Kviečiu prezidentę prisiimti atsakomybę ne tik dėl generalinio prokuroro, bet ir dėl melo Lietuvos rinkėjams

Šis pranešimas perskaitytas 2013-10-03 per Lietuvos Nepriklausomybės Atkūrimo Akto signataro Zigmo Vaišvilos spaudos konferenciją Seime.

Š. m. spalio 1 d. suklibėjo valstybės užvaldymo pagrindai – generalinio prokuroro postas. Tą pačią dieną prezidentės D. Grybauskaitės vardu paskelbta, kad prezidentė ignoruos Seimo nutarimą dėl prokuratūros ataskaitos nepatvirtinimo. Taip D. Grybauskaitė prisiėmė visą atsakomybę dėl generalinio prokuroro D. Valio veiklos. Prezidentė pasielgė taip, kaip jai būdinga – paskubomis, negalvodama ir dar kartą atvirai spjaudama į kitų nuomonę. Po prezidentės viešų pasisakymų dėl 2012 m. spalio 14 d. referendumo rezultato ir teismų sprendimų dėl FNTT vadovų atleidimo tikėtis kitko apie p. D. Grybauskaitės supratimą teisėje ir pagarbą Tautai, o šiandien ir Tautos atstovybei – Seimui, sunkiai tikėtina. Tapo aišku, kad su p. D. Grybauskaite susišnekėti teisės ir dalykinių argumentų kalba vilčių mažėja. Neslepiamas prezidentės pyktis atėmė iš jos net aritmetikos dovaną – iš 72 Seimo narių, balsavusių už nepritarimą prokuratūros ataskaitai, prezidente, atimkite 23 Darbo partijos balsus ir gausite 49 balsus. Jų vienų užtektų tokiam pačiam balsavimo rezultatui.

Šis balsavimas Seime visiškai atskleidė mirtiną prezidentės ir konservatorių partijos vadovybės ryšį – jiems drauge arba nuskęsti, arba išplaukti, skandinant kitus. Seimui vis nesusimąstant apie nepriklausomo prokuroro instituto svarbą, generalinio prokuroro parašas tampa svarbiausiu argumentu šioje šachmatų partijoje. Tautos interesai – devintoje vietoje. Argi apie tai konservatoriai galvos, kai Seimo rinkimai dar toli, o dega V. Matuzo byla – Darbo partijos bylos atitikmuo konservatorių partijos veikloje. Vargu ar dar kas abejoja, kad „Snoro“ ir Ūkio bankų administravimo gaisruose besišildančiuosius tikrai surastų nepriklausomas prokuroras. Rusiškai tai vadinama „susirišę viena virvute“. Turiu omenyje prezidentę ir konservatorių partijos vadovybę. Beje, gavau Vilniaus apygardos prokuratūros atsakymą dėl galimo lėšų iššvaistymo ar pasisavinimo bankrutuojančiame „Snoro“ banke. Mintis nesikreipti į Generalinę prokuratūrą bent kol kas pasiteisino – Vilniaus apygardos prokuratūros vyriausiojo prokuroro R. Jancevičiaus pavedimu mano prašymas perduotas išnagrinėti Vilniaus apskrities VPK NTV Ekonominių nusikaltimų tyrimo skyriui.

Patarimas konservatorių partijai: kol nevėlu ir dar nepraradote paskutinių nuolatinių savo rinkėjų, neužsimerkite ir svarstykite savo vadovybės keitimą. Neapsivaliusi ši partija ne tik praras dabartines savo pozicijas. Pagalvokite ir apie moralę, į kurią dažnai apeliuoja jūsų partijos vadovai, – ar turite teisę neapsivalę ir toliau pretenduoti į pagyvenusių ir ypač tremties išbandymus pakėlusių mūsų tautiečių balsus, spekuliuoti jų pasitikėjimu? Mąstykite plačiau ir apie ateitį. Ir apie Lietuvos ateitį, ne tik apie partijos. Melo kelias, kuriuo jūs pasukote savo vadovybės dėka, pasiūlę tautai D. Grybauskaitę, atves ir jus į aklavietę.

Atviras prezidentės melo kelias prasidėjo 2009 m. gegužės 15 d. LTV laidoje „Duokim garo!“, kurioje D. Grybauskaitė iškart, kai paaiškėjo rinkimų rezultatai, matyt, juos žinodama iš anksto, paskelbė, kad demaskuos visą šimtą blogiukų, užvaldžiusių Lietuvą. Padėsiu prezidentei pagerinti jos atmintį, įvardydamas vieną pagrindinių, kurio naudai Lietuvos valstybės sąskaita dirba Lietuvos valdžia, o prezidentę raginu ne tik pratęsti šį sąrašą, bet ir imtis priemonių, kad Lietuvos valdžia nustotų dirbti jų naudai. Taigi, Nr. 1 – Inter RAO ES ir jos interesams Lietuvoje atstovaujanti antrinė įmonė. Šį bei tą paaiškinsiu.

Pamatęs rinkimų naktį būsimą prezidentę sveikinantį vieną Garbaravičių ir aptikęs jo pavardę oficialių D. Grybauskaitės rėmėjų sąraše, nenustebau, kad šis kandidatės D. Grybauskaitės pažadas iki šiol neįvykdytas. Tikriausiai LRT ekrane bus pakartotas kitų metų gegužę prieš prezidento rinkimus. Garbaravičių pavardę paminėjau neatsitiktinai. Prezidentė ir A. Kubilius gyrėsi sukūrę Lietuvoje laisvą elektros energijos rinką. Paaiškinsiu paprastą tiesą: kol neturime galimybės importuoti elektros energijos iš Švedijos, ši rinka yra tik spektaklis dėl akių. Kadangi didžiąją dalį elektros energijos importuojame iš Rusijos, kuri pasirenka ir tarpininką, noriu paklausti prezidentės, kodėl mūsų valstybė, valdanti mūsų elektros tinklus ir išlaikanti juos, šio kainų skirtumo nepaima sau, o liūto dalį atiduoda šiam tarpininkui, leisdama jam, o ne pati pardavinėja elektros energiją jos vartotojams? Kodėl mūsų valstybė, turėdama elektros tinklų monopolį, ne pati perka elektros energiją iš užsienio, o šią monopolinę rinką atiduoda į privačias rankas, pati išlaikydama tinklus? Priminsiu, kad A. Kubiliaus vyriausybė pernai nutarė nuo 2013 m. pradžios priversti mūsų įmones pirkti elektros energiją iš šių privačių tarpininkų, o ne iš valstybinės LESTO, nutarusi, kad toms įmonėms, kurios pirks elektros energiją iš LESTO, ji kainuos 20–25% daugiau nei perkant iš privačių pardavėjų.

Po „Williams“ istorijos tokio atviro valstybės reketo privataus kapitalo naudai neteko matyti. Ir visi tylime.

Jei Rusija parduoda mums elektros energiją, tai kodėl, kaip ir a. a. G. Konopliovo ginklų aferos atveju, mūsų valstybei reikalingas privatus tarpininkas? Jei turėtume realią rinką, o ne iš esmės vieno tiekėjo rinką, sutikčiau, – tada rinkoje galėtų dalyvauti įvairūs elektros energijos pardavėjai. Tačiau Estijos ir Latvijos elektros energijos rinkos taip pat deficitinės. Tiek jų rinką, tiek Suomijos rinką, iš kurių taip pat perkame elektros energiją, papildo, ir labai ryškiai, ta pati Rusija. Kol mūsų valstybinės įmonės vyriausybės nutarimu atsisako šios pelno dalies, šį skirtumą Rusijos tarpininkas investuoja į mūsų vėjo ir kitą energetiką. P. prezidente, ar tai nėra mūsų valstybės melžimas ir valstybės strateginių objektų, o iš esmės –  pagrindinės įtakos šalies politiniam valdymui, atidavimas užsieniui? Taip atsitiko su „Mažeikių nafta“ ir „Lietuvos dujomis“.

Apie prezidentės didelį „patriotizmą“ kovoje su „Gazprom“ pakalbėsiu kitą kartą.

Šiandien grįžkime prie prezidentės melo ištakų – p. D. Grybauskaitės biografijos slėpimo, kaitaliojimo pagal situaciją ir prezidentės poreikius. Šis melas rinkėjams, ypač vertinant tolesnius prezidentės veiksmus ir jų priežastis, atvedė mus į visišką valstybės užvaldymą. Jei prezidentė į visus jai nepatogius klausimus atsako tyla, tai reiškia, kad ji turi ką slėpti. Tačiau tai nereiškia, kad kas nors kitas to nežino. Tas kitas tokiu būdu ir turi galimybę valdyti bei veikti Lietuvos prezidentę – valstybės vadovę ir vyriausiąją kariuomenės vadę, šį pusmetį dar ir prisiėmusią pirmininkavimą Europos Sąjungai.

Ši situacija, ypač vertinant nepaaiškinamus prezidentės veiksmus, kuriais ignoruojama net tautos valia, yra ne tik netoleruotina, bet ir skubiai spręstina. Tai jau ne tik p. D. Grybauskaitės noras ar nenoras atsakyti į slepiamus klausimus, bet ir pareiga paaiškinti jos biografijos faktus bei galimo kolaboravimo su atkurtos Lietuvos perversmininkais aplinkybes, kaip tokio jos elgesio galimas ištakas. Prezidentės nesiskaitymas su Tautos valia, teismų sprendimais ir arogancija jau sunkai pamatuojami. Ponia prezidente, ar Jūs suprantate, kad ne tik save, bet ir Lietuvą atvedėte į aklavietę? Iš šios aklavietės Tauta gali išeiti tik pasitikėdama valdžia. Tuo metu Jūs, būdama atsakinga už Lietuvos užsienio politiką, dar ir atidavinėjate valstybės suverenitetą tylomis ir beatodairiškai. Tai vadintina ne tik Jūsų priesaikos Tautai laužymu, bet išdavyste.

Ką tik gavau Jūsų pavedimu parengtą Teisingumo ministerijos atsakymą man, kaip signatarui, dėl Lietuvos dalyvavimo steigiant Europrokuratūrą. Tam reikia atskiros spaudos konferencijos. Šiandien tik pacituosiu šį laišką, kad visiems būtų aišku, kokiu būdu, Europos Sąjungai apipynus vingiais teisės aktų formuluotes, ši Lietuvos suvereniteto dalis, įtvirtinta Lietuvos Konstitucijoje, atidavinėjama Europos Sąjungai: Teisės akto dėl Europrokuratūros (EPPO) įsteigimo projekto dosjė buvo svarstyta ir patvirtinta Lietuvos Vyriausybės Europos Sąjungos komisijos posėdyje 2013 m. gegužės 28 d., Lietuvos Respublikos Vyriausybės pasitarime 2013 m. birželio 3 d. ir Lietuvos Respublikos Seimo Europos reikalų komitete 2013 m. birželio 13 d. Priminsiu, kad A. Kubiliaus vyriausybės Teisingumo ministerija dar pernai viešai aiškino, kad taip ir turi būti. Taigi matome, kad mūsų valstybės suverenitetas be Tautos valios atiduodamas tiesiog patyliukais šliaužiančiu būdu. Tik po kurio laiko išgirsime džiugų prezidentės pasigyrimą, kad tai padaryta per Lietuvos pirmininkavimą ES, – mūsų valdžia tai patvirtino vienu mūsų pirmininkavimo Europos Sąjungai prioritetų. Taigi, ir psichologiškai labai nesmagu prieš kitas ES nares savo ir jos prioritetų nevykdyti...

Ponia prezidente, jau ne prašau, o kaip signataras reikalauju Jūsų paaiškinimo, ką Jūs darote su valstybės suverenitetu? Mielieji Lietuvos žmonės – lietuviai, rusai, lenkai, karaimai, latviai, baltarusiai, ukrainiečiai, žydai ir kiti – būtinai pasirašykite dėl referendumo. Ir balsuokite jame ne tik už žemę, bet ir už sprendimo teisės susigrąžinimą Tautai. Gi mus visus valdžia pardavinėja. Tik nežinome, už kiek. Nebespėjame visko net pamatyti. Pasirašykime ir tai daryti kviečiančią peticiją www.peticijos.lt/visos/71415.

Š. m. rugsėjo 12 d. savo spaudos konferencijoje Seime kreipiausi į prezidentę D. Grybauskaitę, atkreipdamas jos dėmesį į apaštalinio nuncijaus Luigi Bonazzi primintą didžiąją popiežiaus Jono Pauliaus II viltį Lietuvai: atverkite duris tiesai, tarnaujančiai meilei. Apaštalinis nuncijus priminė ir Kristaus žodžius, kad tiesa, o ne kas kita padarys mus laisvus (plg. Jn 8, 32). Todėl dar kartą kreipiuosi į Jus, kviesdamas pasakyti Tautai tiesą apie save ir galimo kolaboravimo su perversmo organizatoriais laikotarpį po 1990 m. kovo 11-osios.

Tokiu atveju mielai atsiimsiu savo skundą Vilniaus apygardos administraciniam teismui dėl prezidentės neveikimo – neatsakymo į signataro klausimus dėl D. Grybauskaitės biografijos ir jos kaitaliojimo. Šis teismo procesas ir jo eiga garbės nesuteikia nei Lietuvos prezidentei, nei mūsų valstybei.

Ryt, spalio 4-ąją, turiu teikti Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui atskirąjį skundą dėl š. m. rugsėjo 18 d. Vilniaus apygardos administracinio teismo pirmininkės Inos Kirkutienės valstybės vardu priimtos nutarties, kuria atsisakyta priimti nagrinėti signataro Z. Vaišvilos atskirąjį skundą dėl š. m. rugpjūčio 27 d. Vilniaus apygardos administracinio teismo nutarties. Pastarąja nutartimi teismas atsisakė priimti nagrinėti Lietuvos Nepriklausomybės Atkūrimo Akto signataro Z. Vaišvilos skundą dėl Respublikos prezidento neveikimo (neatsakymo į signataro klausimus dėl prezidentės biografijos), neleidžiant atsakove patraukti pačią prezidentę Dalią Grybauskaitę ir nurodant, kad atsakovu reikia traukti Respublikos prezidento kanceliariją bei keisti skundo reikalavimą. Tiems, kurie komentuoja šią administracinę bylą ir galbūt dėl nepatirties klysta, paaiškinsiu, kad tai nėra siekis patraukti prezidentę administracinėn atsakomybėn, t. y. ieškoti nuobaudos pagal Administracinių teisės pažeidimų kodeksą, o skundas dėl jos, kaip viešo administravimo subjekto, neveikimo – neatsakymo į Lietuvos Nepriklausomybės Atkūrimo Akto signataro prašymą pateikti atsakymus į klausimus dėl jos biografijos ir biografijos kaitaliojimo, daromo net šiemet. Įstatymas nesuteikia prezidentui, kaip viešojo administravimo subjektui, jokios išimties neatsakyti į signataro prašymą. O teismo noras pakeisti ne tik atsakovą, bet ir skundo dalyką, ko įstatymai nenumato, yra ne tik skandalingas, bet ir galintis suformuoti labai netinkamą teismo praktiką.

Nebekartosiu jau skelbtų klausimų, į kuriuos prezidentė D. Grybauskaitė vengia atsakyti. Atskirąjį skundą ryt teiksiu. Ir ne tik dėl to, kad šį kartą teismas pats patvirtino, jog teismo priimta nutartis skundžiama, bet dėl to, kad, p. prezidente, Jūsų elgesys ir nepagarba Tautai, įstatymui jau tampa tyčiojimusi iš Tautos, kuri Jus rinko ir kuriai Jūs prisiekėte.