Lietuvoje šią savaitę buvo karšta kaip niekad.
Specialiosios tarnybos siautėja, Seimo ir prezidentūros priešprieša aštrėja, lietuviai nenori gyventi savo šalyje ir aukotis vardan Tėvynės.
Tuo metu užsienyje nusimato proveržis branduolinėje Irano byloje, o Palestinos lyderis Jasiras Arafatas, atrodo, vis tik buvo nunuodytas.
Apie tai ir ne tik savaitinėje ekspertai.eu apžvalgoje.
Lietuva
Pirma vieta Lietuvoje šią savaitę atitenka siužetui apie aštrėjančią Seimo pirmininkės Loretos Graužinienės ir prezidentės Dalios Grybauskaitės priešpriešą tyrimo dėl VSD informacijos apie galimus Rusijos informacinius išpuolius nutekinimo fone.
Parlamento vadovė už atsiprašymą atsiprašyti nesiruošia, ir tai reiškia, kad valstybės vadovei teks patirti ta patį, ką ji mėgsta daryti savo santykiuose su aplinkiniu pasauliu: tiesmuką neribotą spaudimą, pretenduojantį į tiesą galutinėje instancijoje. Su tokiu L. Graužinienės ryžtu neaišku, kokia yra Artūro Paulausko dalyvavimo prezidento rinkimuose nuo Darbo partijos prasmė, bet gal tam tikru momentu mūsų laukia siurprizas, panašus į staigią Seimo pirmininko kaitą. O kol kas galima ir prokuratūrą perimti, kas, sprendžiant iš prezidentūros kalbų apie nekonstitucinius Seimo veiksmus, reiškia, jog užpulta pusė pajuto skausmą.
Kalbant apie VSD perspėjimą, sunku atsispirti minčiai, kad mūsų saugumiečiai patys leido visuomenei sužinoti apie piktosios Rusijos kėslus (šiaip normalus dalykas), kas tuo pat metu iš esmės tapo kol kas oficialiai neprasidėjusios D. Grybauskaitės rinkiminės kampanijos dalimi. O toliau kažkoks absurdo teatras – visiems viskas kaip ir aišku, bet viena specialioji tarnyba ėmė aiškintis, kaip nuplaukė kitos informacija, o kryžminės ugnies taikinyje atsidūrė žurnalistai, kurie savo ruožtu ieško Kremliaus informacinio karo ten, kur jo nėra nė kvapo.
Artėjantys rinkimai, ponai ir ponios, aktyvūs kariniai veiksmai visu frontu.
Antroje vietoje šią savaitę – apklausos apie lietuvių požiūrį į savo gyvybę ir Lietuvą. Paaiškėjo, kad pasiaukoti vardan Tėvynės mūsų laikais jau niekas nenori (gerai, kad nors šeima išlieka šiokia tokia vertybe). Dar daugiau, jaunimas, kuris turėtų tapti Lietuvos ateitimi, norėtų ją palikti. Tai rodo, jog daug kas negerai Danijos karalystėje. Pagrindinis klausimas: kodėl? Atsakymas gali būti gana paprastas: mes aktyviai siekėme ištrūkti iš kolektyvinio sovietinio lagerio. Ištrūkome. Sveiki atvykę į laisvus kapitalistinius kraštutinio individualizmo Vakarus, kuriuose kiekvienas pats sau, o Tėvynė ten, kur daugiau moka ir geriau maitina. Lietuvoje su tuo blogai, todėl vis daugiau piliečių yra linkę sirgti už nacionalinę krepšinio rinktinę kokioje nors Didžiojoje Britanijoje, o mūsų valdantieji, skatindami patriotizmą, tesugeba leisti nurodyti tautybę pase. Kremlius puola? Greitai nebus kam priešintis ir apskritai ką pulti. Susimąstykime.
Trečioje vietoje – paprasti žemiški dalykai, rūpintys kiekvienam žmogui šildymo sezono išvakarėse. Mūsų „vargšai“ dujininkai skundžiasi, kad dėl išaugusio biokuro vartojimo dujų paklausa mažėja, o jų skirstymo ir tiekimo kaštai didėja. Todėl reikia kelti kainas. Ačiū Dievui, bent jau kol kas premjeras Algirdas Butkevičius ir energetikos ministras Jaroslavas Neverovičius tikina, jog apie tai negali būti ir kalbos. Tačiau „Gazpromas“ dujų kainos Lietuvai mažinti nesiruošia. Turint omenyje praktiką, kad valdžios žodis šiandien vienas, o rytoj kitas, gali atsitikti, kad galiausiai šildymas dar pabrangs. Tiesa, statomas suskystintų dujų terminalas, laimė, jau čia pat, bet štai Eugenijus Gentvilas leido sau suabejoti, kad viskas bus padaryta laiku. Trumpai sakant, tikėkimės geresnio, bet ruoškimės blogesniam.
Užsienis
Pirmoje vietoje šį kartą – derybų dėl Irano branduolinės programos Ženevoje tema. Ilgą laiką atrodė, kad tai tuščias reikalas, ir karo vanagai jau galando kirvius. Tačiau staiga situacija apsivertė aukštyn kojomis. Naujasis Irano prezidentas nusprendė išspręsti problemą iš esmės, pagal principą nuolaidos branduolinėje srityje už sankcijų palengvinimą (perspektyvoje – panaikinimą), ir JAV entuziastingai pasigavo šią idėją. Niekas nesitiki, kad bus lengva. Iš pirmo karto gali nepasisekti, bet tikimybė, kad ilgainiui procesas įgaus pagreitį, kaip niekad didelė (Sirijos pavyzdys nuteikia optimistiškai). Izraelis ir Saudo Arabija šoke, Maskva trina rankas. Esmė – atrodo, Amerikos politika Artimuosiuose ir Vidurio Rytuose keičiasi iš pagrindų: Vašingtonas nori atsikratyti šio galvos skausmo, nes arabų nafta jam greitai bus nereikalinga, o Tel Avivas tegul pats aiškinasi su kaimynais dėl savo ateities. Kinijos frontas svarbesnis. Tad jei praėjus šiek tiek laiko pamatysite, kaip Barackas Obama spaudžia ranką Hassanui Rouhani, nenustebkite. Tai ne stebuklas, tai nauja tendencija.
Antroje vietoje – žinia apie tai, kad ilgametis Palestinos lyderis J. Arafatas greičiausiai buvo nunuodytas. Pagrindiniu kaltinamuoju, žinoma, iš karto tapo Izraelis, kuris savo kaltę neigia. Tuo pat metu egzistuoja ir versija, kad J. Arafatą galėjo nužudyti ir saviškiai, nepatenkinti tuo, kaip jis skirstė tarptautinę piniginę paramą Palestinos raidai. Taip pat įdomu, kad išvados pasirodė būtent tuomet, kai tarp šalių atsinaujino taikos derybų procesas. Akivaizdu, kad jos gali komplikuoti kompromiso paiešką, bet pažymėtina, kad niekas dėl to ypatingai nenusimins: kiekvienai pusei geriau kaip yra, nes pasikeitimai gali būti mažiau naudingi (teks kažką paaukoti, o po to aiškintis saviškiams, kaip tai galėjo atsitikti). Trumpai sakant, draugiškai nekęskime vienas kito ir toliau, nes procesas vardan proceso yra geriau, negu skausmingas galutinis sprendimas.
Kai Baltijskajos AE statybos Kaliningrade įstrigo dėl to, kad Kremlius lyg ir nusprendė permąstyti savo strategiją, Lietuva atsikvėpė lengviau: pas mus aklavietė, bet ir pas juos negerai. Tačiau muzika grojo neilgai. Tuo metu, kai Vilnius, Ryga ir Talinas vis dar skaičiuoja, „Rosatomas“ pradeda Astravo AE statybas. Gali būti, kad būtent šis projektas dabar taps pagrindiniu Rusijos įtakos Baltijos šalių elektros energijos rinkoje plėtros instrumentu. Žinoma, neatmestina galimybė, kad vieną dieną Kremliaus planai ir vėl pasikeis, bet tada turbūt būtų grįžta prie Kaliningrado varianto, o mes vis dar skaičiuosime – o po to pirksime. Bet gal ir nieko, jei bus pigiau, nei per Švedijos kabelį, juk laisva rinka, vartotojo interesai aukščiau visko (tiesa, Lietuvoje visuomet buvo savitas požiūris į energetinį saugumą).
Association „Global Gaze Network“
IBAN: CH9409000000161276571
BIC: POFICHBEXXX
(banko pavedimo mokestis toks pat, kaip darant pavedimą ir Lietuvoje)
Adresas: Brandschenkenstrasse 53
Miestas: Zürich
Pašto kodas: 8002
