Konstitucinių dvasių būstinėje

Lietuvos valstiečių ir žaliųjų sąjunga liepos 1-ąją viešojoje erdvėje paskelbė skandalingą informaciją, iki šiol nesulaukusią reikiamo dėmesio sisteminėje žiniasklaidoje. Buvo pranešta, kad šios valdančiosios partijos narė, Seimo Teisės ir teisėtvarkos komiteto pirmininkė Agnė Širinskienė Europos Tarybos Venecijos komisijai (komisijai „Demokratija per teisę“) apskundė Lietuvos Konstitucinio Teismo pirmininką Dainių Žalimą, pažeidusį šios aukščiausiosios mūsų teisinės institucijos Įstatymą.

Pateikusi paviešintą interneto portale Delfi.lt konservatorių sukurtos asociacijos „Sąjūdis prieš Astravo AE“ „slaptuosius protokolus“ – nutekintus žinomų politikų neviešus pokalbius ir atitinkamus dokumentus, ji apkaltino Konstitucinio Teismo pirmininką D. Žalimą neleistinu KT vadovui bendradarbiavimu su atstovaujančiais konservatoriams politikais. Anot į Briuselį išsiųsto skundo autorės, „Europos Tarybos Venecijos komisija, kuri kuruoja konstitucinės teisės klausimus, turi būti informuota apie Lietuvoje galinčias kilti grėsmes Konstitucinio Teismo veikimui bei demokratijos pamatams, kuriuos tas teismas turi stiprinti, nes tokios situacijos, kaip susiklosčiusi dabar, toleruoti jau negalima. Ji tampa pavojinga valstybei“.

Pateiktos informacijos skandalingumas pasireiškia tuo, kad skundą apie mūsų aukščiausiosios teisinės institucijos vadovo D. Žalimo neleistiną elgesį išsiuntė... Seimo valdančioji koalicija, kai iki šiol už šalies ribų paprastai skųsdavosi tik opozicija. Vyresni Lietuvos gyventojai dar prisimena atkurtos nepriklausomybės pradžioje opozicijoje atsidūrusių konservatorių skandalingus skundus net Anglijos karalienei, jų pasiųstą žygeivį A. į Jungtines Amerikos Valstijas su prašymu leisti surengti Lietuvoje perversmą pagal 1926-ųjų metų scenarijų. (Pavyko surengti tik savanorių maištą Pakaunės miškuose,– P.M.) O štai dabar skundą į Briuselį sukūrė patys valdantieji, kai, atrodo, turėtų pakankamai galių įvesti tvarką šalyje. Kodėl?

Lietuvos valstiečių ir žaliųjų sąjunga rinkėjų valia į valdžią atėjo 2016-aisiais metais, kai sisteminių partijų, pirmuoju smuiku grojant konservatoriams, jau buvo tvirtai suręsta neoliberalistinė, tautos daugumai svetima, politinė ir ekonominė SISTEMA, todėl kiekvieną jos dzotą ar dotą dabar tenka ir teks, matyt, ateityje (šiems ar kitiems nesisteminiams tautos išrinktiesiems) imti šturmu. Kartais laimint, o kartais – ir pralaimint.

Beje, „valstiečiai“, neoliberalizmo „vanagų“, ypač konservatorių, dažnai šaukiami „kolchoznikais“ ar dar grubiau, dėl nepatyrimo, o taip pat dėl jų partijos ir valdančiosios koalicijos margumo ar vertybinio blaškymosi kartais neišvengia neparuoštų akcijų ar klaidų. O jos visada yra išpučiamos, sukarikatūrinamos, net suvulgarinamos neoliberalistinės SISTEMOS sarginio šuns – sisteminės žiniasklaidos, kurią nesisteminio Nacionalinio susivienijimo pirmininkas profesorius Vytautas Radžvilas neseniai yra pavadinęs „beviltiškai degradavusia“ (žr. „TV publika“, 2020 07 04). Šiam filosofui „...padėtis vadinamajame nacionaliniame transliuotojuje yra gerokai blogesnė, negu liūdnos atminties Kuolelio laikais“. (Juozas Kuolelis buvo LTSR valstybinio televizijos ir radijo komiteto pirmininkas 1987–1989 metais, – P. M.)

Taigi Lietuvos Konstitucinis Teismas, kuriam nuo 2014 metų vadovauja buvęs aktyvus TS–LKD narys, buvęs KAM ministrės konservatorės Rasos Juknevičienės patarėjas, Konstitucinio Teismo teisėju 2011-aisiais metais patapęs Seimo pirmininkės konservatorės Irenos Degutienės teikimu, o Teismo pirmininku pasiūlytas Prezidentės Dalios Grybauskaitės, yra bene geriausiai apsiginklavęs tos neoliberalistinės SISTEMOS dzotas ar dotas. Jį įveikti šiuo metu ir bandoma pasitelkiant Europos Tarybos Venecijos komisiją, nes šis Konstitucinis Teismas, papildydamas visą mūsų politizuotą teisinę sistemą, vis agresyviau tampa politizuotų konstitucinių dvasių būstine.

Nesisteminėje žiniasklaidoje pastaruoju metu jau pasirodo publikacijų apie Konstitucinio Teismo aiškiai pastebimą ir vis ryškėjantį pavirtimą tendencinga, į dieviškumą pretenduojančia valdžia, neretai tampančia net aukštesne už pačią Lietuvos Konstituciją.

Laikraštyje „Karštas komentaras“ (2020 06 19 – 07 03) galite paskaityti vyriausiosios redaktorės Giedrės Gorienės redakcinį straipsnį „Kada keisime Konstitucinio Teismo pavadinimą?“ Jame apnuoginta šios aukščiausios teisinės institucijos politizuoto veikimo istorija – nuo Prezidento Rolando Pakso 2004-aisiais metais apkaltą „išbūrusių“ „konstitucinių dvasių“ tendencingo veikimo, net ir po tarptautinių organizacijų įsikišimo nenorimo pripažinti, iki šviežiausio bandymo – „apsaugoti TS–LKD lyderio Gabrieliaus Landsbergio šeimą nuo 1 euro vertės sklypo parlamentinio tyrimo“. Žurnalistė net ironiškai siūlo Konstitucinį Teismą pervadinti į Aukštesniuosius, opoziciniams konservatoriams tarnaujančius, parlamento rūmus.

Ne mažiau reikšmingas „šturmuojant“ KT – šį, geriausiai apsiginklavusį, neoliberalistinės SISTEMOS dzotą ar dotą – galėtų būti ir profesoriaus Vytauto Daujočio interviu „Respublikai“ (2020 06 27 – 07 03) „Už Konstitucinį Teismą aukščiau tik dangus“. Interviu autorius čia analizuoja Konstitucinio Teismo priimtus abejotinus sprendimus šeimos, savivaldos klausimais, net įžiūri neteisėtai Seimo jam perleistą parlamentinę valdžią ir padaro tokią išvadą: „...KT yra ne tik pavojus demokratijai, bet ir Lietuvos išlikimui“.

Kur nuves demokratijos grimasos?

Konstitucinio Teismo teisėjo Dainiaus Žalimo devynerių metų kadencija baigėsi šių metų kovo mėnesį (nuo to meto jis – laikinai einantis teisėjo pareigas ir laikinasis KT pirmininkas). Tiesa, balandyje buvo pateiktas Seimui tvirtinti skubotai parengtas ir Prezidento patarėjų spaudimo Seimo nariams palydėtas Žalimo ir dar dviejų kadencijas baigusių Konstitucinio Teismo teisėjų pakeitimo projektas, tačiau jis nesulaukė daugumos parlamentarų pritarimo, o vėlesnės valdančiųjų abejonės dėl Dainiaus Žalimo dabartinio vadovavimo Konstituciniam Teismui legitimumo buvo paties laikinojo pirmininko ir SISTEMOS „advokatų“ pavadintos kišimusi į KT veiklą.

Dar iki Seimo to akibrokšto – KT teisėjų kandidatūrų atmetimo, t. y. balandžio 4-ąją, Dainius Žalimas, aiškiai pažeisdamas KT Įstatymą, „įšoko“ į LRT televizijos laidą „Istorijos detektyvai“, kad pateiktų savo nurodymus – savotiškus SISTEMOS „detektyvus“ būsimajam Konstitucinio Teismo pirmininkui ir teisėjams, nors čia pat jis pasiteisina, kukliai pastebėjęs: „Aš tik referuosiu į Lietuvos Konstitucinį Teismą...“

Laikinojo pirmininko išmąstymu, 1940–1990 metais buvo „tik dviejų rūšių teisėtos Lietuvos valstybės institucijos", t. y. „Lietuvos diplomatinė tarnyba užsienyje ir Lietuvos Laisvės Kovos Sąjūdis plačiąja prasme – visos partizanų ginkluotosios pajėgos“. Tik jos „galėtų įsiskaičiuoti kaip stažą valstybės tarnybai“, o visi kiti, „tuo metu vis dėlto tarnavę TSRS, iš ten turėtų tą pensiją gauti“.

Kuo ne detektyvas – ir dar iš fantastikos srities. Kaip galima teisininkui nesuprasti, kad nenorinčius dirbti TSRS valstybės tarnyboje visur būtų sėkmingai pakeitę atvykusieji iš Rusijos? Ar nuo to būtų buvę Lietuvai geriau?

„Fantastinių detektyvų“ užteko ir Dainiaus Žalimo nelaikino vadovavimo Konstituciniam Teismui metu, nors minėtoje televizijos laidoje laikinasis pirmininkas skundėsi: „...ne visi teisėjai išdrįso pasirašyti" ir net dalyvauti, pavyzdžiui, 2014 metais KT priimant esminį nutarimą „Dėl Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso kai kurių nuostatų, susijusių su baudžiamąja atsakomybe už genocidą, atitikties Lietuvos Respublikos Konstitucijai“.

Kai kas iš teisėjų nepritarė šio „sukonstitucinto“ nutarimo nuostatai, kad partizanai laikytini Lietuvos Respublikos ginkluotosiomis pajėgomis, tačiau, matyt, kėlė abejonių ir pagrindinė priimto nutarimo išvada. Ji neleistinai praplečia visuotinai pripažintą tarptautinės teisės normą: esą socialinių ir politinių grupių naikinimą – priešingai tarptautinės teisės normai – vis tiktai galima pripažinti genocidu. (Ta išvada po metų neatlaikė Europos Žmogaus Teisių Teismo išbandymo: nuteistam „už genocidą“, t. y. už dalyvavimą deportuojant Lietuvos pasipriešinimo kovotoją, Vytautui Vasiliauskui mūsų valstybė gavo sumokėti 10 tūkstančių eurų žalos atlyginimo ir padengti bylinėjimosi išlaidas).

LRT televizijos laidoje „Istorijos detektyvai“ Dainius Žalimas pasidžiaugė, kad dabar (ko gero, dėl šiandienės geopolitinės maišaties) Europos Sąjungos Žmogaus Teisių Teismas jau suteikė kažkurios vilties pažeidinėjantiems tarptautinės teisės normas lietuviams. Matyt, dėl tos priežasties laikinasis pirmininkas nusprendė vasarą net neišleisti Konstitucinio Teismo darbuotojų atostogų (tuo sukeldamas ištisą skundų laviną), – ką gali žinoti, gal Žalimui reikia dar suspėti iki atleidimo pasitarnauti SISTEMAI, kaip galima daugiau pagal savo šabloną „sukonstitucinant“ dabarties ir praeities.

Beje, dėl partizanų, konstitucinių dvasių pagalba tapusių „Lietuvos Respublikos ginkluotosiomis pajėgomis“, tenka dar sugrįžti, pavyzdžiui, į 1950-uosius metus. Tų metų rugpjūčio 4-ąją Lietuvos TSR valstybės saugumo komiteto pirmininkas generolas majoras Kapralovas „soveršeno sekretno“ pasiuntė raštą „Lietuvos KP(b) sekretoriui draugui Sniečkui“ (raštas buvo registruotas LKP(b) CK Ypatingame sektoriuj ir išliko Genocido bei rezistencijos tyrimo centro archyve). Jame pranešama apie partizanų surengtas grupines žudynes Žemaitijoje (versta iš rusų kalbos): „Rugpjūčio 2-ąją, 23 valandą, Klaipėdos apskrities Šilalės rajono Kūtynių kaime ginkluotų banditų nužudyti: Lietuvos TSR Aukščiausiosios Tarybos deputatas Šimašius Pranas, Motiejaus, gimęs 1900 metais, kilęs iš Šilalės rajono Kūtynių kaimo, VKP(b) narys, Šilalės rajono Vykdomojo komiteto Kadrų skyriaus viršininkas, gyvenęs Šilalėje; jo sūnus Šimašius Jonas, Prano, gimęs 1920 metais, Kūtynių kaimo gyventojas, nepartinis, Julijos Žemaitės kolūkio sąskaitininkas; Radavičius Stasys, Antano, gimęs 1915 metais, to paties kolūkio brigadininkas; Žemaitienė Aleksandra, Juozo, gimusi 1901 metais, kolūkietė“. Rašto pabaigoje yra ir tokios eilutės: „Atsakant į šį teroro aktą prašau leisti ištremti iš Klaipėdos apskrities Tauragės ir Šilalės rajonų 80–100 buožių šeimų“.

Grupinės žudynės Žemaitijoje bei tarybinės valdžios reakcija į jas savotiškai charakterizuoja ir visą pokario partizaninį judėjimą. KT „sukurtos“ „Lietuvos Respublikos ginkluotosios pajėgos“ tada rodydavo savo galią, bausdamos mirtimi bendradarbiaujančius su valdžia ar net kaimynų apšmeižtus nekaltus žmones, o po to iš bunkerių stebėdavo tarybinės valdžios keršto akcijas – kaip buvo išvežami į Sibirą lietuviai, o į jų vietas – ypač į atsakingiausius postus – atvežami piliečiai iš Rusijos. (Ar kas išdrįstų šiandieną giliau patyrinėti šitą temą? – P. M.)

Kita vertus, jeigu jau „pavertėme“ partizanus „Lietuvos Respublikos ginkluotomis pajėgomis“, konstituciškai įtvirtinkime ir tų „ginkluotųjų pajėgų“ atsakomybę už nekaltus nužudytus žmones, nusavintą kaimo gyventojų turtą. Tai ne tik neprieštarautų mūsų Konstitucijai, bet ir praneštų, kad Lietuva nori pretenduoti į teisinės valstybės statusą.

Taigi tokios nelinksmos mintys apie Dainių Žalimą ir jo vadovaujamą Lietuvos Konstitucinį Teismą. Laikinojo KT pirmininko, aišku, nepalies skandalingas Valstiečių ir žaliųjų sąjungos skundas į Europos Tarybos Venecijos komisiją. Tačiau konstitucinės dvasios neturėtų čia būti įsikūrusios amžinai, nes „Dabartinės lietuvių kalbos žodynas“ „būstine“ vadina „vietą, patalpą, kur kieno laikinai būvama“.