Lietuva ir užsienis per metus

Geriausiu atveju Lietuvos prezidentė ir Užsienio reikalų ministras politikoje primena šiuos žaisliukus-siurprizus iš 20 g. saldaus pieninio šokolado kiaušinio KINDER. O tai nėra gerai.

Lietuvos saugumas ir politinės sistemos raida. Karas Sirijoje ir varginanti Ukraina. Apie tai ir ne tik ekspertai.eu metų įvykių apžvalgoje...

Lietuva

Pirmoje vietoje Lietuvos saugumas – karinis, informacinis, energetinis. Karinėje sferoje efektyviai įsaviname padidintą biudžetą, imituodami gynybinių pajėgumų stiprinimą. NATO generolai, gelbėdami Baltijos šalis, įsavina savąjį ir vis sako, kad apginti jų nėra šansų (suprask, reikia daugiau pinigų). Klausimas: „Kodėl Putinas turėtų pulti Lietuvą?“ – taip ir lieka neatsakytas, bet tai jau niekam nerūpi. Informaciniame fronte viskas taip blogai, kad tenka gelbėti piliečius nuo rusiškos propagandos (patys jie, žinoma, neatsilaikys), „demokratiškai“ ribojant priešiškų kanalų transliavimą (gaila, interneto neišjungsi). Ir tai suprantama – kai trūksta žmogiškųjų (intelektualinių) ir finansinių resursų kokybiškos alternatyvios produkcijos gaminimui, belieka tik represijos, o visa kita slapta. Energetinėje sferoje visiška „pergalė“ – „Nepriklausomybė“ plaukioja ir „rija“ mūsų visų pinigus (gerai, kad nors atominės elektrinės projektas pamirštas). Tuo tarpu kaimynai giria Lietuvą už drąsą ir indėlį į regioninį energetinį saugumą, bet terminalo produkcijos pirkti kažkodėl nenori. Turbūt, todėl, kad per brangu – pas „Gazpromą“ (su kuriuo, kaip pažymėjo premjeras, matyt ir mes sudarysime naują sutartį) pigiau. Vientisos Lietuvos energetinės strategijos kaip nebuvo, taip nėra.

Antroje vietoje Lietuvos politinės sistemos raida. Savivaldos rinkimai parodė, kad stiprėja liberalų pozicijos. Iš esmės jie gali tapti trečia tradicine partija, bet, prieš darant galutines išvadas, reikia sulaukti Seimo rinkimų. Taip pat vietinio balsavimo rezultatai privertė tam tikras partines organizacijas pakeisti lyderius. Gabrieliui Landsbergiui vadovauti konservatoriams kol kas sekasi neblogai, o štai „Darbo partijos“ pasirinkimas buvo labai diskutuotinas. Visu gražumu V. Mazuronis pasireiškė R. Pakso istorijoje, kuri sumenkino ne tik valdančiosios daugumos, bet ir Lietuvos valstybės įvaizdį europiniu mastu. Pagaliau, pirmą kartą šalyje vyko tiesioginiai mero rinkimai. Ar šis eksperimentas pasiteisins, šiandien pasakyti dar sunku. Bet kokie asmeniniai rinkimai tai didesnis piliečių dalyvavimas politikoje, skatinantis pilietiškumą, bet kartu – rizika skaudžiai suklysti (pavyzdžiui, naujo sostinės vadovo R. Šimašiaus atvejis nuteikia labiau pesimistiškai, negu optimistiškai). Bendrai paėmus, lietuviškai demokratijai tikrai yra kur tobulėti.

Trečioje vietoje Lietuvos pasirengimas ekstremalioms situacijoms. Pabėgėlių iššūkį kol kas suvirškiname tik todėl, kad nelabai kas nori pas mus važiuoti. Jų priėmimo tvarkos sugriežtinimas turėtų atbaidyti likusius abejojančius. Baltijos jūroje dingusio lėktuvo paieškos operacija parodė, kad krizių valdymo (taip pat politiniu lygmeniu) sistema reikalauja tobulinimo. Narkomano su atimtu iš policininko automatu gaudymas tapo betvarkės apoteoze (o dar galima prisiminti pasieniečio nušautą jaunuolį ir karių per pratybas apšaudytą civilių automobilį). Šiame kontekste net baisu pagalvoti, kas būtų, jeigu kokie nors teroristai nuspręstų užgrobti kokį nors prekybos centrą, vienu metu surengtų išpuolius skirtingose sostinės vietose ar tiesiog susprogdintų kelias bombas. Kiek tokiai situacijai yra pasiruošusi Lietuvos policija, sveikatos apsaugos sistema, gaisrininkai, psichologai? Ar sukurta ir praktiškai patikrinta jų veiksmų derinimo krizės atveju sistema? Tegul šiandien teroristinės grėsmės lygis šalyje nėra aukštas, bet jeigu rimtai ruošiamės karui su Rusija, akcentuojame kibernetinį saugumą, lygiagrečiai reikėtų rengtis aukščiau minėtiems scenarijams, o kol kas net diskusijos nėra.

Apibendrinant, galima sakyti, kad ryškėja vienas svarbus dalykas – Lietuvai trūksta išgryninto strateginio požiūrio įvairiose srityse (ar tai būtų energetinė politika, ar krizių valdymas). Dar blogiau yra tai, jog dažnai daugiau politikuojame, negu realiai sprendžiame problemas. Pagaliau, imame gyventi kažkokioje atskirtoje nuo alternatyvios nuomonės, užprogramuotoje tikrovėje, kuria šventai įtikime, kaip robotai kartodami tuos pačius atitrukusius nuo objektyvios realybės žodžius. Tai kelias į niekur, kelias, vedantis Lietuvos piliečius į kitas šalis su bilietu tik į vieną pusę...

Užsienis

Pirmoje vietoje Sirija. Iki tam tikro momento viskas ten vyko pagal amerikietiškų (valdomo) chaoso kūrėjų ir sunitiškų Irano priešininkų planą: „Islamo valstybė“ plėtė savo teritoriją, JAV suburta koalicija (su tokiomis „antiteroristinėmis“ valstybėmis kaip Saudo Arabija, Kataras ir Turkija) su ja savaip kariavo (viena ranka truputį pabombarduodavo, kita paremdavo), naftos verslas sėkmingai sukosi, Asado režimas artėjo prie pabaigos, o Sirija prie Libijos – žlugusios valstybės – likimo. Ir tuomet įsikišo Rusija. Negalima pasakyti, kad viskas apsivertė aukštyn kojomis, bet trendas ėmė keistis – „Islamo valstybė“, o kartu chaoso kūrėjai ir sunitiškas Sirijos režimo priešininkų blokas susidūrė su rimtesnėmis problemomis, Asado pozicijos sutvirtėjo, naftos verslas pasunkėjo, Obama ir Keris, kuriems vietiniai „vanagai“ jau seniai atsibodo, pradėjo ieškoti su Maskva bendros kalbos. Išskirtiniu epizodu tapo Turkijos numuštas rusiškas bombonešis, kuris viena vertus pastebimai sugadino valstybių santykius, bet kita vertus bendra tendencija liko ta pati. Manytina, kad kitais metais daug kas spręsis mūšio lauke, kuriame Sirijos kariuomenė su Rusijos ir Irano pagalba palaipsniui perima iniciatyvą. Tačiau, kaip pasakytų Benderis, „konkuruojanti organizacija“ lengvai pasiduoti neketina, reikalaudama Asado galvos, nors, atrodo, jau pradėjo galvoti apie „Sirijos projekto“ (kurį galima pakeisti Libija, Afganistanu ir Centrine Azija) uždarymą. Žaidimas tęsiasi, ir jeigu (kai) pasibaigs viena serija, greitai tikrai prasidės kita...

Antroje vietoje Ukraina, ir jau tai yra svarbus momentas, kadangi ilgą laiką ji buvo globalios darbotvarkės centre. Šiame fronte Rusija su Vokietijos ir Prancūzijos pagalba bando prastumti Minsko susitarimus, kurių Kijevas akivaizdžiai vykdyti neketina, nes tai reikštų jo ir jo kuratorių (aukščiau minėtų „vanagų“) pralaimėjimą. Todėl tik imituoja procesą, bet daryti tai darosi vis sunkiau: Vakarai Ukrainą vis dar kaip ir remia (TVF net skolinimosi taisykles pakeitė), bet jau pradeda pavargti nuo Porošenkos ir jo korumpuotų klounų kompanijos – tuo labiau, kad Amerikoje artėja prezidento rinkimai (neduok Dieve, laimės Trumpas), o Europa nežino, ką daryti su pabėgėliais, ir jau ėmė galvoti apie antirusiškų sankcijų atšaukimą. Gerai bent tai, kad Donbase šaudoma mažiau, bet karas gali atsinaujinti bet kuriuo momentu. Kitų metų pradžioje dabartinė situacija, turbūt, tęsis iš inercijos. Tačiau ilguoju laikotarpiu Ukrainos ateitis visiškai neapibrėžta, nes šalies ekonominė ir politinė padėtis tik blogėja, o reiškia jos valstybingumas negarantuotas ir priklausys nuo Maskvos ir Vašingtono norų.

Trečioje vietoje globalus naftinis karas. „Juodojo aukso“ kaina krenta, ir dugnas, atrodo, dar nepasiektas. Paviršutiniškas paaiškinimas – arabai bando žlugdyti amerikietišką „skalūninę revoliuciją“. Bet niuansas tas, kad jau dabar jų pačių nuostoliai milžiniški, ir ilgai panašią politiką jie vykdyti negalės – gali kilti vidinis maištas (pavyzdžiui, Saudo Arabijoje, kuri yra viena iš OPEC lyderių, nustatančių organizacijos kursą). Antra, Amerika tik tobulina skalūninės gavybos technologijas, kurios mažina jos kaštus, bet tuo pat metu nusprendė eksportuoti savo naftą, kas ekonomiškai nelogiška – reikšmingo pelno, kuris galėtų kompensuoti skalūnininkams patiriamus nuostolius, neatneš, o kainą dar labiau stums žemyn. Kitaip tariant, akivaizdu, kad vyksta ne rinkos, o politinis žaidimas, kuriame JAV „vanagai“ kartu su Persijos įlankos šalimis (kurios tik instrumentas) bando spausti Rusiją, kad atsitrauktų Sirijoje ir Ukrainoje. Putinas aiškina, kad sunku, bet ekonominės krizės pikas praėjo. Tačiau kiek ilgai Maskva galės finansuoti savo imperinę politiką, neaišku. Trumpai sakant, skauda ir vienai pusei, ir kitai, bet niekas atsitraukti neketina. Ateinančiais metais (bent jau jų pradžioje) energetinė kova, greičiausiai, vyks toliau (matyt, mūsų laukia paskutinis ar priešpaskutinis raundas), ir Kremlius bandys visomis įmanomomis priemonėmis priversti Ameriką patikėti, kad Rusija grįžo į tarptautinę politiką ilgam, ir joks spaudimas nepadės. Paskutinė OPEC prognozė – naftos kaina greitai pradės augti ir ilgainiui didės dėl didesnių žvalgybos kaštų...
 

Apibendrinant, galima teigti, kad visus tris tarptautinius metinius topus vienija viena tendencija – „Šaltasis karas 2.0“ įsibėgėja. Maskva nusprendė pakeisti pasaulines vienpolio žaidimo taisykles, o Amerikos „vanagai“ tuo, žinoma, nepatenkinti ir bando nurodyti išsišokėlei jos vietą (kita amerikietiško elito dalis, lygtais, būtų ne prieš perbraižyti įtakos sferas). Jų pusėje „jaunoji“ Europa (viena iš pirmųjų – Lietuva), bet „senoji“ jau pradeda svyruoti. Rusiją remia Kinija, nors iš tiesų Pekinas kovoja su Jungtinėmis Valstijomis Putino rankomis. Kaip ten bebūtų, tarptautinė sistema pateko į rimtos turbulencijos zoną, ir 2016 m. išėjimas iš jos nenusimato – statymai ir įtampa nulinės sumos žaidime tik auga, kaip anksčiau jau nebus.