrį į auklėtojų darbą, darbo krūvį, atlyginimą ir ugdymo įstaigų priežiūros sistemą? Yra gausiai prigalvota taisyklių, saugiklių, apribojimų, nuostatų ir kitokių išradimų verslui, bet tik ne valstybinėms įstaigoms - ten su atsakomybe visai prasilenkiama.
Nerimauti verčia ir ikimokyklinio ugdymo sistema. Negana to, kad nuvedęs vaiką į darželį nežinai, ar jį parsivesi, bet negali žinoti, ir ko tavo mažasis bus primokytas. Šiuo metu gal ir pristabdėme „Gender loops“ ar „lyčių lygybės“ programų diegimą valstybiniuose darželiuose, bet manau, kad tik laikinai, o privačiuose darželiuose įtartinos programos jau gyvuoja. Kas juose vyksta, kokios programos taikomos - Švietimo ir mokslo ministerijos Ikimokyklinio ir pradinio ugdymo skyriaus darbuotojai nekontroliuoja. Keistas požiūris - juk darželiai išlaikomi iš tų pačių „krepšelių“. Tai kodėl standartai kiti?
Neramu ir dėl mokyklinio ugdymo. Mūsų šeimoje yra trys mokyklinio amžiaus vaikai, jie lanko skirtingas mokyklas, todėl galėčiau teigti, kad Lietuvos mokyklose nėra ugdomas patriotiškumas Lietuvai. Mažai kalbama apie svarbias Valstybės datas, šventes, nepriklausomybės reikšmę ir aukas, kuriomis ji iškovota. Tačiau pasirodo programos, kurių esmė - “kaip svarbiausia problema išskiriama tai, kad mokyklose per mažai kalbama apie homoseksualumą”.
Apgailėtina, bet Švietimo ministras Gintaras Steponavičiaus, kuris turėtų būti pavyzdžiu jaunimui, išgarsėjo ne naudingais darbais, o pomėgiu triukšmingiems vakarėliams ir „seksperčių“ kompanijai. Jo inicijuota „švietimo reforma“ sukėlė tik chaosą, o apčiuopiamų pagerėjimo rezultatų turbūt nepajuto niekas. Neseniai nuskambėjo ir dar vienas G. Steponavičiaus vadovaujamos Švietimo ir mokslo ministerijos „nuopelnas“ - prokurorai pradėjo ikiteisminį tyrimą dėl galimo sukčiavimo, didelės vertės turto iššvaistymo, piktnaudžiavimo ir tarnybinių pareigų neatlikimo šioje ministerijoje. Mes, mokesčių mokėtojai, mokame mokesčius ir tikimės, kad vaikams netrūks bent elementarių dalykų. Bet tuos sunkiai uždirbtus pinigus ministerija iššvaisto, o mes stebimės, kad vis stinga lėšų paprasčiausioms ugdymo priemonėms, sporto inventoriui, užklasinės veiklos tobulinimui ar mokyklų remontui.
Su siaubu laukiu, kada vaikai baigs mokyklas - į kokią aukštąją mokyklą teks stoti, kaip jos atrodys po „reformos“, kas jų ten laukia? Gerai suprantu savo pažįstamų sprendimą išleisti atžalas studijuoti į užsienį, nes čia perspektyvos miglotos. Juo labiau, kad populiariausiame dienraštyje pasirodo tokie pareiškimai: „Premjero Andriaus Kubiliaus patarėjas Mykolas Majauskas pareiškė, kad jaunuoliams darbo LR nėra ir ateityje nebus. Valstybinė valdžia neprivalo tingiems ir negabiems jaunikaičiams to darbo parūpinti, jokių darbo vietų ji nesteigs ir tai nėra jokia jos pareiga. Jaunuoliai turėtų būti verslūs, aktyvūs ir patys susikurti sau darbo vietas. Na o „lūzeriams“, kurie „išsižioję laukia, kad jiems ką nors duotų valstybinė valdžia“ – laukti nėra ko. Nieko ta valdžia jiems neduos“ . Valdžia siūlo būti versliems, bet tuo pat metu tą verslą kaip įmanydama žlugdo, jokio skatinimo pradedantiesiems nesiūlo, verslas nuvertintas, o verslininkas negerbiamas. Tad ką mes galime pasiūlyti jaunimui?
Dar baisiau nuo to, kad nežinau, ar vaikai mūsų šalyje dar turi kokias nors teises? Neduoda ramybės pranešimai spaudoje apie Drąsiaus Kedžio dukrelės gyvenimą. Po gegužės 17-osios praėjo jau trys mėnesiai, o seneliams neleista pamatyti anūkės, jau nekalbant apie bendravimą skypu. Ką veikia Vaikų teisių apsaugos tarnyba? Kokius veiksmus atlieka, atstovaudama vaiko interesams? Kam ši tarnyba tarnauja? Niekas man neįrodys, kad vaikas, didžiąją savo gyvenimo dalį pragyvenęs su seneliais, juos pamiršo, nesiilgi, o draudimas jam matytis su artimaisiais nėra vaiko teisių pažeidimas. Juk Vaiko teisių apsaugos kontrolierę šios institucijos įstatai įpareigoja atstovauti ir ginti vaiko interesus bei atsižvelgti į vaiko nuomonę.
Dar didesnių abejonių dėl mūsų vaikų saugumo kelia išvados dėl gegužės 17-osios įvykių Garliavoje, kurias pateikė Visuomeninė komisija, sudaryta iš žymių Lietuvos teisininkų, Konstitucijos kūrėjų ir žmogaus teisių gynėjų: pažeisti net keturi Jungtinių Tautų Vaiko teisių konvencijos straipsniai! Bet iš Vaiko teisių apsaugos kontrolierės – jokios reakcijos! O gal ta reakcija yra Editos Žiobienės džiaugsmo ašaros, matant, kaip pareigūnai smagiai talžė žmones, vaiko akivaizdoje naudojo smurtą prieš garbaus amžiaus jo senelius, o klykianti mergaitė po prievartavimo - „dabar arba po minutės“ - išnešta visa keistai susukta? Šio vaiko teisių pažeidimo netiria nei Seimas (būdama parlamente apstulbau išgirdusi, kad Irena Degutienė net nežino apie Seimo rūmuose įvykusią konferenciją ir pateiktas išvadas. O gal nebuvo noro žinoti?), nei Vaiko teisių apsaugos kontrolierė. Prezidentė tyli. Tai kas apsaugos mūsų vaikus nelaimės atveju? Ar jie bus atiduoti į rankas nusikaltėliams? Net ir mokyklinukai supranta, kas įvyko Garliavoje. Ar tokiais veiksmais suaugusieji nedavė ženklo - „tylėk, nes jei pasiskųsi, bus blogai“? O juk čia pat kalbame apie patyčių problemą - „išsipasakok, vaikeli, mes tau padėsime“... Skirtumas akivaizdus. Dar pacituosiu savo mylimos anytos žodžius, pasakytus iš patirties: „kai kaime daugiavaikei šeimai sudegė namas, ji yra priversta glaustis pas žmones ir skursti, bet nesulaukė jokios pagalbos, jau nekalbant apie apartamentus ir visišką išlaikymą, kurie suteikti vienai išskirtinei panelei“. Ar valstybė myli tik tuos vaikus, kurie atneša aukso medalį, o aukoms, našlaičiams ir kenčiantiems skurdą atsuka nugarą?
Kokius vaikus Lietuva augina? Kokią ateitį jiems siūlo? Ar dabartinės valdžios požiūris leidžia tikėtis, kad užauginsime Lietuvos patriotus, mylinčius savo kraštą, gerbiančius savo valdžią? Ar Švietimo ir mokslo ministerijos požiūris, prilyginantis švietimo sistemą verslui, iš esmės nenaikina visos švietimo sistemos, ar nepakerta Tautos ateities? Masiškai naikinamos provincijos mokyklos, tuo pačiu nyksta vietos bendruomenės, jauni žmonės emigruoja, lieka tik vyresnieji. Vaikai ugdomi būti robotais, mokomi globaliai mąstyti ir vartoti, bet ne kontroliuoti savo jausmus, bendrauti su bendraamžiais, gerbti savo valstybę. Manau, kad tokia švietimo sistemos „reforma“ - kelias į Lietuvos nepriklausomybės praradimą, juk vaikai yra Lietuvos ateitis, o mūsų valdžiai, regis, tai nerūpi.
„Ekspertai.eu“ skelbiamą informaciją draudžiama visuomenės informavimo priemonėse atgaminti be raštiško asociacijos „Global Gaze Network“ sutikimo, kurį galima gauti adresu [email protected]