Liberalizmas. Mirtinai pavojinga ideologija. Algirdas Degutis (interviu)

Algirdas Degutis: – Pati liberalizmo idėja man visą laiką buvo simpatiška dėl to, kad visą laiką buvau antimarksistas. Manau, ne aš vienas tokioj situacijoj buvau ir šitoj pirmoje knygoje „Individualizmas ir visuomeninė tvarka“ dėsčiau liberalizmo filosofinius, etninius, teisinius pagrindus. Čia 1998-ų metų, gana ankstyva knyga. Bet.. laikui bėgant, pasirodžius šitai knygai, gal kokių 10 metų laikotarpyje, radikaliai pasikeitė mano požiūris į patį liberalizmą. Pradėjau suvokti, kad liberalizmas ir marksizmas – tai tos pačios upės dvi srovės. Ir tuomet, kai šitas suvokimas atėjo, pradėjau gilintis labiau. Pamačiau, kad abi ideologijos vadovaujasi viena pamatine idėja – laisvės idėja. Marksizmas siekia laisvės karalystės, liberalizmas siekia individų laisvės. O ta laisvės sąvoka tokia graži, beveik šventa tapusi laisvės sąvoka, į ją pasigilinus pasimato, kad joje slypi visiška praraja, absoliuti destrukcija. Tiek marksizme, tiek liberalizme laisvinimasis nuo bet kokių suvaržymų vadinamas labai gražiai: emancipacijos, žmonijos pažangos procesu.O kuo jis galiausiai baigiasi? Tuo, kad visi saitai, kurie žmones jungia į visumas, lojalumo ryšiai, tradicijos, tampa puolimo objektu. Išsilaisvinimo idėja, jeigu jinai būtų realizuota, iš visuomenės padarytų gryną želė, suskaldytų iki individų, iki atomų Bet šita destruktyvi idėja, jinai visą laiką pateikiama pozityviai, kaip gėris, gėris, gėris…. bet jinai iš tikrųjų yra absoliučiai destruktyvi.Kiekviena ideologija turi turėt vedančią idėją. Vedančioji liberalizmo, kaip „izmo“ idėja yra destrukcija, visas ribas – šalina, visas vertybes, kurios pretenduoja būti aukščiau individo – jas naikina. Tokiu būdu griaunami visi visuomenės pamatai. Visuomenė laikosi tiktai tiek, kiek liberalizmui dar nepasiseka jos įveikti. Jeigu jam pasiseks, visuomenė žlugs.

Kazimieras Juraits: – Politinės srovės yra asmenybių grupė, grupių sankaupa. O asmenybei laisvės siekis yra netgi brandos požymis, nes jeigu nebūtų to laisvės siekio, tai nebūtų evoliucijos. Kaip tą dalyką suderint ir kur turėtų prasidėt ir kur turėtų baigtis liberalizmas, nes liberalizmas turėtų būti sveikintinas reiškinys iki kažkokio laipsnio?

– Šventam reikalui, savo gyvenimo tikslui pasiekti, individas žinoma turi būti laisvas. Bet liberalizmas atmeta bet kokias vertybes, kurios būtų virš individų, kurioms kas nors turėtų tarnaut. Liberalizmo pagrindinė idėja – kovoti su tokiais reiškiniais, kaip visuotinės, viršindividinės vertybės. Tai destruktyvi idėja. Liberalizmas turi naikinti visas pretenzijas į šventumą, pretenzijas į lojalumą. Visus tuos kolektyvinius arba lojalumo ryšius nusmukdyt iki individo. Liberalizmo laisvės idėja yra, kad turi būti ištaškyti visi kolektyviniai dariniai, visi lojalumo ryšiai. Tai yra negatyvi laisvės idėja. Kai žmogus siekia kažkokio pozityvaus tikslo, to tikslo realizavimui reikalauja laisvės, tai laisvė tam, kad darytų ką nors visiems. O čia laisvė suvokiama kaip naikinimas bet kokių substancinių arba virš individinių vertybių. Viskas redukuojama iki individų, kiekvieno individo laisvo pasirinkimo ir su kitu laisvu sutikimu. Tai– rinkos principas: aš tau, tu man. Lygiai tokią pat poziciją užima anarchizmas, bet kaip pasidaro realybėje? Juk kai sunaikinamos mūsų visos aukščiausios vertybės, tai nelieka atramos santykiams pagrįsti. Konfliktai visada galimi, nes žmonių interesai yra skirtingi ir dažniausiai priešingi. Tai kaip tada juos spręst, kai nėra bendrų vertybių skalės, hierarchijos? Juk liberalizmas atmeta bet kokias hierarchijas. Kiekvienas tampa savo bylos teisėju. Tai kas tuomet įvyksta? Valdžia vis tiek turi būt, kažkas turi spręst visus tuos dalykus. Tuomet valdžia tampa anarchine, visiškos savivalės valdžia – tironija. Reiškia anarchistinėj, liberalioje visuomenėj neišvengiamai formuojasi tironiškoji hierarchija. O joje santykiai grindžiami pagal principą “kas stipresnis, kas gudresnis, kas klastingesnis”. Ir nugalėjęs tvarko likučius, likusius anarchistus. O anarchija dažniausiai baigiasi tironija. Tą puikiausiai išdėsto dar Platonas savo knygoje „Valstybė“ (8 knygoj „evoliucija ir laisvės tironija“)

– Bet išeina, kad mūsiškiai liberalai yra veidmainiai, nes tarkim liberalizmą jie deklaruoja, bet šeimose jie nėra liberalai, juk šeimose jie vadovaujasi arba konservatyvizmu arba kažkokiu kitokiu „izmu“, bet tik ne liberalizmu?

– Visiškai akivaizdu, nes gyvent taigi reikia…, nes jeigu bus tokie dalykai … ar norėtum, kad tavo žmona būtų liberalė? Manau, kad ne, ir žmonai nesinorėtų, kad vyras būtų liberalas. Niekas nenori kad jo žmona ar vyras, dukra būtų liberalai. Liberalizmas, jeigu jis įgyvendintas, sunaikina viską. Jisai laikosi tik dėl to, kad jis parazituoja tuo tradiciniu kapitalu, kurį jis dar nėra išėdęs iki galo. O masina jisai labai ir ypač jauną žmogų : laisvė, laisvė, laisvė… atsikratymas nuo tų senių, nuo tos muzikos, klasikos… Tai taip vilioja. Viena vertus – pritraukia, bet gyvena tik dėl to, kad dar nesugriauna pamatų, ant kurių ir laikosi. Ir dar yra vienas dalykas, kad jisai yra toks. Tai – nematoma valdžia. Valdžia sako: mes nieko nevaldom, mes visiems leidžiam valdytis patiems. Bet iš tikrųjų, kadangi visuomenėj visada yra herarchijos – geresni, blogesni, labai blogi žmonės, o liberalizmas labai tokių hierarchijų įstatymų nemėgsta, visi žmonės jam yra lygūs, jeigu žmogus blogai elgiasi, tai dėl visuomenės kaltės ir panašiai. Kaip sprendžia konfliktus visuomenėj liberalizmas? Ogi liberalizmas visą laiką stoja pusėn tų, kurie yra blogesni. Pavyzdžiui, socialiniai santykiai, konfliktas sodomija. Visais laikais krikščioniškoje visuomenėje tai buvo pati didžiausia nuodėmė. Į kieno pusę stos liberalas? Aišku, į to nuodėmingojo. Paimkim bet kokį procesą, kur yra vertybinis konfliktas, tradiciškai geresnis žmogus, blogesnis žmogus. Liberalai visą laiką stoja blogesnio pusėn ir naudodamiesi juo, kaip taranu griauna tą geresnįjį ir tokiu būdu vykdo totalinę valdžią.Taip elgiasi liberalai, tie, kurie propaguoja laisvę.

– Prieš pokalbį buvau susiformavęs tokią nuomonę, kad liberalizmas – tai užsitęsusi paauglystė. Bet dabar , po šito pokalbio išeitų, kad liberalizmas net ne paauglystė, o nusikalstamas gyvenimo būdas, totaliai viską griaunantis ir kuris, jeigu tik jam viską leisim, tai sunaikins viską, kas įmanoma, visokius socialinius ryšius, santykius ir pačius mus.

A.D.: – Galima sakyti, kad liberalas – tai infantilas. Net nepriklausomai nuo amžiaus, ar jisai senas, ar jaunas infantilas, jisai kaip mažas kaprizingas vaikas pareiškia: aš netarnausiu, o kas čia tokio, aš taip noriu… Liberalas užima infantilo poziciją,bet jisai sako, kad čia yra natūralioji žmogaus pozicija, tas mažas vaikas ar paauglys, va čia – tikras žmogus, o kiti, labiau socialiai subrendę – tai jie socialiai jau užgniuždyti, atsilikėliai tokie, inertiški… Jisai į tą paauglį žiūri kaip į idealą, jis nori, kad visi būtų tokie, kaip tas paauglys.Tame yra infantilizmo dozė, taigi liberalizmas – kaip infantilizmas.

– Ko apibendrinant norėtumėt palinkėti Lietuvai, o galbūt ir visam pasauliui?

– Liberalizmas, kadangi yra nuolat agresyvėjanti ir dominuojanti pasaulyje ideologija, tai vienas svarbiausių dalykų, man regis, bent jau suprast, kad mums gresia didžiulis pavojus, kad jeigu mes nesuvoksim liberalizmo esmės – mes dingsim išvis iš gyvenimo, iš pasaulio.

– Jūs kalbat ne apie tautą, bet apskritai apie homosapiens, kaip rūšį?

– Dings tie, kurie persismelkę liberalizmo idėjos. Dings Vakarai, o kadangi Lietuva taip veržiasi į tuos vakarus, tai Lietuva dings kaip tauta, kaip šeima. Pradedant nuo šeimos, kylant visais lygiais bus sufragmentuota, išlyginta ir padaryta želė ir paskui globaliam pasaulyje išsimaišys. Liberalizmas yra globalizmas, nes kai tu suminkai, sudraskai tautą į atskirus individus, tai tų individų tarpusavyje niekas neriša, jie tampa globalia koše. Liberalizmas veda į tą globalizavimą, tautų ištirpinimą. Ir mums iš tikro gresia išnykimas. Jeigu nesuvoksim to, kad vadovaujamės klaidinga ideologija, mirtina ideologija.