Konservatorius mano, kad violetinė yra valstybės-prostitutės spalva. Tačiau taip nėra

Praėjusių metų pabaigoje Lietuva pasaulyje pagarsėjo kaip „violetinė vieta“, už savo darbelius neprisiimanti jokios atsakomybės. Ir kuri iki šios akimirkos net pati sau neišdrįso prisipažinti, jog ji yra pigi, labai pigi valstybė-prostitutė.

Tačiau nors violetinės valstybės valdžia ir neneigia šios gėdos, tačiau esamos valdžios atstovai leidžia suprasti, kad violetinis valstybės-prostitutės, kuriai jie atstovauja, statusas nėra jiems malonus.

Prieš pat Vilniaus mero rinkimus konservatorius Mantas Adomėnas viešai kreipėsi į kandidatą į Vilniaus merus Remigijų Šimašių prašydamas, jei jis taptų meru, kad Trys Kryžiai nebūtų apšviesti violetine spalva, kuri ir simbolizuoja Lietuvą kaip valstybę-prostitutę.

„Remigijau, jei būsi meras, ar galėsi padaryti, kad Trys Kryžiai nebūtų apšviesti violetine spalva? Man tai labai svarbu, nes kasdien eidamas namo juos matau ir mane kiekvienąsyk jų spalva nemaloniai nustebina“, - prisipažino konservatorius.

Tačiau kur kas nemaloniau stebina paties M. Adomėno reakcija. Jis reaguoja su išankstine nuostata, kad kryžių apšvietimas įtvirtina tą valstybės prostitucinį aspektą, tačiau juk anaiptol taip nėra.

Labai apmaudu, kad krikščionių vėliavą nešančios partijos vienas lyderių nežino, jog violetinė spalva krikščionybėje yra susimąstymo, atgailos, sielvarto, laukimo spalva. Dargi ji yra Advento ir Gavėnios, Marijos Magdalietės drabužių spalva. Tad kodėl Mantas Adomėnas kiekvienąkart nustemba, ir dar – nemaloniai? Juk yra Kembridžo universiteto filosofijos daktaras, studijavęs kosmologines teorijas. Tiesa, iki sokratines. Bet ir ankstesniais amžiais, iki Kristaus, violetinė buvo karališkos prabangos ženklas, reiškiantis didingumą, galybę ir pagarbą, simbolizavo turtą ir prabangą.

Būtų dar apmaudžiau, jei klasikinės filologijos specialistas ir filosofijos daktaras violetinę spalvą sietų tik su menkučiu pakaunės miesteliu, nors jų patriarchas ten ir griežė pirmuoju smuiku. Tuomet iškiltų didelė grėsmė visam partijos vertybiniam stuburui. Juk susimenkinti ir, išvydus kokią nors spalvą, ją tapatinti su savimi yra nedovanotinas trumparegiškumas stabiliausiai ir Lietuvos prestižą pasaulio akivaizdoje saugančiai partijai.

Susiję:

Irena Degutienė – didžiulė dėmė ant konservatorių palto. Tuomet kas yra Vytautas Landsbergis?