Kos­mo­sas ir Lie­tu­vo­je bū­na

Černobyliečių sąjungos vadovo Anatolijaus Zarovskio kalba pasakyta balandžio 21 d. Seime, pasitinkant Černobilio katastrofos 30-ąsias metines

Ma­lo­nu ma­ty­ti tiek žmo­nių, ku­rie at­ėjo šian­dien gal­būt ir pri­si­min­ti, gal­būt ir iš­girs­ti apie Čer­no­by­lio ka­tast­ro­fą, di­džiau­sią pa­sau­ly­je tech­no­lo­gi­nę ka­tast­ro­fą, ku­ri įvy­ko per XX am­žių. Vi­sų pir­ma aš tu­riu pa­dė­ko­ti ir dė­ko­ju vi­siems: Sei­mo Pir­mi­nin­ko pa­va­duo­to­jui, po­sė­džio pir­mi­nin­kui, dė­ko­ju Sei­mo na­riams, ku­rie no­ri iš­girs­ti apie čer­no­by­lie­čius ir čer­no­by­lie­čių pro­ble­mas, dė­ko­ju žmo­nėms, ku­rie ne­pa­gai­lė­jo sa­vo lai­ko at­ei­ti čia, kur­san­tams, ug­nia­ge­sių gel­bė­to­jų mo­kyk­los kur­san­tams, pa­sie­nie­čių mo­kyk­los kur­san­tams, ku­rie ir­gi at­ėjo šian­dien. Kaip tik tas jau­ni­mas, ku­ris gal­būt ne­tie­sio­gi­nė gi­mi­nė, bet tie­sio­gi­nė gi­mi­nė pa­gal dva­sią ir pa­gal pro­fe­si­ją, 1986 me­tų nak­tį pra­dė­jo gel­bė­ti pa­sau­lį nuo tos ka­tast­ro­fos. Li­ko ke­lios die­nos ir vi­sas pa­sau­lis: ir Eu­ro­pa, ir Ame­ri­ka, ir Azi­ja, mi­nės ši­tą bai­sią da­tą, šį juo­dą­jį ju­bi­lie­jų.

Sa­vai­me aiš­ku, iš­ky­la klau­si­mas, kaip pas mus, kaip Lie­tu­vo­je? Ogi ga­liu pa­sa­ky­ti, kad Lie­tu­vo­je tai bai­so­ka. Bai­so­ka ko­dėl? Bai­so­ka to­dėl, kad tin­ka­mas dė­me­sys ir val­džios vy­rų, ir mo­te­rų šio­je si­tu­a­ci­jo­je (pa­sa­ky­siu vy­rų, nes jų vis dėl­to dau­giau prie val­džios, ne­gu mo­te­rų), nė­ra ne tik, kad pa­kan­ka­mas, jis la­bai la­bai ma­žas. Kuo pa­si­reiš­kia tas dė­me­sys ar to dė­me­sio ne­bu­vi­mas? La­bai pa­pras­tai. Ga­li­me pa­žiū­rė­ti ir į tuos ra­dio­nuk­li­dus, pri­si­min­ti, kaip ra­dio­nuk­li­dų de­be­sys ėjo per Lie­tu­vą. Klau­si­mas – ko­dėl apie tai vi­si ty­li­me? Anuo­met Fi­zi­kos ins­ti­tu­tas at­li­ko ty­ri­mus ir nu­sta­tė, kad per 100 eže­rų ir upių kran­tai žyb­si ne ma­žiau kaip Čer­no­by­lis. Ra­dio­nuk­li­dai il­gus me­tus puo­šė ir ga­di­no ir žmo­nes, žmo­nių svei­ka­tą, ir ap­lin­ką. Kiek dar to­kių li­ko, ne­ži­nau, nes pa­kar­to­ti­ni ty­ri­mai, tei­sy­bę sa­kant, ne­gir­dė­jau, kad bū­tų at­lik­ti. Vil­nius ir­gi nu­ken­tė­jo. Sa­ko, Va­rė­no­je, Va­rė­nos miš­kuo­se, Va­rė­nos pie­vo­se iš­kri­to daug ra­dio­nuk­li­dų. Taip, tei­sin­gai. Vi­si apie tai šne­ka­me, ta­čiau, kad tų ra­dio­nuk­li­dų bu­vo Vil­niu­je ir bu­vo daug, ir bu­vo bran­duo­li­niai ka­muo­liai, ar­ba bran­duo­li­nės dė­mės, ant as­fal­to, ku­rių žmo­nės ne­ma­to ir net ne­jau­čia, bet pa­jus ir pa­ju­to jau po ke­le­rių me­tų, ir­gi kaž­ko­dėl nu­ty­li­ma.

Aš ne­ga­liu iki šiol su­pras­ti, ko­dėl lai­ko­ma­si to­kios po­zi­ci­jos nu­ty­lė­ti, kad jei­gu mes neš­ne­kė­si­me apie ši­tą pa­vo­jų, apie Čer­no­by­lio pa­sek­mes, mums bus lyg ir ge­riau. Ne­bus ge­riau. Čer­no­by­lie­čių mir­tin­gu­mas ro­do, kad po­vei­kis yra ga­lin­gas. Ga­lin­gas sa­vo nei­gia­ma pras­me. Iš 7 tūkst. čer­no­by­lie­čių, ku­rie bu­vo nu­vež­ti į Čer­no­by­lio ava­ri­jos pa­da­ri­nių lik­vi­da­vi­mo zo­ną, šiuo me­tu gy­vų li­ko maž­daug 5 tūkst. 200. Maž­daug. Aš ne­ga­liu tiks­liai pa­sa­ky­ti, kiek jų da­bar li­ko, nes ne­li­ko duo­me­nų ba­zės, pa­gal ku­rią bū­tų ga­li­ma nu­sta­ty­ti, kiek ir ko­kio­mis li­go­mis ser­ga čer­no­by­lie­čiai, kiek čer­no­by­lie­čių mi­rė, li­ko gy­vų. Čia ir­gi prie to pa­ties klau­si­mo, o ko­dėl taip Lie­tu­vo­je.

Ir čia dar ne vis­kas. Čia dar ne vis­kas. Jei­gu pa­žiū­rė­tu­me gry­nai pa­gal fak­tū­rą, tai kas iš­ei­na? Ne­di­de­lė len­te­lė ir skai­čiai, ku­rie ga­li pa­liu­dy­ti ir pa­ro­dy­ti, kas vyks­ta su čer­no­by­lie­čių ste­bė­se­na, su čer­no­by­lie­čių gy­dy­mu, su čer­no­by­lie­čių svei­ka­tos ap­sau­ga. Pra­dė­siu nuo 2000 me­tų. Pa­nai­kin­ta čer­no­by­lie­čių po­li­kli­ni­ka. To­liau, 2002 me­tais Res­pub­li­ki­nis vai­kų Čer­no­by­lio cen­tras bu­vo per­kel­tas į San­ta­riš­kių kli­ni­ką ir sėk­min­gai iš­ga­ra­vo. Iš 32–35 gy­dy­to­jų, dir­bu­sių ta­me cen­tre, spe­cia­lis­tų, pro­fi­li­nių spe­cia­lis­tų, li­ko tuo me­tu du: ve­dė­ja ir te­ra­peu­tė. 2002 me­tais Svei­ka­tos ap­sau­gos mi­nis­te­ri­ja pa­mir­šo sa­vo dar prieš dve­jus me­tus pa­tvir­tin­tą Čer­no­by­lio ato­mi­nės elek­tri­nės ava­ri­jos pa­da­ri­nių lik­vi­duo­to­jų svei­ka­tos pa­lai­ky­mo pro­gra­mą ir nu­sto­jo fi­nan­suo­ti Čer­no­by­lio cen­trą, ku­ris bu­vo įkur­din­tas Sa­pie­gos li­go­ni­nė­je. Po me­tų, 2009 me­tais, Svei­ka­tos ap­sau­gos mi­nis­te­ri­ja ne­tei­sė­tai pa­si­ė­mė iš to cen­tro vi­są in­for­ma­ci­ją apie čer­no­by­lie­čius, jų diag­no­zes ir pa­skir­tą gy­dy­mą. Ši in­for­ma­ci­ja kaž­kur klai­džio­ja še­še­rius me­tus. Kam rei­kė­jo iš­brauk­ti tą in­for­ma­ci­ją, pa­slėp­ti ją, kad ne­bū­tų ga­li­ma nie­kam pri­ei­ti? 2010 me­tais Vil­niaus mies­to sa­vi­val­dy­bė kar­tu su Svei­ka­tos ap­sau­gos mi­nis­te­ri­ja, ki­taip ir ne­ga­li bū­ti, pa­nai­ki­no pas­ku­ti­nę čer­no­by­lie­čių gy­dy­mo įstai­gą – Sa­pie­gos li­go­ni­nę. Vie­toj jos bu­vo įkur­din­ta ki­ta li­go­ni­nė – Šven­to­jo Ro­ko li­go­ni­nė, pa­va­di­ni­mas la­bai ge­ras, bet dar­bai nu­li­niai. Kar­tu su Sa­pie­gos li­go­ni­nės din­gi­mu, din­go spe­cia­lis­tai, apa­ra­tū­ra, vie­toj jos mes ga­vo­me juo­dą­ją sky­lę. Kos­mo­sas ir Lie­tu­vo­je bū­na.

To­liau. 2015 me­tų lap­kri­čio mė­ne­sį ga­lu­ti­nai ofi­cia­liai pa­nai­kin­tas Res­pub­li­ki­nis vai­kų Čer­no­by­lio cen­tras, lyg kaip ir nė­ra vai­kų. Ši­to­je si­tu­a­ci­jo­je sun­ku ką nors prog­no­zuo­ti op­ti­mis­tiš­kai, nes pa­grin­di­nė ins­tan­ci­ja – Svei­ka­tos ap­sau­gos mi­nis­te­ri­ja, ku­ri tu­rė­tų rū­pin­tis ir ku­ri tu­rė­tų ini­ci­juo­ti pri­ėmi­mą, pa­kei­ti­mą tei­sės ak­tų, su­si­ju­sių su čer­no­by­lie­čių svei­ka­tos prie­žiū­ra, už­ima sun­kiai api­bū­di­na­mą po­zi­ci­ją. Užuot kaž­ką pa­da­rius, da­ro­ma at­virkš­čiai, su mi­nu­su, užuot pa­dė­jus, vis­kas ga­di­na­ma. Dar prieš me­tus su nau­ja pa­skir­ta svei­ka­tos ap­sau­gos mi­nist­re po­nia R. Ša­la­še­vi­čiū­te ra­do­me ben­drą kal­bą. Mes pa­pra­šė­me, ji mus iš­gir­do, bu­vo at­kur­tas va­di­na­mo­sios spe­cia­lis­tų ko­mi­si­jos dar­bas. Anks­čiau ji bu­vo va­di­na­ma Eks­per­tų ko­mi­si­ja, ku­ri nu­sta­ti­nė­jo li­gų ar­ba mir­ties są­sa­jas su bu­vi­mu Čer­no­by­lio zo­no­je. Pa­va­di­ni­mą pa­kei­tė gal­būt to­dėl, kad eks­per­tai din­go iš Lie­tu­vos, li­ko tik spe­cia­lis­tai. Bet ir tuos spe­cia­lis­tus bu­vo sun­ku pa­va­din­ti spe­cia­lis­tais, to­dėl kad ten ne­bu­vo nė vie­nos spe­cia­lis­to, dir­ban­čio su čer­no­by­lie­čiais. Bu­vo tik mi­nis­te­ri­jos kler­kai. Ga­lų ga­le, ra­dus ben­drą kal­bą, ko­mi­si­jos su­dė­tis bu­vo pa­keis­ta ir į ko­mi­si­ją bu­vo įtrauk­tas čer­no­by­lie­čių lab­da­ros fon­do „Mū­sų kran­tas“ vi­ce­pre­zi­den­tas, il­ga­me­tis Sa­pie­gos li­go­ni­nės di­rek­to­rius, žmo­gus, tu­rin­tis de­šim­tis me­tų gy­dy­mo sta­žą, G. Rim­dei­ka. Bet aš ne­ži­nau, kas at­si­ti­ko vė­liau. Vė­liau pra­si­dė­jo de­tek­ty­vai. Čer­no­by­lie­čių at­sto­vas ne­bu­vo kvie­čia­mas į po­sė­džius, in­for­ma­ci­ja ne­bu­vo duo­da­ma. Ga­lų ga­le, kas yra įdo­miau­sia, mi­nis­te­ri­ja su­gal­vo­jo to­kį da­ly­ką, sa­vai­me aiš­ku, ne be mi­nist­ro ži­nios ir pri­ta­ri­mo, ko­mi­si­ja bu­vo re­or­ga­ni­zuo­ta. Čer­no­by­lie­čių at­sto­vas, vi­suo­me­nės at­sto­vas gy­dy­to­jas G. Rim­dei­ka bu­vo iš­brauk­tas iš tos ko­mi­si­jos. Te­gu ko­mi­si­ja dir­ba mū­sų nau­dai, mes nie­ko prieš, mes už, na, bet ne to­kiais me­to­dais. Ga­lų ga­le, jei­gu mes gar­siai kal­ba­me apie tai, kad vi­suo­me­nė mums pa­dės, mes tu­ri­me ben­drau­ti su vi­suo­me­ne. Kvie­čia­me vi­suo­me­nę pas sa­ve, o pas­kui ro­do­me tai vi­suo­me­nei vie­tą kur nors kam­pe, mu­sę iš barš­čių va­di­na­si, gal­būt ki­tais žo­džiais. Tei­sy­bę sa­kant, dėl ši­tos ko­mi­si­jos veik­los yra di­de­lis di­de­lis klau­si­mas. Kaip ga­li bū­ti, dar vi­ce­mi­nist­rė L. Vai­de­lie­nė, mums at­sa­ky­da­ma į mū­sų pa­klau­si­mus apie ko­mi­si­jos dar­bą, su­kly­do, pra­ra­do apie 20–30 čer­no­by­lie­čių. Vie­na­me at­sa­ky­me ma­žiau, ki­ta­me at­sa­ky­me dau­giau. Bet čia juk yra pi­ni­gai, čia ne vien tik skai­čiai, čia yra pi­ni­gai.

Ir iki ga­lo, kad mums čer­no­by­lie­čiams ne­bū­tų liūd­na, Vil­niaus mies­to sa­vi­val­dy­bė ir­gi pa­gal sa­vo iš­ga­les pri­si­dė­jo prie ši­to. Ga­vo­me pra­ne­ši­mą apie tai, kad pa­min­klas Čer­no­by­lio mo­ti­na, ku­ris me­tų me­tus sto­vė­jo Čer­no­by­lio li­go­ni­nės par­ke, da­bar Sa­pie­gos par­ke, tu­ri bū­ti iš ten pa­im­tas. Maž­daug čer­no­by­lie­čiai ge­riau pa­si­rū­pins ne­gu sa­vi­val­dy­bė. Jau vi­siš­kai nai­ki­na­mi net to­kie ma­te­ria­lūs pėd­sa­kai. Sa­vai­me aiš­ku, sun­ku, sa­vai­me aiš­ku, ne­ma­lo­nu, bet vis dėl­to mes ne­pra­ran­da­me vil­ties. Prieš 15 me­tų pir­mą kar­tą Lie­tu­vos is­to­ri­jo­je, Sei­mo is­to­ri­jo­je ir čer­no­by­lie­čių is­to­ri­jo­je ne iš ši­tos tri­bū­nos, bet vis dėl­to Sei­me aš – pir­mas iš čer­no­by­lie­čių pa­sa­kiau svei­ki­ni­mo ir pa­dė­kos žo­dį Sei­mui, ku­ris mus iš­gir­do, ku­ris mus pa­kvie­tė, ir da­bar nuo tų me­tų, jau nuo 2001 me­tų, kvie­čia čer­no­by­lie­čius į sa­vo po­sė­džius.

Ačiū Die­vui, vi­sų pir­ma Sei­mo va­do­vy­bei, kad vis dėl­to ne­pa­mirš­ta čer­no­by­lie­čių ir dir­ba su jais, ir pa­de­da dirb­ti. Šiais me­tais kar­tu su Sei­mu, da­bar jau su Sei­mo Ener­ge­ti­kos ko­mi­si­ja, mes or­ga­ni­zuo­ja­me tarp­tau­ti­nę kon­fe­ren­ci­ją, skir­tą pa­mi­nė­ti Čer­no­by­lio 30-me­tį ir mū­sų Čer­no­by­lie­čių fon­do veik­los 10-me­tį. Ši­ta­me ren­gi­ny da­ly­vaus už­sie­nie­čiai, da­ly­vaus lat­viai, da­ly­vaus dau­ge­lio įstai­gų ir įmo­nių at­sto­vai. Bet svar­biau­sia, kad da­ly­vaus Ja­po­ni­jos de­le­ga­ci­ja, Ja­po­ni­jos (…), taip pat (…) or­ga­ni­za­ci­ja, Ja­po­ni­jos or­ga­ni­za­ci­ja, vie­na iš pa­sau­lio kon­fe­ren­ci­jos prieš ato­mi­nę ir bran­duo­li­nę bom­bą or­ga­ni­za­to­rių ir pir­mi­nin­kau­jan­čių or­ga­ni­za­ci­jų.

Ne­pra­ran­da­me vil­ties ir la­bai no­ri­si, kad kon­kre­tūs re­zul­ta­tai, ben­dra­dar­bia­vi­mo re­zul­ta­tai bū­tų aiš­kūs ir sva­rūs. Dė­kui už dė­me­sį. Sėk­mės jums vi­siems ir svei­ka­tos.