Lietuva ir Iranas. Bendradarbiavimo prielaidos

Šiuo straipsniu norėčiau apžvelgti Lietuvos ir Irano Islamo Valstybės bendradarbiavimo prielaidas, labiau akcentuodamas potencialų šalių ekonominį bendradarbiavimą. Pabandyti surasti atsakymą, kokius žingsnius turėtų žengti Lietuvos valstybė, siekdama naudingo ekonominio bendradarbiavimo svarbiausiose ir jautriausiose Lietuvai ūkio šakose.

Šių metų rugpjūčio 9-12 dienomis Lietuvos Seimo narių delegacija, vadovaujama Seimo Pirmininko pavaduotojo Algirdo Syso, lankėsi Irano Islamo Respublikoje. Vizito metu delegacija susitiko su  Irano parlamentinės draugystės grupės pirmininku Vahidu Ahmadžiu (Vahid Ahmadi), parlamento Nacionalinio saugumo ir užsienio politikos komiteto pirmininku Alaedinu Borudžerdžiu (Alaeddin Boroujerdi), kitais svarbiais asmenimis. „Iranas galėtų tapti vartais Lietuvai bendraujant su Artimaisiais Rytais. Ši šalis turi giliavandenius uostus, taip pat gerus kelius. Tokius kaimynus kaip Azerbaidžanas, Armėnija, Tadžikistanas, Pakistanas, kitas valstybes. Mes nuvažiavom su politine misija, pristatėm Lietuvos galimybes. Dabar reikia planuoti konkrečių ministrų  ir specialistų vizitus.“, kalbėjo delegacijos vadovas Algirdas Sysas.

Šiek tiek istorijos: Diplomatinius santykius su Persijos Imperija Lietuva užmezgė 1930 m., kai buvo sudaryta dvišalė draugystės sutartis, kurioje Lietuvos Respublikos Prezidentas ir Persų Šachas, kaip sakoma dokumente, „vedami noru nustatyti draugiškus santykius tarp kraštų ir įsitikinę, kad šie santykiai vieną kartą nustatyti galės tik prisidėti prie tautų gerovės, nutarė sudaryti draugingumo sutartį ir šiam reikalui paskyrė įgaliotinius“. Šią sutartį Iranas 1991 metais patvirtino kaip galiojančią. Seimo Tarparlamentinių ryšių su Iranu grupė įkurta 2013 m. birželio 20 d. Ją sudaro 14 Seimo narių. Lietuvos ir Irano parlamentinės draugystės grupė Irano parlamente įkurta 2013 m. liepą.

Atrodytų viskas gražu ir Lietuva potencialiai galėtų turėti rimtą partnerį, stiprią regioninę valstybę, kurios vaidmuo ateityje turėtų tik augti. Žinoma, atskiri Lietuvos verslininkai nepriklausomai nuo tarpvalstybinių grupių bendradarbiavimo, ieško savo jėgomis partnerių užsienyje, juk verslas visada ieško „kur giliau“, tačiau ar mes turime realių galimybių viską perkelti į tarpvalstybinį ekonominį bendradarbiavimą, paremtą bendrašaliais susitarimais? Panagrinėkime, ar viskas taip paprasta ir pasverkime realius Lietuvos šansus.

Nusikelkime į netolimus 2012 metus, kada Iranas stovėjo ant  karo slenksčio. Irano siekis tapti branduoline valstybe ir turėti branduolinį ginklą yra tikrai suprantamas. Branduolinis ginklas – de facto vienintelė priemonė šiuolaikiniame pasaulyje, kurios pagalba šalis gali vykdyti nepriklausomą užsienio politiką ir turėti teisę vystytis „kaip jai patogiau“ šalies viduje. Pagrindinis Irano oponentas regione yra Izraelis. Kada mes sakome „Izraelis“, mintyse visada turime turėti galingiausią geopolitinį žaidėją – JAV. Šios dvi šalys vis  dar neperskiriami  Siamo dvyniai, Izraelis – nepaskandinamas JAV lėktuvnešis artimuosiuose rytuose. Taigi, nesunkiai galime padaryti išvadą, kad Iranas buvo labai netoli nuo karo ne tik su Izraeliu, bet ir su jo pagrindiniu sąjungininku- JAV. 2013 metais Irano prezidento rinkimuose nugali  Hasan Ruhani, kurį, jei negalime pavadinti liberaliu prezidentu, tai nuosaikiu konservatoriumi pavadinti galime drąsiai. Hasan Ruhani ryškiai kontrastuoja su Mahmoud Ahmadinejad, kuris buvo radikaliai konservatyvus prezidentas, garsėjantis kontraversiškais pareiškimais Izraelio atžvilgiu. Prezidento pasikeitimas Irane sudarė sąlygas sušvelninti Irano-Izraelio-JAV santykius, tarpusavio retorika pastebimai sušvelnėjo, Iranas atvėrė savo branduolinę programa tarptautiniams stebėtojams, tačiau JAV paskelbtos Iranui sankcijos galioja ir šiandien. 2014 metai - ryškių ir, sakyčiau, radikalių pasikeitimų pasaulio geopolitikoje metai.  Atrodo iš niekur artimuosiuose rytuose atsiranda ISIL (Irako ir Levanto islamo valstybė), kuri pasiskelbianti kurianti islamo valstybę, o faktiškai bandanti kurti ekspansinį projektą- Islamo Kalifatą, kuris bent teoriškai galėtų plėstis iki begalybės.  2014 metais, mūsų kaimynė Rusija Ukrainos įvykių fone per kelis mėnesius iš praeityje primestos „regioninės jėgos“ valstybės formuluotės (tokią ją visada norėjo matyti vakarai po TSRS griuvimo) transformuojasi į pasaulinio lygio geopolitinį žaidėją, susigrąžindama visą prarastą geopolitinį svorį. Tai įvyksta žaibiškai ir Rusija vėl tampa vienu iš pačių svarbiausių geopolitinių žaidėjų.

Šių įvykių fone mes galime stebėti JAV prioritetų pasikeitimą Irano atžvilgiu. Matydami ISIL grėsmę, JAV ieško sąjungininkų ir natūralu, kad tonas Irano atžvilgiu labai stipriai keičiasi. Tačiau ir čia Rusija nesnaudžia ir reaguodama į jai paskelbtas vakarų sankcijas šių metų  rugpjūčio 5d.  pasirašo su Iranu sutartį dėl žalios naftos pirkimo iš Irano, apeinant Iranui paskelbtas sankcijas. Sutarties esmė: Rusija perka iš  Irano 500 tūkst. barelių naftos per parą, mainais teikdama savos gamybos produktus ir įrengimus. Reikia pastebėti, kad sutartis yra faktiškai natūriniai mainai, kurie yra būtini Iranui, nes įvedus sankcijas Iranas nebėra tarptautinės atsiskaitymų sistemos SWIFT dalyvis. Kad suprastume, kiek ši sutartis yra svarbi Iranui, užtenka pasakyti, kad šiuo metu Iranas tiekia Kinijai 420 tūkst. barelių naftos per parą. Nereikia pamiršti kad tai kol kas greičiau „tarpusavio supratimo memorandumas“, nei detali sutartis, tačiau tikimybė, kad šis susitarimas bus įgyvendintas, yra tikrai labai didelė ir tai tik mėnesio ar kelių klausimas.

Iš pastarųjų įvykių galime matyti, kad Iranas iš tarptautinio „tremtinio“ vėl tampa rimtu tarptautinės arenos žaidėju, kurio, pasirodo, visiems reikia. Ir čia, mano manymu, Vašingtono šansai pakankamai menki. Iranas mato stiprėjančią ir naudingus susitarimus siūlančią Rusiją, be to, mes žinome apie pastaruosius Rusijos ir Kinijos susitarimus, o taip pat turint omeny senus ir pakankamai rezultatyvius Kinijos ir Irano santykius, labai tikėtina, kad strateginis Rusijos-Kinijos-Irano bendradarbiavimas  įvertinus ir BRIKS pasirašytus susitarimus, tikrai ne už kalnų.

O dabar sugrįžkime į Lietuvą. Kol kas kalbėti apie rimtesnį importą iš Irano negalime: sankcijos paskelbtos ir niekas jų neatšaukė. Lietuva parduoda Iranui grūdus, pieno miltus ir medieną. Lietuvos verslas 2013 m. eksportavo į šią šalį už 165 milijonus litų. Lietuva į Iraną  pirmiausia turi žiūrėti kaip į kuro žaliavos tiekėją. Tai turėtų būti svarbiausia Lietuvos ir Irano bendradarbiavimo kryptis. Žinoma, apsikeitimas studentais ir turizmo plėtra taip pat yra verslo santykių dalis, tačiau kaip sako „juk ne to mes čia susirinkome“. Iranas – antras pagal dydį naftos tiekėjas tarp naftą eksportuojančių šalių organizacijos (OPEC) narių, nusileidžiantis tik Saudo Arabijai. 2010 metais pagal naftos eksporto apimtis Iranas užėmė trečią vietą po Saudo Arabijos ir Rusijos. 2012 metų duomenimis Iranas buvo ketvirtas pasaulyje pagal išgaunamą gamtinių dujų kiekį ir užima antrą vietą pasaulyje pagal gamtinių dujų atsargas. Kuro žaliavos importas yra svarbiausia kryptis į kurią Lietuvos diplomatai turėtų nukreipti savo dėmesį Irano atžvilgiu. Nereikia pamiršti, kad Irano regioninis, o taip pat dujų tiekimo konkurentas-Kataras pats yra žengęs bendradarbiavimo su Lietuva kryptimi, siūlydamas gamtinių dujų tiekimą. Taigi, čia reikia tik veikti, veikti, veikti.

Tačiau, kaip visada, tik gerų ketinimų neužtenka. Paanalizuokime, kas realiai Lietuvai trukdo turėti glaudesnius ryšius su Iranu kuro išteklių srityje. Manau, esminė problema yra Lietuvos nenoras turėti bent kiek savarankišką užsienio politiką. Lietuva tiek užsižaidė bėgdama paskui ES biurokratus, kad nejučia atbėgo tiesiai į JAV glėbį. Skamba paradoksaliai? Imkime Ukrainos krizę ir sąžiningai paklauskime savęs, kokią žinutę neša Lietuva ir kiek ši žinutė atitinka ES pagrindiniais smuikais grojančių šalių nuomonę Ukrainos konflikto atžvilgiu? Mes pakankamai aiškiai matome, kad Lietuva transliuoja ne kažkokią bent jau minimaliai suderintą ES poziciją. Lietuva sistemingai atkartoja JAV teiginius, kurie Lietuvai, kaip mažai valstybei ir turinčiai pakankamai agresyvę kaimynę, daro meškos paslaugą. Rimti geopolitiniai kataklizmai – VISADA lakmuso popierėlis, kuris parodo, kokia yra reali šalies kryptis ir ko ji siekia. Lietuvą valdančio elito pasirinkimas yra švelniai tariant keliantis rimtų abejonių.

Taigi, norint plėtoti rimtus santykius su Irano Islamo Valstybe mums reikia kelių faktorių. Pirma: Lietuva pagaliau pradeda rimtai ir kiek tai yra įmanoma ES rėmuose vykdyti savarankišką užsienio politiką, kurios vienas iš pagrindinių kriterijų yra ekonominė nauda valstybei, o ne skambių nežinia kam reikalingų šūkių ir teiginių transliavimas. Tariant trumpiau: mažiau deklaratyvumo, daugiau racionalaus darbo. Antra: mums reikalinga gera Irano valia Lietuvos atžvilgiu. Taip, tai skamba pakankamai netikėtai, tačiau reikia labai aiškiai suprasti, kad Iranas vis gi greičiausiai rinksis nelabai draugišką Lietuvai geopolitinį polių, kuriame dominuos Rusija ir Kinija, todėl natūralu, kad sekant šia logika Irano požiūris ir veiksmai Lietuvos atžvilgiu bus pakankamai rezervuoti. Iranas puikiai supranta, kad tiekdamas kuro žaliava Lietuvai tiesiogiai apeis Maskvos interesus.

Ir trečia: nereikia pamiršti, kad „rytai – subtilus dalykas“, todėl Lietuva privalo nežiūrėdama į jokius sunkumus dirbti bendradarbiavimo kryptimi, pasitelkdama visą išmonę. Rimtas darbas visada duoda gerų vaisių.