Konservatorė I. Degutienė – tobulas veidmainystės etalonas

Konservatorė Irena Degutienė labiausiai pagarsėjo tada, kai prieš dvejus metus, būdama Seimo pirmininke nepabijojo pasakyti, kad Seimas yra bejėgis ir virtęs apgailėtina dekoracija, kuri tik pridengia faktą, kad šalyje, vadinamoje parlamentine respublika, viskas valdoma komandomis iš „Baltųjų rūmų“ - prezidentūros.

Tuomet politikė nedviprasmiškai klausė: esu sakiusi – nu kada mūsų tauta praregės?

Šiandien I. Degutienė, kukliai primiršusi ką sakiusi, dabar jau ragina „nebijoti svajoti“. Jūsų dėmesiui naujausias konservatorės bendrapiliečių bukinimo opusas pavadinimu „Kokie būsime mes, tokia bus ir mūsų Tėvynė“. Malonaus skaitymo.

•••••••

Pasitikdami liepos 6-ąją, Lietuvos valstybingumo dieną, galime džiaugtis laisva ir nepriklausoma Lietuvos valstybe. Tačiau kuo gi tas valstybingumas toks svarbus? Manau, kad lengviausia į šį klausimą atsakyti tiesiog pažvelgiant į tuos istorijos tarpsnius, kai neturėjome savo valstybės. Kai užsienio galybės kaip maitvanagiai dalijosi mūsų šalį, o kiekvienas bandymas priešintis baigdavosi kraujo praliejimu. Kai buvo persekiojamos apie valstybingumo atkūrimą svajojusios slaptos studentų organizacijos, o Adomas Mickevičius ištremtas iš Tėvynės savo ilgesį liejo rašydamas, jog Tėvynė Lietuva jam brangesnė už sveikatą. Kai miestų aikštėse myriop buvo siunčiami laisvės nuo caristinės priespaudos siekę sukilėliai, o knygnešiai per sieną kontrabanda gabeno draudžiamas lietuviškas knygas. Kai patį Lietuvos vardą buvo bandoma ištrinti iš istorijos, o mūsų bažnyčios buvo verčiamos kalėjimais ir sandėliais. Kai XX amžiaus totalitariniai režimai žudė ir trėmė mūsų žmones, o apie Lietuvą buvo sakoma, kad galbūt ateityje ji ir bus, tačiau jau be lietuvių.

Veikiausiai nė vienas nenorėtume grįžti į šiuos niūrius priespaudos laikus? Tautai reikia valstybės. Reikia tam, kad toje valstybėje galėtų skleistis ir sužydėti mūsų kalba, kultūra, papročiai. Laisva ir nepriklausoma valstybė yra mūsų namai. Mes, piliečiai, esame jos šeimininkai. Šeimininkai, o ne nepageidaujami įnamiai, svečiai ar kaliniai, kaip kad buvo dar prieš kiek daugiau nei porą dešimtmečių. Tik laisvoje Tėvynėje gali subręsti laisvas, sąmoningas, savo teises ir pareigas žinantis bei gerbiantis pilietis.

Mūsų vienintelis istorijoje karalius Mindaugas karūnavosi 1253 metų liepos 6 dieną. Ši diena – pačios mūsų valstybingumo ištakos. Žvelgiant atgalios, sunku pervertinti karaliaus Mindaugo svarbą. Lietuva yra lygi tarp lygiųjų – štai kokia žinia per karūnaciją buvo pasiųsta visam pasauliui. Mindaugo dėka lietuvių tautos neištiko prūsų likimas. Jei ne jis, veikiausiai ir mes šiandiena turėtume savo Herkų Mantą – tragišką herojų, mylėjusį, kovojusį, tačiau galų gale pralaimėjusį galingesniam priešui.

Laimei, Mindaugas laiku paklojo pamatus mūsų valstybingumui. Kartą užgimęs šis valstybingumas niekada jau nebuvo pamirštas. Dažnai yra sakoma, kad istorija moko mus nekartoti svetimų klaidų. Tačiau labai svarbu ir tai, kad istorija moko mus dėkingumo. Juk žvelgdami praeitin galime įsitikinti, kad negalėtume džiaugtis laisva ir nepriklausoma Tėvyne, jei ne gausybė ją rentusių, puoselėjusių ir gynusių didvyrių. Meilės ir pasiaukojimo Tėvynei gija nuo Mindaugo driekiasi iki pat mūsų dienų, kai džiaugsmingai minime Vasario 16-ąją, sukūrusią geopolitinį stebuklą – nepriklausomą tarpukario Lietuvos valstybę. Driekiasi ši gija per partizanų kovas už šalies laisvę, per disidentų pasiaukojimą laisvės ir tiesos idealui, per Lietuvos laisvės lygą, Baltijos kelią, suvienijusį laisvės, oraus gyvenimo ir istorinio teisingumo siekiančius žmones, ir galiausiai Sąjūdį, savo kulminaciją pasiekusį 1990 metų kovo 11 dieną.

Esame laisvi ir nepriklausomi jau daugiau nei porą dešimtmečių. Per tą laiką augo ir stiprėjo mūsų valstybė, augome bei stiprėjome ir mes patys. Kaip ir karaliaus Mindaugo laikais taip ir dabar esame lygūs tarp lygiųjų. Esame Jungtinių Tautų, Europos Sąjungos nariai. Su pasididžiavimu žvelgiame į mus įkvepiančią praeitį ir drąsiai pasitinkame dabarties ir ateities iššūkius. Jų netrūksta. Vis dar mokomės gyventi laisvėje. Mokomės pasitikėti vieni kitais, gerbti vienas kitą. Mokomės spręsti kylančias problemas ir nesutarimus. Stipriname savo politines institucijas. Juk galime prisiminti, kad tarpukario nepriklausoma Lietuva neišlaikė parlamentarizmo egzamino. Ir šiandien dažnų partinių rietenų kontekste kartais girdime kalbas apie tvirtos rankos poreikį. Tačiau demokratija tuo ir skiriasi nuo vienvaldystės, nes čia labai svarbus yra dialogas. Dialogas, kurio metu skirtingų pažiūrų, skirtingų interesų piliečiai bando rasti geriausią įmanomą sprendimą. Jei sovietmečiu pilietis turėjo būti tylus prisitaikėlis, nuolankiai klausantis valdžios, tai dabar būtinas aktyvus pilietiškas įsipareigojimas užsikrauti atsakomybę už valstybės likimą ant savo pečių.

Kokie būsime mes, tokia bus ir mūsų valstybė. Savą valstybę būtų galima palyginti su sodu. Sodas, neprižiūrimas mylinčios sodininko rankos, ilgainiui apželia piktžolėmis ir nebeduoda vaisių. Tas pats gali nutikti ir su mūsų Tėvyne, jei juos nepuoselės mylintys ir jai atsidavę piliečiai.

Liepos 6-ąją visi drauge giedosime „Tautišką giesmę“. „Lietuva, Tėvyne mūsų, / Tu didvyrių žeme / Iš praeities Tavo sūnūs / Te stiprybę semia“, – šie Vinco Kudirkos žodžiai skambės mūsų lūpose. Ši giesmė tarsi varpas žadino iš baudžiavos išsilaisvinusį ir caro priespaudą kenčiantį valstietį, žadino ir sulenkėjusius inteligentus miesčionis, kurie gėdijosi savo lietuvybės. Tai buvo gydantys žodžiai. Gydantys pirmiausia nuo nevisavertiškumo komplekso. Esame didūs, esame ne menkesni už kitas tautas. Vėliau su šia giesme lūpose lietuviai pasitiko didžiausius XX amžiaus iššūkius, dukart atkovojo laisvę ir nepriklausomybę. Lai „Tautiška giesmė“ žadina mus ir šiandien. Lietuva yra mūsų Tėvynė, ji mus jungia, vienija ir telkia draugėn. Telktis draugėn šiandien itin svarbu, nes pavieniui esame menki, o drauge – galingi. Susitelkę esame pajėgūs nuversti kalnus. Būkime drauge, giedokime savo himną susibūrę į draugę, o už mūsų ir su mumis bus mūsų protėviai – didvyriai, įkvepiantys mums stiprybės.

Tėvynė, kaip savo eilėmis atskleidžia Justinas Marcinkevičius, nėra tik akmuo, paguldytas prie akmens, tik sienojas, užkeltas ant sienojo, ar plyta, surišta su plyta. Tėvynė nėra tik užrakinti vartai ir prie jų pastatyta sargyba. Tėvynė yra tarsi visų piliečių bendrai kūrenama ugnis, kuri bendromis pastangomis saugoma tiek nuo išorės, tiek nuo vidaus priešų. Taigi Tėvynė yra neatsiejama nuo teisingumo ir bendrystės. Galiausiai Tėvynė yra svajonė, vardan kurios dirbame ir vardan kurios aukojamės. Kiekvienas pavieniui galime užkurti tik menką lauželį. Drauge esame pajėgūs įžiebti šviesą, kuri sklistų toli už mūsų Tėvynės ribų. Dirbdami kartu galime pasiekti, kad Lietuva būtų dar labiau matoma ir girdima tarptautinės bendruomenės narė.

Tad šią dieną raginu nebijoti svajoti. Svajoti ne tik apie save, tačiau ir apie savo Tėvynę. Pasiekėme daug, tačiau galime dar daugiau. Mūsų Tėvynė yra graži, tačiau gali būti dar gražesnė. Svarbiausia iš akių nepamesti į priekį mus vedančių idealų. Tik jų šviesoje galime tvirtais žingsniais žengti į ateitį. Šiandien pažanga dažnai klaidingai yra sutapatinama vien tik su ekonominiais rodikliais, vien tik su siekiu visiškai išsivaduoti nuo praeities paveldo, nuo tų moralinių priedermių ir gairių, kurias mums paliko protėviai. Ne, tikra pažanga nėra įmanoma be žmogaus dvasios ugdymo, be siekio tarnauti žmogaus asmeniui ir perduoti jam pamatines vertybes, kurių link privalome stiebtis.
Džiugu, kad šią Lietuvos valstybingumo dieną įprasmina devyniasdešimtąjį jubiliejų mininti Dainų šventė. Į šią šventę susirinko viso pasaulio lietuviai. Tad ir šventės šūkis „Čia mano namai“ yra labai simboliškas. Kiekvienas lietuvis, kad ir kur jis begyventų, nėra benamis. Jis visada yra laukiamas čia – Tėvynėje Lietuvoje. Čia mūsų šaknys, čia mūsų namai. Tad mylėkime ir puoselėkime savo nepriklausomą tėvynę – namus, kuriuose skleidžiasi ir žydi lietuvybė.

Irena Degutienė

Susiję:

I. Degutienė: "Gal man laikas iš čia nešdintis? Jaučiu beprasmybę."