Būtina sustabdyti Konstituciją pažeidinėjantį Konstitucinį Teismą

„Pasakysiu erezinę mintį: daugiausia baisiausių nusikaltimų žmonijos istorijoje yra padarę tie, kurie valstybių vardu gina teisingumą - prokurorai ir teisėjai“, - sako Lietuvos Respublikos Konstitucijos kūrėjas, Kovo 11-osios akto signataras, teisininkas Liudvikas Narcizas Rasimas.

Apie dvigubą pilietybę, neatsakingą prokuratūrą, didžiausius Lietuvos Respublikos Konstitucijos iškraipymus, apie tai, kam reikalingas Seimo nario imunitetas ir kodėl būtina stabdyti Konstitucinio Teismo savivalę – skaitykite Bernardinai.lt pokalbyje su L. N. Rasimu.

Artėjant 23 nepriklausomybės atkūrimo metinėms pasigirdo siūlymų iš esmės keisti Lietuvos Konstituciją, nes joje nėra gerai išspręstas, pavyzdžiui, Prezidento ir Seimo galių padalijimo klausimas. Kaip Jūs, kaip Konstitucijos kūrėjas, iš šios dienos taško vertinate Konstituciją ir per 22 metus padarytas pataisas Konstitucijoje?

Svarbiausias mūsų, Konstitucijos kūrimo grupės narių, rūpestis tuomet buvo visais Konstitucijos punktais įtvirtinti Lietuvą kaip demokratinę valstybę. Tą ir padarėme.

Konstitucija buvo kurta labai sudėtingomis politinėmis sąlygomis, todėl joje gausu kompromisinių nuostatų, bet gal todėl ji ir galioja iki šiol su nedideliais papildymais ar pakeitimais. Yra gerų, laikmečio padiktuotų pataisymų (pavyzdžiui, nuo dvejų iki ketverių metų pailginta savivaldybių kadencija), tačiau yra taisymų, kurie Konstituciją, kaip visumą, pablogino.

Anksčiau Konstitucijoje nebuvo nurodyta, kokios konkrečiai valdžios – vykdomosios ar teisminės – grandimi taps prokuratūra, buvo palikta tai apsispręsti Prokuratūros įstatyme. Tačiau buvusiam generaliniam prokurorui Artūrui Paulauskui tapus Seimo pirmininku 2003 metų kovo 21-ąją Konstitucijos 118 straipsnyje atsirado nuostata, kad „prokuroras, vykdydamas savo funkcijas, yra nepriklausomas ir klauso tik įstatymo“. Šios Konstitucijos pataisos pasekmė ta, kad be trijų valdžių: įstatymų kūrimo, vykdomosios ir teisminės, atsirado dar viena – imunitetą per Prokuratūros įstatymą įsitvirtinusi prokuratūros valdžia. Ji tapo niekam realiai neatskaitinga, pasidarė nei teisminei, nei vykdomai valdžiai nepriklausanti institucija, galinti daryti, ką nori. Po šios pataisos ta  blogybė persikėlė ir į pačios prokuratūros  vidų: rajono prokuroras procesualiai gali daryti, ką nori, jam nieko negali pasakyti net generalinis prokuroras. Taip prokuroras tapo labiau nepriklausomas ir galingesnis negu teisėjas, nes teisėją, kaip žinoma, kontroliuoja trys aukštesnių pakopų teisėjai, o prokuroro – niekas.

Yra atvejų, kai Konstitucijai pakenkta ne priėmus jos pataisas, bet priimant įstatymus, kurie iškraipo Konstitucijos nuostatas. Pavyzdys – teismų sistema. Konstitucijos 111 straipsnyje teismų sistema yra išvardyta labai aiškiai – „Lietuvos Respublikos teismai yra Lietuvos Aukščiausiasis Teismas, Lietuvos apeliacinis teismas, apygardų ir apylinkių teismai“. Taigi Konstitucija nurodo, kad Lietuvoje privalo būti keturi teismai ir trys apskundimo pakopos. Tiesa, 111 straipsnyje numatėme, kad „Administracinių, darbo, šeimos ir kitų kategorijų byloms nagrinėti pagal įstatymą gali būti įsteigti specializuoti teismai“. Pabrėžiu žodžius – „gali būti“ įsteigtas ir administracinis teismas, tada, mūsų manymu, nagrinėsiantis gausias, bet nedideles bylas, pavyzdžiui, pilietis nori apskųsti policijos paskirtą baudą už kelių eismo taisyklių pažeidimą ir pan., tad administracinis teismas – viens du ir nevilkindamas išnagrinėja tokią bylą. Bet priėmus Teismų įstatymą nutiko visai kitaip – administracinis teismas pasidarė dar svarbesnis už Konstitucijoje nurodytus privalomus teismus, jo sprendimai tapo Aukščiausiajam Teismui neskundžiami ir taip šis teismas valstybės gyvenime pasidarė pats svarbiausias teismas, nors Konstitucijoje parašyta kitaip. Aukščiausiasis Teismas visais atvejais turi likti aukščiausiuoju teismu.

Pastaraisiais metais vis daugiau kritikos sulaukia Konstitucinio Teismo veikla. Konstitucinis Teismas kaltinamas neteisėtai perimantis įstatymų leidėjo (Seimo) funkcijas. Ypač prieštaringai vertinami Konstitucinio Teismo išaiškinimai dėl dvigubos pilietybės, pensijų sumažinimo ar išaiškinimo, kas yra šeima.

Kaip tik ir norėjau sakyti, kad labiausiai Konstituciją savo išaiškinimais pablogino būtent Konstitucinis Teismas. Imkim pavyzdį: 1998 m. Konstitucinis Teismas išaiškino, kad Lietuva yra parlamentinė valstybė. Kuo remiantis tai nuspręsta? Juk iš tiesų Lietuva yra pusiau parlamentinė, pusiau prezidentinė valstybė. Mes juk sąmoningai įrašėme, kad visus ministrus teikia ministras pirmininkas, bet juos skiria prezidentas. Konstitucijoje nenumatyta, kad prezidentas turi  žiūrėti kažkokių koalicinių sutarčių, kaip mums aiškina Konstitucinis Teismas. Ministras pirmininkas pagal mūsų Konstituciją gali būti net nepriklausantis jokiai partijai, svarbu, kad sugebėtų suformuoti vyriausybę ir Seime patvirtinti jos programą. Konstitucinis Teismas negali nurodyti, kaip turi būti sudaroma koalicinė vyriausybė, kas turi būti skiriamas premjeru, kas yra šeima, kokius įstatymus privalo priimti parlamentas, kaip Seimas turi organizuoti savo darbą. Tačiau tai daro.

Štai atvejis su dviguba pilietybe. Kuriant Konstituciją dėl to mūsų grupėje vyko labai aršūs ginčai: aš buvau už tai, kad lietuviai, kad ir kur jie gyventų, galėtų būti ir Lietuvos piliečiais. Egidijus Jarašiūnas buvo visai kitos nuomonės. Komisija neturėjo jokio pirmininko, kurio žodis būtų paskutinis, Vytautas Landsbergis, nors ir buvo valstybės vadovas, kuriant Konstituciją dalyvavo turėdamas vieną balsą. Aptarinėjome emigrantų padėtį, galimą emigraciją ateityje, aptarinėjome net mūsų pačių galimą priverstinę emigraciją. Reikėjo ieškoti kompromiso. Nepamenu gerai, kas pasiūlė, bet sutarėme, kad dvigubos pilietybės klausimus geriausiai išspręs Pilietybės įstatymas, priklausomai nuo aplinkybių, reikmių ir politinės padėties. Tą visados galės nustatyti Seimas priimdamas įstatymus, tad 12 straipsnyje įrašėme, kad paprastai Lietuvoje žmogus gali turėti tik vieną pilietybę, tačiau atskirais įstatymu numatytais atvejais gali būti ir dviguba pilietybė. Ir niekur Konstitucijoje nėra žodžio „išimtis“. Tačiau Konstitucinis Teismas atskirą atvejį išaiškino kaip išimties atvejį, nors, iškilus ginčui dėl pilietybės, Konstitucinio Teismo darbas buvo tik patikrinti, ar tie atskiri atvejai yra numatyti įstatyme, ar jų nėra.

Kuriant Konstituciją buvo daug ginčų ir dėl Konstitucinio Teismo. Kai kurie nariai, tarp jų ir aš, manėme, kad, nagrinėjant visų rūšių bylas, įstatymo atitikties Konstitucijai klausimus išspręs tas teismas, kuris tokią bylą nagrinėja, todėl įrašėme nuostatą, kad jei teisėjas mato, jog įstatymas prieštarauja Konstitucijai, jis juo nesivadovauja. Taškas. Sprendimų apskundimas sudaro galimybę patikrinti, ar tokią poziciją pripažins aukštesnės teisminės instancijos. Tokia įstatymų atitikties Konstitucijai priežiūros tvarka numatyta  JAV, Skandinavijos kraštuose ir daug kur kitur.  

Tačiau komisijoje buvo ir tokių, kurie pareiškė, kad jei nebus Konstitucinio Teismo, mes balsuosim prieš tokį Konstitucijos projektą. Turėjome daryti nuolaidas, ir taip atsirado Konstitucinis Teismas. Tačiau žinodami kitų valstybių praktiką, kai  konstituciniai teismai bando dubliuoti įstatymų leidybą, Konstitucijos 104 straipsnyje įrašėme, kad Konstitucinio Teismo teisėjas savo darbe vadovaujasi tik Lietuvos Respublikos Konstitucija (specialiai įrašėme tą svarbų žodelį „tik“), o 102 straipsnyje - kad Konstitucinis Teismas sprendžia, ar įstatymai ir kiti teisės aktai neprieštarauja Konstitucijai. Žodžiu, tik Konstitucinis Teismas pasako, kas yra įstatymas Konstitucijos požiūriu, o ne priešingai, kas yra Konstitucija įstatymo požiūriu. Tuo buvo pabrėžiama, kad Konstitucinis Teismas gali aiškinti tik įstatymus ir pan, bet ne pačią Konstituciją. Tikėjome, kad taip ir bus, mat net konstitucinės teisės tėvynėje JAV Aukščiausiasis Teismas aiškina įstatymus, bet ne Konstituciją, o pripažinus įstatymą prieštaraujantį Konstitucijai – juo teismai nesivadovauja, ir viskas.

Deja, Lietuvoje prasidėjo aiškinimai, kad Konstitucijos tekstas nieko nereiškia, kad Konstitucija pilna slėpinių, kuriuos gali atrasti tik konstitucinės teisės profesoriai ir Konstitucinio Teismo nariai. Jie nusprendė, kad Konstitucinio Teismo išaiškinimas tampa Konstitucijos dalimi. Priimdamas šitą doktriną, Konstitucinis Teismas  pažeidė Konstituciją, nes to nėra Konstitucijoje, o jos papildymo ir pakeitimo tvarka yra visai kita.

Kai Konstitucinis Teismas priima nutartis, vadovaudamasis kitų valstybių konstitucijomis ar patirtimis (pvz., išaiškinant šeimos sąvoką – red.), jis vėl pažeidžia Konstituciją, nes, kaip minėjau, Konstitucijoje yra tas svarbus žodelis „tik“, kurio jie labai nemėgsta ir stengiasi nepastebėti. Taigi išplėtus Konstitucinio Teismo galias ir prasidėjo visos Konstitucijos bėdos, nes taip be Tautos sutikimo, be Seimo, t. y. Tautos atstovų, valios nuolat kuriama nauja Konstitucija net ten, kur jos pakeitimui ar papildymui reikalingas referendumas. Politikai privalo sustabdyti Konstitucinį Teismą, nes jis dabar tapo aukštesnis už visus: Tautą, jų atstovus ir pačią Lietuvos Respublikos Konstituciją. Jei jo nesutramdysim, niekas negali garantuoti, kad su tokiomis sau prisiskirtomis galiomis vieną dieną Konstitucinis Teismas savavališkai nepriskirs Lietuvos kokiai Eurazijos sąjungai, ir tai bus paskelbta kaip neatsiejama Lietuvos Respublikos Konstitucijos dalis.

Visuomenėje vis plačiau diskutuojama dėl Seimo nario ir teisėjo neliečiamybės statuso – ar jis reikalingas? Kodėl Konstitucijoje atsirado prezidento, Seimo nario ir teisėjo neliečiamybė?

Prisiminkim Prancūzijos prezidento Žako Širako atvejį – tik pasibaigus jo prezidento kadencijai, po dvylikos metų, buvo nagrinėjama byla už tai, ką jis padarė, būdamas Paryžiaus meru.

Mes pasirinkome švelnesnį atvejį – Seimo narys, kaip tautos atstovas, ir teisėjas, kaip žmogus, valstybės vardu vykdantis teisingumą, yra neliečiami, tačiau numatėme, kad jei Seimo narys įvykdo aiškų, visuomenę sukrečiantį nusikaltimą (pvz., žmogžudystę, išžaginimą ar pan.), Seimas gali atimti parlamentaro neliečiamybę. Tačiau visais kitais atvejais turėtų veikti imunitetas tam, kad teisėsauga negalėtų pakeisti Tautos valios – rinkimų rezultatų.

Todėl Seimas, atimdamas savo nariui imunitetą, turi aiškiai suprasti, kad taip sutinka pakeisti Tautos valią rinkimų metu, todėl turi labai kruopščiai viską išnagrinėti. Ir jei prokurorai prašo Seimo atimti jo nario neliečiamybę, bet nepateikia kokių nors Seimo prašomų duomenų, tai sprendimas yra aiškus: nepateikei duomenų, kažką slepi nuo Tautos atstovybės – Seimo sutikimo nebus ir negali būti.

Manau, kad kol valstybei yra bandoma daryti įtaką iš užsienio, kol demokratija valstybėje nesusitupėjusi, imunitetas yra reikalingas – kad prieš Seimo narį nebūtų naudojama teisėsauga politiniais tikslais. O šitą padaryti visada lengva.

Tačiau pastaruoju metu Seimo daugumos vadovaujasi nuostata, kad Seimas – ne teismas, todėl ta neliečiamybė darosi tik grynas formalumas. Kaip vertinate tokią Seimo praktiką?

Vertinu blogai, nes tai prieštarauja Konstitucijai. Kodėl gąsdinama, kad neatėmus neliečiamybės teks nutraukti bylą? Priimkite įstatymus, kad nereikėtų nutraukti bylos. Arba Rinkimų įstatyme galima numatyti, kad kandidatuoti negali asmuo, kuriam yra prasidėjęs teisminis procesas. Atkreipkit dėmesį, kad tie, kurie šiandien daug kalba apie Tautos atstovų nebaudžiamumą – prokurorai, teisėjai, patys yra taip susitvarkę įstatymus, kad būtent jų pačių baudžiamumo ir neliko.

Anksčiau Baudžiamajame kodekse buvo numatyta atsakomybė už neteisėto nuosprendžio priėmimą, už neteisėtą poveikį liudytojams, neteisėtą poveikį nukentėjusiam. Visa tai iš Baudžiamojo kodekso pašalinta,  todėl dabar nusikaltimus teisingumui gali padaryti kas tik nori, bet tik ne tie, kurie vykdo teisingumą.

Pasakysiu erezinę mintį – daugiausia baisiausių nusikaltimų žmonijos istorijoje yra padarę prokurorai ir teisėjai. Visos stalinizmo, hitlerizmo, sovietinio lagerio „respublikų“, Augusto Pinočeto Čilėje ir kitur bylos pasibaigdavo teismų sprendimais. Jų Konstitucijose irgi buvo įrašyta, kad teisingumą vykdo teismai. Tačiau už tuos baisius nusikaltimus, genocido vykdymą,  vienaip ar kitaip vėliau vis tik atsakė politikai, bet ne tokio“ teisingumo“ vykdytojai. Na, išimtimi gali būti pokario Vokietija.

Ačiū už įdomų pokalbį.

Bernardinai.lt